Civilizuosime ar naikinsime pieno gamybos sektorių?

Žemdirbių viltimis grįstos politinės dėlionės šalies pieno gamintojus apvylė. Beveik dvejus metus taisytas Pieno įstatymas liko kažkuriame kadenciją baigusio Seimo stalčiuje, užtat į dienos šviesą išlindo paliktas kitas teisės akto juodraštis – Pieno supirkimo taisyklių pakeitimo projektas, kuriuo remiantis iš ūkių bus galima supirkti tik atvėsintą pieną, nors anksčiau buvo reikalaujama supirkti pamelžtą pieną per dvi valandas. Asocijuoti šalies pieno gamintojai vienu balsu tvirtina, jog naujoji tvarka skaudžiausiai kirs smulkiems ir vidutiniams pieno ūkiams, jų šeimininkus paskatins palikti sektorių, ieškoti kito pajamų šaltinio arba eiti į Užimtumo tarnybą.

Smūgis kooperacijai

„Naujoji pieno supirkimo tvarka – smūgis smulkiems ir vidutiniams ūkiams, smūgis kooperacijai“, – sako žemės ūkio kooperatyvo „Žalioji lanka“ vadovė Nijolė Barkauskienė. Šiam kooperatyvui priklauso beveik trys šimtai pieno gamintojų, laikančių nuo kelių iki keliolikos karvių.

Pasak N. Barkauskienės, pagrindinė ūkininkaujančiųjų kaime dalis – garbaus amžiaus žmonės. Pensiją jie atideda juodai dienai, o pajamos iš pieno skirtos pragyventi. Investuoti į pieno gamybos verslą smulkių ūkių šeimininkai nesuinteresuoti. Iki šiol pieno supirkimo taisyklės reikalavo kuo greičiau supirkti tik ką pamelžtą pieną. Kooperatyvo pienvežiai žaliavą surenka 6–8 val. ryto. Vadovaudamiesi iki šiol galiojančiomis 2001 m. gegužės 9 d. žemės ūkio ministro patvirtintomis taisyklėmis, kooperatyvai iš ūkių surinktą žaliavą atvėsindavo pieno surinkimo punktuose ir tik tuomet veždavo parduoti į pieno perdirbimo įmonę. „Žalioji lanka“ turi įsteigusi septynis punktus. Jeigu pagal naująją pieno supirkimo tvarką juos reikės panaikinti, darbo neteks 21 kooperatyvo darbuotojas.

„Pieno supirkimo taisyklės šalyje buvo ne kartą keistos, – pastebi žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė, – vienoje jų redakcijoje reikalauta, kad iš ūkių pienas gali būti surenkamas tik 15 km spinduliu, tada vežamas atšaldyti. Dėl šios traktuotės kooperatyvai steigė pieno surinkimo punktus.“

Pasak J. Dovydėnienės, šiandien susiklosčiusi tokia situacija, jog rytais į punktą ūkininkas pristato ir šimtą, ir tūkstantį kilogramų tik ką pamelžto pieno. Viena priežasčių – ūkininko gyvenamoji vieta. Miestelyje prie standartinio ūkinio pastato įsirengti pieno bloką sudėtinga dėl aplinkosauginių reikalavimų. Kitas dalykas – pieno supirkėjų automobilis su cisterna neįvažiuos į kiemą. Panaši situacija ir su ūkiu vienkiemyje – keliukas iki jo pavasarį ir rudenį neišvažiuojamas. Dėl šių ir kitų priežasčių pieno surinkimo punktai reikalingi.

Šaldytuvas pieno ūkyje?

