Mergina su saksofonu ir laimės marškinėliais

Giedrė Budvytienė

„Saksofonas yra panašiausias į žmogaus balsą“, – sako atlikėja Justė Sakalytė. Moteris, muzikuojanti šiuo tradiciškai vyrišku laikomu instrumentu, šiandien – nebe retenybė. Tačiau Justė, ko gero, yra vienintelė Lietuvoje dainuojanti saksofonininkė. Nors ji visada troško tapti dainininke, aplinkybės privertė mokytis ir groti. Romantiškąjį saksofoną pasirinkusi nė kiek nesigaili: jis tiesiog tobulai papildo balsą, be to, koncertą surengti kur kas paprasčiau, kai pati ir groji, ir dainuoji, šypsosi Justė.

Kasdienybės fonas Dainininkė ir saksofonininkė įsitikinusi, kad muzika kiek­vieno iš mūsų gyvenime užima tam tikrą vietą. Visi kasdien klausomės jos, sklindančios iš radijo, televizoriaus ar grotuvo, kai kurie – nuo ryto iki vakaro. Tačiau ar tikrai girdime? Ir kiek iš tikrųjų žinome apie ją? Dauguma mažai ir tos pačios žinios paviršutiniškos. „Ar žinome, kaip atsiranda ir plėtojasi muzikos stiliai? Kas lemia skirtingos muzikos skambesį? Kas slepiasi jos kūrimo procese? Kokį poveikį muzika daro žmogaus sąmonei ir pasąmonei? Muzikoje užkoduota tiek idėjų, minčių, žinių ir procesų. Šis pasaulis kupinas paslapčių, kuo giliau į jį pasinersime, tuo daugiau malonumo patirsime“, – aiškina J. Sakalytė. Ji pacituoja garsaus kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus žodžius: „Mylėkite ir studijuokite didįjį muzikos meną – jis atvers jums ištisą jausmų ir minčių pasaulį. Jis padarys jūsų dvasią turtingesnę, tyresnę, tobulesnę. Muzika padės atrasti savyje naujų, nežinomų, nepastebėtų jėgų. Ir gyvenimas nušvis naujais tonais, naujomis spalvomis.“ Apie tai mudvi kalbamės kavinėje, žinoma, grojant kažkokiai muzikai, nes kavinė be muzikos šiais laikais tiesiog neįsivaizduojama. Sakau „kažkokiai“, nes suvokiu, kad jos visai negirdžiu. Dabar, kai muzika tapo kasdienybės fonu, mes nuo jos pavargstame ir tarsi atbunkame. Tačiau koncertų salės – pilnos. Kaip čia yra? „Tikrai, koncertų rengiama daugybė, juose skamba labai įvairių žanrų ir stilių muzika. Bet gal žmonės eina tiesiog pabūti? – susimąsto Justė. – Daugeliu atvejų tai tik išėjimas iš namų. Turi laisvą vakarą ir renkiesi vieną iš renginių, vykstančių tuo metu. Kai į koncertą atveda tokie motyvai, ne taip svarbu, kokia muzika skamba.“ Svarstome: trūksta išrankumo, o gal tiesiog pavargstame būti išrankūs? Norisi neįdėjus daug pastangų ir energijos ką nors gauti. Reikia pajusti tikrą aistrą muzikai, tik tada atsiranda noras į ją gilintis, geriau suprasti. Yra tokių žmonių, kurie visai nesusiję su muzika, bet labai ją mėgsta. Jiems norisi sužinoti apie ją visas subtilybes, rūpi didesni dalykai. „Po to muziką jau kitaip girdi ir tai tampa diagnoze, niekada daugiau jos nesiklausai, kaip iki tol, paviršutiniškai. Kuo daugiau žinai, tuo geriau pradedi girdėti, o ne tik klausyti. Tampi reiklesnis. Kur kas lengviau atsirinkti, į kuriuos koncertus tikrai verta eiti. Reklamuojami, deja, paprastai ne patys geriausi“, – atkreipia dėmesį atlikėja.

