Į floristiką pažvelkime kitaip…

Floristas ir pedagogas Piter’is Hess’as ir vertėja Dalia Kačergienė.

…o tiksliau, pamėginkime įsijausti, pajausti, išgyventi, prisiminti… Floristikos guru vadinamas šveicaras Peteris Hessas, pedagogas ir menininkas, beveik kasmet viešintis bei kuriantis ir Lietuvoje, pabrėžia ypatingą jausmingumo svarbą tiek kuriant, tiek grožintis. Nuo vaikystės augęs tarp gėlių jis atrado ypatingą ryšį su gamta – augalai meistro rankose ne vien medžiaga kūrybai, bet tarsi tampa kūrybiniais bendradarbiais.

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

 

 

 

Patirtimi, žiniomis ir kūrybos filosofija jau kelis dešimtmečius floristas atvirai dalijasi savo paties įkurtoje mokykloje „Atelier5“ Šveicarijoje, visame pasaulyje rengiamuose floristikos meistrų klasės kursuose. Dėl meistriškumo pamokų į P. Hessą kreipėsi ne vienas Floristikos pasaulio čempionato dalyvis. Tad nenuostabu, kad ypatingo dėmesio sulaukė 2003 m. išleistas jo ir fotografijos menininko Wernerio Beetschen’o albumas „Floragrafija“ („Floragraphie“), atskleidęs visai kitus floristikos metmenis, palietęs jos kaip meno, trumpalaikiškumo, akimirkos išsaugojimo temas.

„Gebant „regėti augalus“ („floravision“) galima sukurti tokį meno kūrinį, kuris, nors ir laikinas, pažadina ir ilgam žmogaus sieloje užfiksuoja gilų gamtos išgyvenimo jausmą. Peteris Hessas priklauso tiems menininkams, kurių rankomis atrinktos floristinės, gamtinės medžiagos tampa meniniu vidinio išgyvenimo įkūnijimu“, – fotografijų albumo įžangoje tvirtina žymus dizaino specialistas prof. Hansas Theo Baumannas.

Norėdami žurnalo „Rasos“ skaitytojus artimiau supažindinti su floristikoje išskirtine asmenybe, paskatinti atrasti kitokį santykį su nors ir greitai nykstančiu, bet nuostabiu augalijos pasauliu, paprašėme garsųjį floristą P. Hessą pasidalyti savo įžvalgomis ir prisiminimais.

Esate garsaus pasaulyje menininko Pablo Picasso mokinys. Kokia iš jo gauta pamoka padarė didžiausią įtaką Jūsų kaip menininko formavimuisi, požiūriui į kūrybą?

Niekada nebuvau P. Picasso mokiniu, visiškas atsitiktinumas, kad patekau į jo dirbtuvę (o tai jau visai kita istorija). Tai buvo susitikimas, galimybė pabūti kartu, žiūrėti į jį dirbantį, klausytis jo pokalbių, stebėti, gauti informacijos.

Paprastumas, pasitenkinimas, tikėjimas savimi – tai man padarė didelį įspūdį ir įtaką. Jis yra pasakęs: „Tai esi tu, o tu – nepakartojamas“, būtent šie žodžiai padarė didžiulę įtaką mano paties kūrybiniam keliui.

Žinome Jus buvus perspektyviu sportininku. Su Šveicarijos gimnastikos rinktine ruošėtės 1968 m. Mechiko olimpinėms žaidynėms. Deja, trauma užkirto kelią sportininko karjerai. Turėjote dar vieną aistrą – motociklus. Skriedamas ant Elviso Presleyio Harly-Davidson tikriausiai jautėte ypatingą laisvės pojūtį. Kaip nuo motociklų pasukote link floristikos?

Sportas mane išmokė disciplinos, siekti aukštų tikslų ir, žinoma, laimėti. Tai ne komandinis, o individualus sportas, todėl turėjau galimybę koncentruotis į save patį, skirti daug dėmesio sau, siekti savo norų, svajonių.

Motociklai atsirado vėliau, kai galėjau sau tai leisti. Sekiau savo idealais, stabais, pavyzdžiais ir… išpildžiau savo svajones. Taip yra ir šiandien.

Stebint Jus dirbantį neatrodo, kad gėlės Jums tik medžiaga kompozicijai kurti. Regis, kiekvienas žiedas Jums yra asmenybė, charakteris ir kompozicijoje atsiduria būtent ten, kur tarsi būtų išaugę. Tai primena James’o Cameron’o filme „Įsikūnijimas“ sukurtą fantastinį pasaulį, kur ryšys tarp žmogaus ir gamtos yra gyvas tiesiogine prasme. Kaip atradote šį ypatingą santykį augalais? Iš kur toks lengvumas kuriant?