„Mūsų kooperatyve pieno šaldytuvus turi 15 proc. ūkių, – kalba žemės ūkio kooperatyvo „Žalioji lanka“ vadovė N. Barkauskienė, – kai valstybė siūlė paramą smulkiems ir vidutiniams ūkiams, daugelis karves laikančių kaimiečių jos atsisakė, motyvuodami sudėtinga paramos projekto rengimo procedūra ir galimais įpareigojimais tęsti nuostolingą verslą.“

„Asociacijos turimais duomenimis, šalyje tik 40 proc. pieno gamintojų ūkiuose turi įsirengę šaldytuvus, – pastebi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA)

 prezidentas Jonas Vilionis. – Neseniai paviešintas žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 146 ,,Dėl pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo projektas pasirodė pačiu netinkamiausiu metu.“

Pasak J. Vilionio, taisyklių pakeitime reikalaujama, kad pieno pardavimo metu žalio pieno temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 8 °C, naikinama dabar galiojanti išimtis, kad neatšaldytas pienas gali būti pristatomas per 2 val. pamelžus. Asociacija atkreipia dėmesį, kad šis taisyklių pakeitimas tiesiogiai palies didžiąją dalį pieno pardavėjų.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, per 2020 m. vienuolika mėn. 67 proc. ūkių, parduodančių pieną, laikė nuo 1 iki 5 karvių (11 998 ūkiai), 17 proc. ūkių laikė nuo 6 iki 14 karvių (3 106 ūkiai). Nuo 2016 m. pieno gamintojų, parduodančių pieną ir laikančių nuo 1 iki 14 karvių, sumažėjo 40,5 proc. Tokie pieno gamintojai savo ūkiuose dažniausiai ir neturi šaldymo įrangos, negali atvėsinti pieno iki taisyklėse reikalaujamos temperatūros. Pieno supirkimo punktai, dažniausiai priklausantys pieno gamintojų kooperatyvams, investavę į reikiamą infrastruktūrą, leidžiančią greitai atšaldyti pieną.

„Patvirtinus tokį taisyklių pakeitimą, mažieji pieno gamintojai privalėtų pasitraukti iš rinkos, o pieno supirkimo punktai prarastų savo prasmę, – kalba LPGA vadovas J. Vilionis, – tai turėtų neigiamos įtakos ir pieno gamintojų kooperatyvų veiklai, nors kooperacijos skatinimas – nuolat akcentuojamas valstybės prioritetas.“

Prieš keletą metų grupė vidutinių pieno ūkių atstovų – Alma Donielienė iš Skuodo r., Renata Vilimienė iš Kupiškio r., Regina Bernatonienė iš Kauno r., Vytautas Buivydas iš Šilutės r. ir kiti – kreipėsi į Vyriausybę dėl neteisingai pagal dešimtį grupių nustatomos superkamo pieno kainos. Iš ūkių didesnis kiekis iki 8 °C atvėsinto pieno buvo parduodamas kas antrą dieną, tačiau taikyta mažesnė kaina, kuria pagal Pieno įstatymą buvo atsiskaitoma už kasdien tiekiamą neatvėsintą žaliavą. Žemės ūkio rūmai net siūlė ūkininkams kreiptis į teismą, kaip atsakovą nurodant valstybę. Tąsyk pieno ūkių šeimininkai patys susizgribo, jog ieškinys kainuos brangiai, o rezultatas, tikėtina, bus niekinis.

Latviai mus pralenkė

Beveik 600 pieno statytojų vienijančio žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė J. Dovydėnienė dalijasi dešimtmečio pieno supirkimo praktikos pastebėjimais. Siekdami įgyvendinti reikalavimą pristatyti atvėsintą pieno žaliavą, kaimiečiai mėgdavo gudrauti: į tą patį bidoną supildavo ir tik ką pamelžtą rytinį pieną ir praėjusio vakaro įvairiais būdais atvėsintą. „Toks pienas jau būdavo sugižęs, – kalba J. Dovydėnienė, – panašiai gali atsitikti įgyvendinus naująsias pieno supirkimo taisyklių pataisas. Net ir penkias karves laikantis žmogus šiandien šaldytuvo pienui aušinti nepirks, nes pieno kaina jo nemotyvuoja modernizuoti ūkio.“

„Daug metų bendradarbiaujame su Latvijos pienininkais, – kalba AB „Rokiškio sūris“ žaliavų supirkimo direktorius Evaldas Dikmonas, – jau prieš porą dešimtmečių jie civilizavo savo pieno gamybos ir supirkimo sektorių. Pats dalyvavau Jėkabpilio apylinkėse iš ūkininkų superkant pieną. Visa žaliava buvo tiekiama tik atvėsinta iki 6–7 laipsnių. Net ir kelių karvių laikytojas fermoje turi pieno aušintuvą, antraip iš jo pienas nebus superkamas.“