Užaugo scenos užkulisiuose Muzika jau ankstyvoje vaikystėje ateina į mūsų gyvenimą, vieniems su pirmąja mamos lopšine ar išgirstu muzikiniu įrašu, kitiems su pirmuoju koncertu, kurio klausė su tėvais. Tačiau vieni taip ir lieka stebėtojai, o kiti į muzikos pasaulį neria giliau. Nuo ko tai priklauso? „Mano abu tėvai – muzikantai, tad muzika mano gyvenime buvo nuo pat gimimo. Mama kanklininkė, tėtis – birbynininkas, ne vieną dešimtmetį jie dirbo pedagogais dainų ir šokių ansamblyje „Ugnelė“. Mes su sese net nelankėme darželio, užaugome repeticijose ir koncertuose, po stalu ar už užuolaidų nusnausdavome“, – prisimena Justė. Muzika ją supo visą dieną. Kai buvo penkerių, ėmė groti kanklėmis, vėliau – ir fortepijonu. Kai pradėjo lankyti mokyklą, po pamokų atvažiuodavo pas tėvus į darbą, Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, ir lankė čia įvairius būrelius – dailės, skaitovų, šokių. Sekėsi ir patiko, bet viską nusvėrė muzika. „Kai trylikametė pradėjau dainuoti Artūro Noviko ansamblyje, mano gyvenime atsirado džiazas. Visiems laikams. Ten supratau, kad tikrai noriu muzikuoti. Muzikos mokyklos iki tol nelankiau. Norėdama savo ateitį sieti su muzika, turėjau rimčiau jos mokytis. Tėvai patarė stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją“, – pasakoja Justė. Tai buvo vienintelis kelias įgyti muzikinio išsilavinimo pagrindus, kad vėliau galėtų studijuoti Muzikos akademijoje ir tapti profesionalia muzikante. Tada jos gyvenime atsirado saksofonas. „Deja, apie tai negaliu papasakoti jokios sparnuotos istorijos“, – šypsosi atlikėja. Apsisprendus tapti muzikante kilo klausimas: kokią specialybę rinktis? „Aš grojau kanklėmis, bet tai nebuvo mano instrumentas. Kitas dalykas, kuris mane labai žavėjo, – džiazinis dainavimas. Bet tada Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos Estrados skyriuje dainavimo specialybės nebuvo. Kažkas pusiau juokais pasakė, kad merginai tiktų saksofonas ir kad jis yra „pats tas“ instrumentas džiazuoti“, – prisimena pašnekovė. Tais laikais merginoms groti saksofonu buvo nepopuliaru. Dabar tai ne tik tapo įprasta, bet ir labai veža, o tada Justė tik pasijuokė su tėvais iš tokios idėjos, ir tiek. Tačiau paskui pagalvojo: gal iš tikrųjų? Juolab kad saksofonas ir džiazas, ritminė muzika siejasi. Nusprendė pabandyti.

„Niekada neišmoksiu groti“ Ji puikiai prisimena, kaip pirmą kartą pamačiusi saksofoną išsigando, jai atrodė, kad niekada neišmoks juo groti. Labai sudėtingas, daugybė vožtuvėlių, nežinia, kur pirštus padėti. Bet mokymasis nebuvo toks sunkus, kaip baiminosi. Justė visada ne tik grojo, bet ir dainavo. Daug metų dainavimas jai buvo pomėgis, tačiau dabar net šiek tiek užgožia saksofoną. Širdies balsas vis dėlto ragina dainuoti, šypsosi muzikantė. Ji neabejoja, kad saksofono pasirinkimas buvo geras sprendimas, iš pradžių pragmatiškas, bet vėliau, kai jį įvaldė, atsirado ir meilė šiam instrumentui. Pedagoginė muzikantės veikla irgi susijusi su dainavimu. J. Sakalytė mokė groti tik kelis mokinius, o dainavimo – kur kas didesnį būrį. Nors praėjusį pusmetį nemažai muzikavo: LNK televizijos laidoje „Plikis ir ponia“ gyvai grojo saksofonu specialiai šiai laidai sukurtoje grupėje. Tai buvo smagus, įdomus patyrimas. Muzikiniuose projektuose, kuriuose dalyvauja, Justė daugiau dainuoja. Tačiau saksofonas balsą tiesiog tobulai papildo, jie harmoningai dera tarpusavyje. „Gerai, nebereikia kviesti papildomų muzikantų, tai privalumas“, – juokiasi atlikėja. Ji ir individualiai koncertuoja, ir susiburia su kitais muzikantais atskiroms programoms, kaip džiazo pasaulyje įprasta. „Tiesa, kad saksofonas yra mano instrumentas, pajutau gal tik po kokių trejų metų. Labai dažnai, kai pradedi daryti ką nors nauja, turi gana ilgai daug ir sunkiai dirbti, kad įvaldytum techniką. Tik po to pradedi jausti malonumą. Taip yra visose srityse, ne tik muzikoje. Dažnai norisi viską mesti to nepasiekus, ypač kai persilaužimo procesas užtrunka“, – svarsto ji.