Floristiką gavau su motinos pienu: trys kartos iš abiejų pusių buvo daržininkai, gėlių rišėjai ir gėles komponuojantys floristai.

Turėjau progą labai anksti atidžiai stebėti, įsižiūrėti į judesius, spalvas, kūno kalbą, tekstūras bei proporcijas. Visa tai ir yra floristikos pamatas, be abejo, ir dar daug kas.

Plačiajai visuomenei gerai pažįstama komercinė floristika. Deja, šiame spalvingame triukšme lieka mažai pastebima kitokia floristika, kai meistro sukurtas objektas peržengia komercijos ribas ir tampa meno kūriniu. Kokia tai floristika?

Aš manau, mums reikia visko: mano seneliai parduodavo gėles turguje, tėvai – jau parduotuvėje, dabar mes kalbame apie salonus, galerijas. Viskas yra svarbu. Kasdienai gėlių galime nusipirkti turguje, šventei ieškome puokštės parduotuvėje, į galeriją ateiname ieškodami galbūt kažko ypatingo išskirtiniam atvejui.

Poreikis kurti neretai kyla iš noro pasidalyti savo mintimis, jausmais, patirtimi. Apie ką byloja Jūsų kūriniai?

Deja, mano kūriniai nekalba, jie perteikia svajones, norus, jausmus… juos reikia pajusti.

XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose protestuodami galerijų proteguojamam menui, kūrėjai erdvę savo kūrybai atrado gamtoje ir pradėjo rengti Žemės meno (Land Art) festivalius. Dabar daug floristų juose dalyvauja. Prieš daugiau nei 20 metų Šveicarijoje surengėte pirmą tokį tradiciniu tapusį festivalį, pakvietėte daug floristų. Ar tai buvo Jūsų mėginimas floristiką pakelti į aukštesnį lygį?

Floristai dažnai dirba pasislėpę tarp savo keturių sienų. Kviesdamas juos į festivalį Grindenvalde norėjau pasakyti: „Išlįskite pagaliau“, paskatinti išeiti. Tai lėmė, kad floristikoje atsirado nemažai pokyčių. Pastaraisiais metais matome, kaip stipriai pasikeitė į gėlių kompozicijas integruojamos papildomos gamtinės medžiagos, šakos, šaknys ir kt. Šiuolaikinėje floristikoje savo darbus praturtiname daugybe paprastų, gamtoje surinktų gėrybių, taip suteikdami jiems didesnės vertės.

Man svarbu, kad stebint darbus kiltų jausmai, emocijos, prisiminimai. Vien žodžio „gražu“ nepakanka, darbai turi paliesti kitus pojūčius, paliesti stygas…

Apie aukštesnį lygį kalbėti nenoriu.

Tai yra tik bandymas, siekis atkreipti dėmesį į kažką kitą, į gamtą, o rezultatas – gėlių ir įvairių gamtos elementų kompozicija.

Galime stebėti, kad profesionalioji floristika pamažu ateina į meno galerijas. Kol kas ji tarsi papildo ar atkartoja ten eksponuojamus paveikslus, skulptūras. Ar yra galimybė floristikai tapti lygiaverte meno rūšimi?

Meno galerijose… įmanoma, bet floristika yra trumpalaikis menas. Floristikos menas bus, bet tai nekolekcionuojama.

Trumpalaikis… bet juk taip gražiau… štai čia jis yra ir štai – viskas…

 

 

 

 

 

 

 

 

Tai vienintelė galimybė išsaugoti kompozicijos vaizdą laike yra fotografija… Ar nejaučiate, kad fotografo objektyvo įamžinti darbai įgauna naują gyvenimą, galbūt naują identitetą?

Fotografas pakeičia darbą savo kampu, sava akimi. „Nuotrauka – tai toks darbas, į kurį žiūrime ilgiau nei tik sekundę“, – pasakė man vakar Werneris mūsų pokalbio metu (aut. past., interviu darytas sausio 15 d., o pašnekovas užsimena apie pokalbį su albumo „Floragrafija“ nuotraukų autoriumi Werneriu Beetschen’u).

Floristinė fotografija pergyvens floristinį meną.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kačergienė

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kačergienė Peter’io Hess’o ir Verner’io Beetschen’o albumo „Florografija“ nuotraukos

2021-02-15