Eimutis Kvoščiauskas: „Visuose personažuose yra dalelė manęs“

Kodėl verta būti žurnalistu? Mano atsakymas paprastas – dėl teigiamos energijos virpulių, sukeltų nuoširdžių pašnekovų. Vienas iš jų – ne tik teatro gurmanams, bet ir televizijos žiūrovams puikiai pažįstamas aktorius Eimutis Kvoščiauskas. Jis, nuo mažumės troškęs vaidinti, dabar tyliai pasvajojantis apie nuosavą ištaigingą teatrą, dalijasi ne tik užkrečiama šypsena, bet ir filosofinėmis mintimis: apie Lietuvą, aktorystę, pagalbą aplinkiniams.

Svarbiau už vaidinimą
Jaunimas į teatrą eina dėl mados? Nepasakyčiau, kad tai labai blogai. Kartais matau jaunus žmones, sėdinčius pirmoje eilėje, porelę, spektaklį pasirinkusią pasimatymui. Vau, nuostabu! Jie ką nors atsimins, gerai praleis laiką, galbūt supras reikšmingą žinią, transliuojamą spektaklio. Dažnai moksleiviai eina į teatrą, nes rodomas spektaklis pagal kūrinį, kurį jiems reikia perskaityti. Kai mokiausi mokykloje, dėl šios priežasties važiuodavome į Kauno muzikinį ir kitus teatrus. Neslėpsiu, kartais būdavo truputėlį įdomiau per pertrauką nubėgti į kavinę, išgerti karšto šokolado ar suvalgyti skanų pyragaitį. Tiesa, tekdavo ir nusivilti – pamenu, važiavome į Rimo Tumino spektaklį „Vyšnių sodas“, rodytą Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje. Ten nebuvo jokios kavinės! Kartais šie dalykai jaunuoliams yra svarbesni nei vaidinimas…

Komedijos žanre jaučiuosi stiprus
Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad teatro komedijos žanre jaučiuosi stiprus, suprantu tam tikrus dalykus, klišes. Komedija mane patraukė, nes šis žanras yra įdomus, jame atsiskleidžia aktoriaus specialybė, ji išsiveržia ir tobulėja. Repetuojant dramą, tragediją, režisierius bando tave perlaužti, parodyti kitokį, pritaikyti prie personažo ir per daug giliai kapstosi asmeniniuose dalykuose. O komedija man yra profesija, tuo išties domiuosi. Manau, šis žanras Lietuvoje stiprėja ir konkretėja. Anksčiau nebuvo aišku, kas yra tikroji komedija: kai žiūrovai truputį nusijuokia, pašiepiama kokia nors situacija… Dabar, kai Lietuvą pasiekia pjesės, parašytos būtent komedijai, situacijos, kur viskas sugalvota tikrai gudriai, žanras po truputį ryškėja. Nieko blogo nenoriu pasakyti apie rimtąjį teatrą, bet kartais komedija pasitarnauja dvigubai: žmogui leidžia atsipalaiduoti, pasijuokti stebint iš šono.

Pikti personažai – ne man
Kiekvienas vaidmuo yra iššūkis. Kaip pasakytų daugelis kolegų, kiekvieną kartą jautiesi pirmokas, vėl viskas nuo pat pradžių. Gana sunku buvo dirbti prie Gintaro Varno spektaklio „Pub­lika“. Tai – poetinė, metaforomis paremta medžiaga, išversta į lietuvių kalbą. Autorius toks gilus, kad, analizuodamas ir pateikdamas žiūrovams galutinį varian­tą, pats dar visko prisigalvoji, todėl nebeaišku, ar tai yra tikrasis spektaklio rezultatas. Man sunkiau įkūnyti piktus, baugius personažus: ko gero, mano natūra yra priešinga. Nors G. Varno spektaklyje „Tiksinti bomba“ vaidinau piktą ciniką, sergantį ir ant aplinkinių išsiliejantį žmogų. Mačiusieji spektaklį teigė, kad man pavyko. Iš tikrųjų visuose personažuose yra dalelė manęs, bet panašiausiais esu į monospektaklio „Vietų nėra“ herojų Semą – vaikiną, ką tik baigusį studijas ir negaunantį aktoriaus darbo. Galbūt šiek tiek jį primenu, nes aktorystės pradžia nebuvo leng­viausia. Taip, G. Varnas mane iš karto pakvietė į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, tačiau vaidindavau tik keliuose spektakliuose per mėnesį. Tai – didžiulė laimė, bet iš jos nepragyvensi, todėl teko ieškotis papildomo darbo, vasaromis uždarbiauti Londone.