Studijavo net 13 metų Justei pasisekė, kad jos ieškojimus muzikiniame kelyje palaikė puikūs mokytojai. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – Albinas Pupkevičius. Muzikos akademijoje – prof. Petras Vyšniauskas, iš kurio sėmėsi kūrybinio įkvėpimo. „Muziką kaip kokią mediciną net trylika metų studijavau. Baigusi akademiją dar dvejus metus mokiausi Olandijoje“, – paaiškina. Tačiau ir baigus ilgas studijas laukia kasdienis darbas. Ir ne tik su instrumentu, balsu. Muzikantai ir dainininkai kaip sportininkai turi įgyti tam tikrą formą. Turi išsivystyti raumenynas. Dainavimas – kaip lengvoji atletika. Tam reikia fizinio pasirengimo. Anksčiau sporto salėje lankėsi, o dabar namie kvėpavimo ir kitus pratimus kasdien atlieka. Tai, kad Justė ir groja, ir dainuoja, gelbsti nuo rutinos. Ja nedvelkia ir darbas, Justė vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Džiazo katedrai. Maždaug pusę savaitės praleidžia Kaune, kitą dalį – Vilniuje. ISM vadybos ir ekonomikos universitete atlikėja vadovauja vokaliniam šios aukštosios mokyklos studentų ansambliui „Voicity“. Kai paklausiu apie laisvalaikį, ji susimąsto: „Net nežinau, kaip jį apibrėžti. Būnu su tėvais, su sesės šeima, esame labai artimi iki šiol, o sesuo – geriausia mano draugė. Savo šeimos kol kas neturiu. Taip geriausiai atsipalaiduoju. Susitinkame, ramiai bendraujame, nieko ypatingo neveikiame, tačiau mums gera tiesiog būti kartu. Kai šilta, visi važiuojame į kaimą, gamta atgaivina.“ Darbo dažnai nepavyksta užmiršti net sekmadienį, žmonės skambina dėl įvairiausių reikalų. O kur dar koncertai, ypač sezono metu. „Jau kurį laiką stengiuosi sąmoningai susikurti laisvalaikį, man tai kaip iššūkis. Jei leisi, darbas tave pasiglemš, o tada pradėsi jo nebemėgti. Reikia sugebėti nuo jo atitolti, sakau sau: „Darbas nėra gyvenimas, tai – tik jo dalis“, – teigia Justė. Ir neslepia, kad jos gyvenimą valdo ekspromtas ir jai tai patinka: „Aš visą laiką kelyje, su lagaminu. Šiuo metu krepšyje turiu dantų šepetuką, kojines ir kompiuterį, nes nežinau, kiek naktų praleisiu ne namuose. Šią savaitę jau tris naktis į Vilnių grįžusi nebuvau, nakvojau pas draugus Kaune, nes dabar sesija, egzaminai, turėjau daug darbų ir reikalų.“ Atlikėjos kelionės į užsienį taip pat dažniausiai darbo tikslais, koncertuoja: „Rudenį pirmą kartą gyvenime buvau Ispanijoje, kur dvi savaites tik gulėjau ant smėlio. Labai patiko. Dar norėčiau nukeliauti ten, kur pajusčiau kultūrinį šoką. Europoje viskas susiniveliavę, apeita ir pažįstama, koncertuojant ir vaikystėje su tėvų ansambliu beveik visa ji apvažiuota.“