Pasak E. Dikmono, jeigu iš latvio ūkininko pieno supirkimas dėl somatinių ląstelių ar inhibitorių sustabdomas, kitam supirkėjui to pieno jis parduoti negali. Tik turėdamas kokybiško pieno latvis gali grįžti į rinką. Lietuvoje mėgstama gudrauti – jeigu vienas supirkėjas atsisako iš ūkio pirkti nekokybišką pieną, tą padaro kitas, nes šalyje pieno žaliavos trūksta. Galima įsivaizduoti, kokios išlaidos laukia pieno perdirbimo įmonių…

„Siekdami kokybės, mes iš ūkių pieną surenkame du kartus per dieną, – kalba E. Dikmonas. – Sudarydami sutartis su ūkininkais akcentuojame, jog pieno žaliava bus reikalinga sūriams gaminti. Tai užuomina rūpintis galvijų genetika ir šėrimo strategija.“

Tris didžiąsias šalies pieno perdirbimo bendroves vienijančios asociacijos „Pieno centras“ duomenimis, pagal surenkamo pieno kiekį Lietuvos pieno perdirbėjai tiesiai iš stambiųjų pieno ūkių superka iki 50 proc. viso rinkoje esančio žaliavinio pieno. Likusį natūralaus pieno kiekį perdirbėjams pastaruoju metu pristato 60 supirkėjų tarpininkų – kooperatyvų, bendrovių, individualiųjų įmonių.

Iš smulkiųjų ūkių natūralus pienas šalyje surenkamas naudojantis kelių šimtų pieno supirkimo punktų paslaugomis. „Pieno centro“ atliktos analizės duomenimis, superkant pieną per pieno punktus žaliavos surinkimo kaštai siekia 5–6 euro centus už kilogramą.

Kaštai ir savikaina

„Lietuviškas pienas“ (valdybos pirmininkas Nikolajus Danilčenko) vienija kelias dešimtis pažangių ūkių, per dieną tiekiančių nuo 200 kg iki keliolikos tonų pieno. Pasak valdybos pirmininko, kooperatyvo strategija – atšaldytą pieno žaliavą parduoti taupant logistikos kaštus ir susiderėjus dėl geriausios kainos. Tam valdybai būtina operatyviai žinoti pieno produktų kainas pasaulio aukcionuose, motyvuoti pieno perdirbėją puikia tiekiamos žaliavos kokybe ir sudėtimi. Dar vienas argumentas – pieno gamybos kaštų skaičiavimas. Kooperatyvo nariams – tai privaloma nuostata ir sėkmės garantas.

„Pieno perdirbėjai labai akylai stebi šalies ir pasaulio pieno rinką, analizuoja pokyčius, – pastebi kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė J. Dovydėnienė, – mūsų pieno gamintojai nežino žaliavos gamybos kaštų, nes, pradėję skaičiuoti pieno savikainą, suprastų, ar jų verslas eina teisinga linkme.“ Pasak J. Dovydėnienės, neseniai paviešintas pieno ūkio rentabilumo modelis – graži siekiamybė, bet daugiau pinigų pieno sektoriuje neatsiras.

„Aš abejoju, ar naujoji pieno supirkimo tvarka pagerins žaliavos kokybę, – svarsto kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė, – po keletą karvių laikantieji kaimiečiai rytinį pieną atvėsina sumetę į bidoną užšaldyto vandens „bambalius“. Bijau, jog dabar ši praktika bus taikoma masiškai.“

„Mūsų asociacija reikalauja nenaikinti galimybės, kad neatšaldytas pienas gali būti pristatomas per 2 val. pamelžus, – kalba LPGA vadovas J. Vilionis, – naujam taisyklių pakeitimui turi būti sudarytos sąlygos, kad ūkiai galėtų įsigyti pieno kokybę gerinti leisiančią melžimo ir pieno šaldymo įrangą, pasinaudodami ES ir valstybės parama, o ūkiai galėtų ilgainiui prisitaikyti prie tokių reikalavimų.“

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

 

Autoriaus nuotrauka

2020-12-30