Ekologiškai ūkininkaujant, deja, ne viskas ekologiška

„Norint ekologiškai ūkininkauti, reikia išsigryninti – pamiršti apgavystę ir godumą“, – sako ūkininkė, agronomė, buvusi pedagogė Elena Grajauskienė iš Alantos, Molėtų r. Ji ekologinį ūkininkavimą tapatina su sąžine ir nesavanaudiška tarnyste žmonėms.

Situacija nestebina

E. Grajauskienė – viena iš ekologinio ūkininkavimo pradininkių nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, buvusi Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos (vėliau tapusios asociacija) „Gaja“ tarybos narė ir Molėtų r. ekologinių ūkių bendruomenės „Gojelis“ pirmininkė. Ji nesistebi, kad kai kurie Lietuvos gyventojai nepasitiki ekologiška produkcija.

Pasak pašnekovės, iš tiesų nemažai šalies ūkininkų ekologinį ūkininkavimą pasirinko ne iš idėjos, o susigundę nemažomis išmokomis. Iki 1997 m. jokių išmokų nebuvo. Nuo 1997 m. iki 2003 m. jos buvo mažos. Kai nuo 2003 m. padidėjo, ekologinis ūkininkavimas sudomino daug ūkininkų, bet pristigę kantrybės ir žinių ūkininkauti ekologiškai griebiasi gudrybių.

„Manau, daugelis atėjo nepasiruošę, neapgalvoję savo galimybių, susivilioję išmokomis, trokšdami greitesnio pelno, o ne ketindami saugoti savo ir vartotojų sveikatą“, – spėja ekologinio ūkininkavimo pirmeivė.

Ji teigia iš kitų žmonių girdėjusi ir savo akimis mačiusi, kaip ekologiškų žemės plotų šeimininkai purškia daržoves, uogas, vaisius cheminėmis trąšomis ir augalų apsaugos priemonėmis, o paskui taip užauginto derliaus pirkėjams seka pasakas, neva tai ekologiška produkcija.

Kad neverktų

„Jei akys žiba dėl išmokų – tai dar ne ekologinis ūkininkavimas. Prieš pradėdamas taip ūkininkauti, nuspręsk, ar galėsi augalams padėti be chemijos. Gerai pagalvok, ką darysi, kad žemelė neverktų dėl visokių cheminių dalykų. Pavyzdžiui, nesėk žiemkenčių, kol pūdymu ar kitu žemės dirbimo būdu iš dirvos neišprašei piktžolių. Tačiau kiti tam pristinga laiko, kantrybės, žinių, net noro, tada gudrauja – prieš pat pradėdami ūkininkauti ekologiškai plotus nupurškia chemikalais ir... gauna išmokas. Paskui tokiu pat būdu ekologinius plotus padidina. Sąžinės reikia turėti, kad apgaudinėtum žemę, kuri tave maitina!“ – piktinasi E. Grajauskienė.

Jos nuomone, išmokas reikėtų mokėti ne už ekologinius žemės plotus, o už galutinį produktą. „Svarbu ne plotas, o tai, kad ekologiškas produktas būtų tiesiai žmogui į dantis. Šveicarai juokėsi: „Kai įstosite į Europos Sąjungą (ES), bus bepigu ekologiškai ūkininkauti“, – mena pašnekovė, pridurdama, jog jos širdis balzamu apsipila pastaruoju metu vis dažniau girdint, kad reikėtų išmokas mokėti ne už ekologinius plotus, o už jų derlių.

Plotų daug, naudos – mažai

E. Grajauskienės minimi šveicarai – Šveicarijos bioūkininkai, pas kuriuos ji su bendraminčiais nuo 1995 m. iki 2005 m. vyko mokytis ūkininkauti ekologiškai. „Mums labai padėjo šviesaus atminimo profesorė Dalia Brazauskienė – pagrindinis ekologinio ūkininkavimo atgaivinimo Lietuvoje variklis. Ji taip pat su mumis vyko į Šveicariją semtis ekologinio ūkininkavimo patirties“, – sako E. Grajauskienė, apgailestaudama, kad kai kurie Šveicarijos, ne ES šalies, ekologinio ūkininkavimo principai pasirodė netaikytini Lietuvoje, priklausančioje ES.