Pati ieško iššūkių Justė atvirauja, kad jai neįdomu, kai lengva: „Kai jau įsidirbi ir viskas, rodos, eina kaip iš pypkės, yra sistema, grafikas, pastovumas, visada sakau sau: „Gaila, kad nebeilgai.“ Tas ratas sukasi nesustodamas ir, žiūrėk, vėl atneša naują iššūkį. O jei neatneša, pati jo pradedu ieškoti. To, kas sujudintų mano pasaulį. Gal tai ir yra mūsų kelionės, viso gyvenimo esmė?“ „Daugelis nori pastovumo, nes nuolat keistis nėra lengva, reikia perlipti per save, būna baisu, sunku. O aš – priešingai. Nors tenka daug dirbti su savimi, įveikti save. Tiesa, nieko ypatingo dėl to nedarau. Nė vieno darbo, kurį dirbu ar dirbau, aš neieškojau. Jie patys mane susirado. Pasibeldė į duris. Gal aš laimės kūdikis? Bet kas ta laimė?“ – tęsia mintį muzikantė. „Mama sako, kad esu gimusi „su marškinėliais“ (taip vadinami kūdikiai, gimę su placentos dalimi). Tikima, jog tai – sėkmės ženklas, bet aš nesijaučiau laimės kūdikiu, kol nesupratau, kas yra tikroji laimė. Išorinė sėkmė dar nereiškia, kad būsi laimingas, kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų. Vienas turi visko – bet gal jam reikia visai ne to? Kita vertus, noras ieškoti ir rasti mane stumia į priekį“, – pasineria į apmąstymus. „Man svarbu džiaugtis gyvenimu, jei to nebejaučiu, pati drastiškai viską keičiu, kad ir kaip tai sunku. Klausau savo širdies ir kiekvieną padrąsinčiau tai daryti. Mes visi nesąmoningai siekiame saugumo, jo poreikis užkoduotas mūsų prigimtyje. Jis mus traukia, bet kartu ir gali nužudyti. Todėl reikia kartais iš jo išsiveržti. Tokie sprendimai būna sunkūs, tačiau būtini“, – toliau dėsto mintis Justė. „Kokia mano svajonė? Sunkus klausimas. Sukurti šeimą, sutikti žmogų, su kuriuo būtų smagu. Bet ar tai svajonė? Tai žmogiškas noras, poreikis, ir tiek. Svajonė turėtų būti kas nors sunkiai įgyvendinamo. Nežinau, gal tokios ir neturiu. Bloga diag­nozė, ar ne? Aišku, galima ką nors susigalvoti, bet kol turiu tiek širdžiai mielos veiklos, per daug dėl to nesuku galvos.“ Pasak muzikantės, ji anksčiau pagalvodavo, kad nori dirbti pedagoginį darbą Muzikos akademijoje: „Jei tai buvo svajonė, įgyvendinau ją sėkmingai. Ir be jokių ypatingų pastangų. Norą reikia paleisti ir viskas kažkaip susiklosto. Kai pačiame krizės įkarštyje nusprendžiau po mokslų Olandijoje grįžti į Lietuvą, daugelis klausė: ką tu ten veiksi? Bet aš jaučiau, kad turiu grįžti.“ Ir neapsiriko: netikėtai sulaukė pasiūlymo dėstyti VDU Muzikos akademijos Džiazo katedroje. Kurį laiką buvo pasinėrusi į įvairius ieškojimus: kelerius metus buvo vegetarė, nevartojo alkoholio. „Dabar man svarbiau gyvenimo džiaugsmas, pozityvus požiūris, – tikina J. Sakalytė. – Mokausi kasdien džiaugtis tuo, ką darau. Valgiui, buičiai, kitiems materialiems dalykams esu nereikli, nesureikšminu jų.“

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.