Žiūrovai myli
Neseniai profesionalios komedijos teatras „Domino“ šventė dešimtmečio jubiliejų. Ta proga buvo surengti apdovanojimai, skirti padėkoti ne vienus metus šiame teatre besisukantiems žmonėms. Eimutis Kvoščiauskas per apdovanojimų ceremoniją į sceną lipo keletą kartų. Jis išrinktas populiariausiu aktoriumi (šį apdovanojimą dalijosi su kolega Sakalu Uždaviniu), žiūrovų mylimiausiu aktoriumi (titulą taip pat pelnė Juozas Gaižauskas ir Vaidotas Martinaitis). Be to, populiariausiu spektakliu išrinktas „Striptizo ereliai“, žiūrovų mėgstamiausiu – „Primadonos“. Abiejuose svarbius vaidmenis atlieka ir Eimutis. „Gauti bet kokį apdovanojimą yra gera, miela ir malonu. Be to, labai džiugu, kad teatras suorganizavo tokią šaunią šventę“, – šypsosi aktorius.

Užtenka kraujo, duokit šviesos
Dirbant nacionaliniuose teatruose gastroliuoti tekdavo dukart per metus, visi spektak­liai buvo rodomi didžiuosiuose šalies miestuose. O ką daryti lietuviams, mokesčių mokėtojams, negyvenantiems didmiesčiuose ir neturintiems pinigų į juos nuvykti? Čia galiu pagirti „Domino“ teatrą. Žinau, didieji teatralai mane išjuoks už šį pasakymą, bet jį kartosiu nuolat: „Domino“ teatras suteikia galimybę ir mažiausio miestelio gyventojams pasižiūrėti spektaklį, savotiškai nešantį šviesą. Pasvarstykime, jeigu Eimuntas Nekrošius imtų gastroliuoti po miestelius, pristatydamas „Hamletą“ ar „Otelą“, miestelėnas, išvydęs tokį spektaklį, galbūt antrą kartą nenorėtų eiti į teatrą. Bet pažiūrėjęs vieną kitą lengvesnio žanro vaidinimą, atvykus E. Nekrošiaus trupei, jis taip stip­riai netrenks durimis, sakys: „Pamąstysiu ir ateisiu dar kartą.“ Be abejo, džiugu, kad didieji teatrai nagrinėja rimtas, skaudžias temas, bet dabar tiek įvairių baisenybių, todėl žmonėms reikia šviesesnių dalykų.

Išprususi publika
Šiuolaikinė publika nėra kvaila. Dabar reikia labai sumaniai suvaidinti personažą, situaciją, kad žiūrovai protingai ir skaniai kvatotųsi. Vaidindamas dramos spektakliuose lauki bendro alsavimo. Pavyzdžiui, vaidinu Oskaro Koršunovo „Meistre ir Margaritoje“. Tai – ne komedija, spektaklyje yra aibė mažų niuansų, publiką girdi nuo pirmųjų jos reakcijų. Kartais galvoji: „Jėzau, žiūrovai per daug reaguoja juokdamiesi. Čia ne tas, jūs apsigausite!“ Nieko panašaus – jie išsėdi visą spektaklį, nors maniau, kad išeis po pirmo veiksmo. Be abejo, pasitaiko vaidmenų, neįtinkančių žiūrovams. Tada šiek tiek nuliūsti, bet supranti, jog ne visada gali atspėti publikos norus. O kad visiems – ir aktoriams, ir auditorijai – būtų lengviau, prieš einant į spektaklį, siūlau pasiskaityti jo aprašą.