Šveicarijoje išmokos mokamos ir už ekologinius plotus, ir už galutinius juose užaugintus produktus. Juose negali būti nė mažiausios dalelės cheminių priemonių likučių. Lietuvoje užaugintuose ekologiškuose produktuose leistina cheminių likučių norma – 0,01 mg/kg. Lietuvoje ekologinius ūkius sertifikuoja viena įmonė, priklausanti ŽŪM, Šveicarijoje – keturios, iš jų dvi įsteigė susikooperavę ūkininkai. „Galbūt atsipeikės ekologinių ūkių savininkai, kurie deklaruoja didelius ekologinius plotus, o špygą išaugina. Jie išsireikalavo, kad galutiniame produkte cheminių likučių būtų 0,01 mg/kg, siekia, kad būtų leidžiama naudoti kai kurias chemines augalų apsaugos priemones. Tačiau grasina, kad ekologiškai neūkininkaus, jei nebus didesnio rėmimo. Dabar ir ES kalba, kad ne už plotus reikia mokėti, o žiūrėti, kas pagaminama“, – viliasi ŪP pašnekovė.

Keičia tradicijas

„Mes ne tokios ekologijos siekėme ir ne išmokų reikalavome. Lietuvos ekologinis ūkininkavimas suprastėjo ir todėl, kad didžiąją dalį šalyje užaugintos ekologiškos produkcijos sudaro grūdinės kultūros. Tačiau, jei ūkininkai „ekologai“ gyvulių nelaiko, jų užauginti grūdai atsiduria perkėloje, iš jos – užsienyje, nes ten gerai moka. Užtenka visą gėrį atiduoti užsieniečiams! ŽŪM, užuot ūkininkus šokdinusi pagal aklai taikomas ES ekologinio ūkininkavimo rekomendacijas, galėtų pagalvoti, ką daryti, kad ekologiška produkcija nebūtų išvežta svetur“, – svarsto E. Grajauskienė. Pasak jos, ES tik rekomenduoja kai kurias ekologinio ūkininkavimo taisykles, o pas mus ŽŪM verčia viską daryti pagal tas rekomendacijas, dar prideda nelogiškų nacionalinių reikalavimų.

Austrijoje, Vokietijos pietinėje dalyje visai kitoks klimatas, kitokie žemės ūkio darbai nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, ten gerai išvystyta kalnų gyvulininkystė, didžiausius ekologinius plotus sudaro ganyklos ir pievos, šienas nuo kalnų šlaitais leidžiamas žemyn ir apie pūdymą niekas nėra girdėjęs. „Tačiau ten tinkamos ekologinio ūkininkavimo nuostatos primetamos mūsų šaliai, pamirštant geras čionykštes žemės dirbimo tradicijas ir tai, kad čia nuo seno žmogus suaugęs su žeme, iš to gyveno mūsų tėvai, protėviai. Taip drastiškai dirbant žemę, keičiamos Lietuvos šimtametės žemdirbystės tradicijos, kai kiekvienas žemės lopinėlis buvo atidžiai apžiūrimas“, – sako ūkininkė.

Apsimoka ar neapsimoka?

„Kuo dabar Lietuvoje pagrįstas ekologinis ūkininkavimas? Ogi tuo, ar apsimoka, ar neapsimoka! Svarbu kuo daugiau visko aprėpti – plotų, išmokų, pelno. Ir emigracijos tikslas panašus. Neva ten daugiau gausiu! Jaunimas palieka tėvų namus, kapus. Ką randa? Pinigus. Bet ką dvasiškai praranda? Juk žmogus – ir dvasia, ir protas, ne vien kūnas. Tikiu, kad galima iš žemės naudos gauti paprastesniais būdais: sąžiningai ją dirbant, įdedant daugiau širdies, o ne kliaujantis vien technika, juolab išmokomis“, – širdgėlą dėl ekologinio ūkininkavimo bėdų toliau lieja E. Grajauskienė ir vardija, kas labiausiai lemia gerą derlių. Tai – ankštiniai augalai, juodasis pūdymas, tinkama augalų kaimynystė, žinoma, ūkio šeimininko meilė ir atida žemei, kantrybė ir sąžiningumas ją dirbant. Ankštiniai – nuostabūs augalai. Jie, iš oro sugėrę azotą, siunčia jį į šaknis. Ant jų susidariusiuose burbuliukuose kaupia azotą tarsi bitutės medų koriuose. Taip dirva pripildoma azoto. Žemelė pastiprinama ir pūdymu, kompostu.

Ne smirdi, o kvepia

E. Grajauskienė, kalbėdama apie gero komposto naudą žemei, vėl prisimena šveicarų sąžiningumą, rūpestingumą ekologiškai ūkininkaujant.

