Dešimtys tūkstančių – kaip į balą

Jei reikėtų trumpai apibūdinti Telšių r. Duseikių kaime gyvenantį ūkininką Vladą Termeną, tinkamesnio žodžio kaip pašėlęs vargu ar pavyktų rasti. 37-erių vyras – vaikštantis idėjų bankas, kurio galvoje tiek daug įvairių sumanymų, kad visus net jam pačiam išvardinti sunku. Ne vieną jų ir įgyvendinti spėjo. Kai kas Vladą nuvylė, o kai kas ir pasitenkinimo, ir pelno teikė. Jei nežinotum, kad duseikiškis dar ir 250 ha valdo bei laiko 70 melžiamų karvių, galėtum sakyti, jog žmogus per daug laisvo laiko turi. Tačiau jį pažįstantieji sako, jog V. Termeno galva dėl technikos pramušta ir kad jis – be galo nagingas ir kūrybingas žmogus.

Šeima įsikūrė kolūkio pirtyje

Kaip šis jaunas ir sumanus vyras ūkininku tapo? Pradėjo nuo to, kad iš buvusio kolūkio  „Raudonasis spalis“ pajininkų nusipirko karvių fermą ir šalia stovėjusią pirtį, kurioje kolūkio aktyvistai ir iš rajono atvykę įvairaus plauko viršininkai (vandeniu ir degtine) nuplaudavo savo nuodėmingus kūnus. Turėjo jis ir 12 ha žemės. Pirtį pertvarkė, pristatė antrą aukštą ir čia įsikūrė.

Vladas su tėvu Pranu Termenu.

Per 17 ūkininkavimo metų duseikiškis susipirko ir visą dabar valdomą žemę. Jo nuomone, jei dar ir žemę tektų nuomoti, kažin ar vertėtų ūkininkauti. Be to, Vladui nepriimtina mintis, kad jis tą nuomojamą žemę dirbtų, o kažkas kitas, ant sofos besivartantis, ją deklaruotų.

Ūkininko žmonai Aušrai, be namų ruošos ir ūkio buhalterijos tvarkymo, tenka užsiimti ir, kaip šypsodamasis sakė Vladas, vaikų logistika. O tai, patikėkite, rimtas darbas. Rytą ji pirmiausia išveža mažąją Salomėją į Ubiškę, kur yra vaikų lopšelis-darželis. Paskui su antroku Jokūbu lekia į Telšiuose esančią jo mokyklą. Grįžusi ir susiruošusi namuose, važiuoja į darželį parsivežti dukros. Dar po kelių valandų sėda į automobilį ir išskuba į Telšius, kurie ne taip jau ir arti – už 20 km.

„Joks darbdavys į darbą jos nepriimtų, – įsitikinęs Vladas. – Viskas galėjo būti kitaip, jei nebūtų uždarę mokyklos. Ten tik darželis beliko. Todėl vaikus auginančios šeimos dabar ir laksto pirmyn atgal į Telšius. O kas bus, kai vaikus teks dar ir į būrelius vežioti, juk ne visi jie būna iškart po pamokų?“ Taigi Aušrai – namų, šeimos, o Vladui – ūkio išlaikymo rūpesčiai ant pečių gula.

Atsargiai žiūri į visas paramas

Tą dieną, kai „Ūkininko patarėjas“ lankėsi Duseikiuose, V. Termenas ruošėsi pjauti jau trečiąjį atolą. Ir nusiminęs apžiūrinėjo grikių lauką: „Kai kurie grūdai jau byra, o be šalnų jų neiškulsi. Jau ta vasara šiemet… Dobilų nespėji pjauti, o su grikiais viena bėda. Tikėjausi gero derliaus, tad jais net 40 ha apsėjau. Buvo geras oras, grikiai anksti pražydo, bet atėjo karščiai ir juos užkepino. Atrodė, jog visai nieko nebus. Kai ėmė lyti, grikiai atsigavo.“

Vladas Termenas prie malūno

Duseikiškis sėja daug grūdinių kultūrų, neužmiršta ir ankštinių. Šiemet turėjo žieminių ir vasarinių kviečių, miežių, rugių, avižų. Kadangi jo ūkis ekologinis, tai didumą pašarų pats gamina. O be avižų – nieko gero nebus. Ankstesniais metais joms skirdavo ne mažiau kaip 100 ha. Šiemet plotą sumažino ir daugiau pasėjo žirnių bei pupų. Deja, V. Termenas, kaip ir kiti Žemaitijos ūkininkai, patvirtino, jog šiemet – ne pupų metai, tad derlius labai jau varganas. Tiesa, ir dideliu grūdų derliumi ūkininkas nesigiria. Džiaugiasi prikūlęs 4,5–5 t iš hektaro. Ekologiniame ūkyje daugiau nelabai ką ir beišspausi.