Kenkėjus reikia stabdyti
Vienus žmones labai paveikė skaudūs Lietuvoje nutikę įvykiai, pavyzdžiui, kai tėvai užmušė mažą berniuką. Taip, tai iki išprotėjimo žiauri tragedija, bet iš karto įsivaizdavau tą berniuką, virtusį angeliuku. Tikiu reinkarnacija. Neabejoju, kad jis papuolė į geresnį gyvenimą. Vis dar negaliu kalbėti apie merginą, nužudytą greitkelyje, –
per daug smarkiai įsileidau šią istoriją į save. Kai policija paskelbė, kas iš tiesų įvyko, tą patį vakarą turėjau vaidinti. Nuo pirmųjų spektaklio minučių vyksta linksmos situacijos, iki kurių nereikia užaugti, turime sukurti linksmą atmosferą… Be to, vos ne kas šeštas sakinys atrodo itin artimas tai tragedijai. Būsena buvo tikrai nepavydėtina. Žinoma, tai neprilygsta artimųjų mirčiai, bet man buvo labai skaudu. Kai kurie aktoriai vaidina net po mamos mirties, pats vaidinau po avarijos – tiesiog turi dirbti savo darbą, kad ir kaip jautiesi. Grįžtant prie visą šalį sukrėtusių įvykių, kai kurie sako, kad tai yra Dievo bausmė, likimas. O aš manau, kad Dievas siunčia kitokias bausmes: sunkumus, ligas. Esu įsitikinęs – kenkėjus reikia sustabdyti: pradedant sodo kirmėlėmis, baigiant žmonėmis. Niekada neatleisiu stojantiems prieš žmogų ir atimantiems iš jo gyvybę.

Užimta širdis
Kai pradėjau dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, jaunos panelytės, moksleivės po kiekvieno spektaklio laukdavo su gėlėmis ar atvirukais. Pasirodęs televizijoje gavau kitokio pobūdžio dėmesio: dėl vienos hiperaktyvios merginos elgesio teko kreiptis į jos tėvus ir mokyklą. Šiais laikais, kai socia­liniai tinklai labai gyvi, po spektaklių sulaukiu gražių žinučių, kartais – pasiūlymų išgerti kavos. Jų tenka atsisakyti, nes turiu antrąją pusę. Man svarbu, kad save gerbianti, sumani asmenybė suprastų ir mano profesiją – juk aktoriaus darbo grafikas nėra natūralus: vėlai reikia išeiti į darbą ar iš jo grįžti. Be to, kaip ir visi, nemėgstu netikrų žmonių: arogantiškų, susireikšminusių. O grožis – antraeilis, širdį patraukia visai kiti dalykai.

Dalydamasis tampi laimingas
Didžiausias mano pomėgis – kur nors keliauti. Man patinka krautis lagaminus, stebėti žmones oro uostuose. Be to, tai sakau tik todėl, kad paskatinčiau kitus, dažnai aukoju, jeigu ką nors reikia padaryti labdarai, pasistengiu tai atlikti, kai reikia padėti – padedu. Juk turime dalytis, kad ir kiek pinigų žvanga kišenėje. Kartais geriau nepirkti loterijos bilieto, o kam nors paaukoti – tai atsiperka dešimteriopai. Padarius ką nors gera apima subtilus jausmas, jį net sunku apibūdinti. Tada viduje būna malonu ir tikiu, jei man bus panaši situacija, kas nors pagelbės. Taip pat ruošiuosi tapti savanoriu – kontaktuoju su „Caritu“, noriu padėti seneliams ir Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams: pagelbėti užsiregistruoti poliklinikoje, pavedžioti po miestą ar nuvesti į spektaklį.

Trumpai

  • E. Kvoščiauskas sukūrė daugiau nei 15 vaidmenų teatre, vaidino Vokietijoje, Anglijoje, Lietuvoje statytuose filmuose ir serialuose, dalyvavo ne viename televizijos projekte.
  • Per kūrybinę veiklą „Domino“ teatre į Lietuvos miestų ir miestelių scenas Eimutis lipo daugiau nei 1 200 kartų.
  • Žavisi Tomo Hankso ir Meril Strip vaidyba.
  • Pasirinkti aktoriaus profesiją neakivaizdžiai paskatino pusseserė Audronė Daugėlaitė, dirbusi ir tebedirbanti Kauno lėlių teatre. „Man jos pasakojimai darė toookį įspūdį!“ – neslepia Eimutis.
  • Turi traktorininko teises. Jas išsilaikė ketindamas padėti tėčiui, ūkininkaujančiam Kauno rajone.
  • Itin mėgsta keliauti. Iš aplankytų šalių labiausiai užbūrė Islandija ir Tailandas.
  • Geriausia vieta susikaupti prieš sudėtingą spektaklį – teatras.

Eglė Kėvalaitė-Mačionienė

Liudo Masio, „Domino“ teatro ir Eimučio Kvoščiausko asmeninės nuotraukos