„Šveicarai smulkina viską, pavyzdžiui, medžių šakas, žievę. Susmulkintas medžiagas krauna kartu su medžių lapais, maisto atliekomis. Kad viskas greičiau suirtų, įsluoksniuoja mėšlo, įpila ąžuolų, ramunėlių, dilgėlių, kitų vaistažolių ištraukų. Dėl jų išsiskiria gerieji grybai. Jie, kaip ir mėšlo mikroorganizmai, skatina atliekų irimą. Šveicarai po žemės darbų eina uostyti komposto ir žiūrėti, ar jo temperatūra pakito. Jų komposte mėšlas ne smirdi, o kvepia! Kai viskas gerai perpūva, atiduodama žemelei. Viena tona tokio gero komposto atstoja 15 tonų gero mėšlo“, – tvirtina E. Grajauskienė ir pamini kai kurių Lietuvos ūkininkų skubą šviežiu ar gerai neperpuvusiu mėšlu tręšti dirvą. Esą tokia trąša tik piktžolių prisėsi, augalus nudeginsi. Gyvuliai sėklų juk nesuvirškina. Jos mėšle sušunta tik po 3–4 metų.

„Kai mėšlas po tiek metų perdega, tik tada galima jį naudoti“ – teigia pašnekovė, primindama, kad būtina domėtis augalų kaimynyste. Nežinant, kuris augalas su kuriuo šalia blogai auga, nukentės derlius. Kodėl nuo seno greta sodinami svogūnai ir morkos? Todėl, kad šios daržovės vienos kitas gina nuo kenkėjų. Svogūnai morkas apsaugo nuo morkinių muselių, o morkos svogūnus – nuo svogūninių muselių“, – aiškina E. Grajauskienė. Ji ragina ūkininkus liautis bėgti, lėkti. Esą dirbant žemę nereikėtų tikėtis greito gero rezultato, neįdedant daug sąžiningų pastangų. Čia būtinas laikas ir kantrybė. „Kur bėgate, kas toje kapo duobėje jūsų laukia? Ekologiškai ūkininkaujant, reikėtų kitaip galvoti: viską daryti lėtai, dorai, sąžiningai ir iki galo“, – teigia ūkininkė.

Dalytis – ne vien pelnytis

Ekologinio ūkininkavimo šalyje pradininkė bodisi ekologinių ūkių šeimininkais, kurie aimanuoja, kad mažas derlius, išmokos nedidelės, tačiau pagaili pinigų gerai sėklai. Sėjomainos lauke pasėja mišinį, kurio dešimtadalį sudaro prastos dobilų sėklos, o likusį – eraičinų sėklos. Paskui skundžiasi, kad VšĮ „Ekoagros“ lauką išbrokavo.

„Ūkininkai gudrūs. Ekologiškai ūkininkaujant, reikėtų atsisakyti šios savybės. Jeigu pasėsime gerus dobilus, jie bus tiršti kaip grietinė. Tada niekas neatims išmokų“, – įsitikusi E. Grajauskienė. Ji nepateisina ūkininkų, kurie už ekologišką produkciją iš sveika gyvensena besirūpinančių klientų lupa devynis kailius – neretai ją parduoda du ar tris kartus brangiau, nei kainuoja tokie patys neekologiški produktai. Vakarų Europoje vadovaujamasi nuostata, kad ekologiški produktai gali būti brangesni už neekologiškus ne daugiau kaip 15 procentų.

„Leidus tą pačią kultūrą auginti toje pačioje vietoje trejus metus, niekais buvo paversta mūsų, agronomų, puoselėta sėjomainos ekologiniame ūkyje idėja“, – teigia ŪP pašnekovė, linkėdama, kad ekologiškai ūkininkaujant būtų daugiau ne komercinės, o dalijimosi, dovanojimo dvasios. Esą link to veda Dievulis, dabar, per pandemiją, vis daugiau Lietuvos, pasaulyje gražiausios šalies, žmonių grąžindamas prie žemės – bene natūraliausio ir teisingiausio, tikriausio gyvenimo būdo. „Su vyru pasilikome 30 a ir juose visko šeimos poreikiams užsiauginame ekologiškai“, – tikina E. Grajauskienė.

Ji abejoja, kad iki 2030 m. Lietuvoje pavyks 25 proc. padidinti ekologinius plotus. „Jau dabar jie nekokybiški“, – apgailestauja pašnekovė, anaiptol nenorėdama mesti šešėlio ant sąžiningų ekologinių ūkių savininkų, esą tokių taip pat yra nemažai, kaip ir nesąžiningų. „Didžiausios pagarbos nusipelnė ūkininkai, kurie nuo 1991 m. pradėjo ekologiškai ūkininkauti dėl savo vaikų ir kitų žmonių sveikatos, taip pat dabartiniai ūkininkai, kurie tebelaiko gyvulius, augina daržoves, tiesiai iš savo ūkių tiekia vartotojams gyvą maistą ir stebi savo žemės būklę, stengdamiesi ją pagerinti, o ne nualinti“, – dėkoja savo kolegoms viena iš ekologinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkių E. Grajauskienė.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotrauka

2021-04-02