Nustebino, kad tokiame dideliame ūkyje nėra nė vieno stendo, kuriame būtų pažymėta, jog V. Termenas dalyvavo kokiame nors projekte ir gavo ES paramą. Ir jis, ir jam talkinantis tėvas Pranas Termenas sakė nenorintys su tais projektais prasidėti, nes vargo daugiau negu naudos. „2004-aisiais dalyvavau jaunojo ūkininko programoje, – pasakojo Vladas, – nusipirkau grūdų džiovyklą ir traktorių, tai tuos pinigus tik po dvejų metų atidavė, o komisijų buvo tiek, kad bet koks noras rašyti paraiškas užgeso. Ir dabar į visas paramas žiūriu atsargiai ir, jei ką perku, tai tik už savo pinigus.“

Ir miltus malė, ir stalus darė…

Auksinių rankų ūkininkas ne tik pasidarė reikalingus padargus – sėjamąją, kelias priekabas, kaušus, kitą krautuvams reikalingą įrangą, bet ir svajojo pradėti platesnę jų gamybą. Tam net visas reikalingas stakles susipirko. Vladas neabejojo, kad pirkėjų atsiras, nes jo padaryti padargai – stiprūs, patvarūs ir dirba gerokai ilgiau už „konvejerinius“. Ne be reikalo tėvas P. Termenas sako: „Aš kaip lakūnas. Galiu ir su baltom pirštinėm į bet kurį traktorių ar kombainą sėsti – viskas idealiai suremontuota, sutvarkyta, žinau, kad jiems pritaikyti padargai dirbs kaip laikrodžiai.“ Tačiau, pradėjus tvarkyti reikalingus dokumentus, duseikiškiui rankos nusviro – popierizmo jūra paskandino visas svajones ir planus.

Technikos kiemas

Tada Vladui šovė mintis – lauko kavinėms pasiūlyti stalus. Ne įprastus, bet tokius, kuriais nė vienas vagišius nesusigundytų. Vien tik tokio stalo kojos 300 kilogramų svėrė, o kur dar granitinis viršus. Iki karantino jam užsakymų netrūko. Negana to, ūkininkas nusprendė, kad galėtų visus savo ekologiniame ūkyje užaugintus kviečius sumalti pačia smulkiausia frakcija. „Matote, nusipirkau austrų gamybos malūną, kuriuo per dieną iki tonos galiu sumalti, – rodė duseikiškis. – Mala visų grūdo dalių miltus, pati smulkiausia frakcija – 225 mikronai. Gavau visus reikalingus leidimus ir pradėjau malti. Manote, daug kam tokių miltų reikėjo? Ne, nes prekybos centruose jie už 75 centus kilogramą jų nusiperka, o aš už tokią kainą parduoti negaliu. Iki karantino tuo dar užsiėmiau, bet dabar – nebe.“

Ateities planus griauna nežinia dėl poligono

Termenas ne tik naujausia technika, bet ir naujomis technologijomis domisi, tad nė kiek nenuostabu, kad jis nusprendė kompiuterizuoti savo karvių fermą. Kuo daugiau domėjosi, tuo šis sumanymas atrodė patrauklesnis. Vien jau todėl, kad jam netektų statyti naujos fermos – turimoji tam visiškai tiko. Sužinojęs, jog ši technologija užsienyje kainuoja pigiau, nuvažiavo pas Suomijoje gyvenančią savo sesę ir iš ten, sumokėjęs 50 tūkst. eurų, laimingas grįžo su nauju pirkiniu. Pradėjus projektuoti tarsi perkūnas iš giedro dangaus trenkė – pasklido žinia, jog kaip tik šiame Žemaitijos regione numatyta įrengti karinį poligoną. Supratęs, kad teks su savo sumanymu atsisveikinti, jis kartu su kitais ūkininkais ir piketavo, ir protesto raštus pasirašinėjo, ir su valdininkais susitikinėjo, bet iki šiol neaišku – bus tas poligonas čia ar nebus.

Jau muziejinis traktorius DT 74. Vladas su juo dar dirbo

Kaip tik tuomet, kai dėl karinio poligono šurmuliavo net kelių Žemaitijos rajonų ūkininkai, „Ūkininko patarėjas“ ir kalbino
V. Termeną: „Išgirdusios šaudant iš pabūklų, mano karvės stogais eis, – liūdnai tąkart pajuokavo. – Nuo poligono iki fermos tik 400 metrų. Kariškiai iš manęs atsirieks dar ir 20 ha žemės. Su tuo galiu susitaikyti, bet ką daryti su 140 karvių, iš kurių 80 – prieauglis? Ką daryti su dviem melžimo robotais, kuriuos pirkau ne ES lėšomis, o už savo pinigus? Netrukus bus metai, kai tie pinigai įšaldyti. Kol kas nesiruošiu tų robotų statyti, nes tam reikėtų dar 100 tūkst. eurų. Juk negaliu dar vieną nemenką sumą išmesti į balą. Jei čia bus poligonas, tai apie ekologinį ūkį ir ekologišką pieną galėsiu tik pasvajoti…“

Tą patį jis kartoja ir dabar. „Užgriuvusi ir iki šiol besitęsianti nežinia erzina, nes nieko negali planuoti. Jei būtų aišku, kad karinio poligono čia nebus, reikėtų kompiuterizuoti fermą, – ŪP  kalbėjo ūkininkas. – Kompiuterių saugojimas sandėlyje – vieni nuostoliai ir visai nesvarbu, kad jie nenaudojami. Reikėtų ir apie bandos padidinimą pagalvoti. Gal dalį jos pakeisti, nes dabar iš karvės per metus primelžiam 6 t pieno, o norėtųsi gerokai daugiau. Jei žinočiau, jog poligonas tikrai įsikurs būtent čia, reikėtų mąstyti, kaip teks gyventi toliau, kuo užsiimti. Dabar gi tenka gyventi tik šia diena, o tai ypač slegia.“

2021-10-13

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

 

Vladas Termenas Žemaitijos karinis poligonas