Grožio simfonija

Puokštė su subtiliomis peržydėjusių pienių galvutėmis – gėlės tarsi sklendžia ir sukasi vasaros šokyje.

Tiek muzikai, tiek floristai turi bendrą kalbą, kuriai vertėjų nereikia. Floristų natos – augalai, jų spalvos, formos. Šią vaizdais išreikštą melodiją girdi kiekvienas. Tam absoliučios klausos nereikia. Tik kurti iš to, ką dovanoja gamta, gali ne visi. Šį kartą žurnale „Rasos“ vieši ir patirtimi bei mintimis dalijasi šiuo metu Baltarusijoje gyvenanti jaunosios kartos floristė Lora Belobrovik-Sadovskaja.

Nijolė BARONIENĖ

 

Papasakokite apie save: kur gimėte, augote, kokie vaikystės įspūdžiai? Kada susidomėjote floristika?

Gimiau ir augau Moldovoje, mažame miestelyje. Mano šeima turi vestuvinių suknelių salonų tinklą. Kažkada mama ir močiutė svarstė, į ką investuoti, rinkosi tarp vestuvių ir gėlių verslo. Nugalėjo vestuvės. Tačiau ilgainiui gyvenimas parodė, kad tai buvo pirmas žingsnis link floristikos.

Pamenu, būdama vaikas, žiūrėdavau į gėlėmis papuoštas vitrinas ir jau tada žinojau, kad noriu dirbti su jomis, nes tai buvo taip gražu! Būdama dvylikos padėjau mamai salone. Pamenu, jai viskas pavykdavo lengvai, su polėkiu generavo puikias idėjas, atrodė, kad niekada nepavargsta, nors rankų darbo buvo labai daug. Norėjau ir aš sugalvoti ką nors ypatingo, norėjau, kad mama pamatytų ir pagirtų. Kartą likau viena namuose ir sugalvojau vestuvinio nuometo dizainą: pasidėjau lekalą ant kilimo ir pagal jo ornamentus ėmiau klijuoti karoliukus. Kliuvo man tada nuo mamos, bet vėliau dažnai manęs prašydavo sukurti tokį dizainą, nes šis modelis patiko užsakovams, tad mūsų svetainės kilimas jau buvo ne šiaip kilimas, o kūrybai svarbus studijos elementas.

Dekadanso stiliaus modelis. „WiFi“ banga.

Mano vaikystė buvo kupina kūrybiškumo... Būdama 24 metų ištekėjau ir persikėliau gyventi į Baltarusiją. Po metų, kai baigiau universitetą, norėjau tęsti šeimos darbą ir nusprendžiau dirbti vestuvių salone, magėjo sužinoti baltarusių vestuvių verslo ypatumus ir užkulisius. Bet nutiko taip, kad dirbau lygiai tris dienas, nes kiekvieną dieną eidama į darbą nusilauždavau batelio kulną. Tik trečią dieną supratau, kad tai nieko gero nežadantis ženklas. Atsiprašiau salono savininko ir išėjau iš darbo. Bet būtent šiame salone radau žurnalą, kuriame buvo skelbimas, kviečiantis į floristikos kursus.

Noras buvo didžiulis jau seniai, tad pradėjau mokytis floristikos. Man labai pasisekė ir buvau anksčiau laiko išsiųsta į Nikolajaus Agopo (beje, mano tautiečio) ir pirmojo tikro puikaus mokytojo meistriškumo kursus! Keletą metų mokiausi pas Nikolajų. Nepraleidau nė vienos sesijos. Po trejų metų įstojau į Rygos floristikos mokyklą. Mano mokytojos buvo Aya Zhagarina, Maruta Beinerti ir Agra Maliūne. Tai buvo nuostabūs studijų metai. Kūrybingumas ir begalinis malonumas, kylantis iš to, ką darai. Vėliau mokiausi pas vokietį Gregorą Lershą. Susitikimas su juo aukštyn kojom apvertė mano supratimą apie floristiką. Vėliau susipažinau su Peteriu Hessu iš Šveicarijos. Ši asmenybė padėjo man augti ne tik kaip profesionalei, bet ir kaip žmogui. Juk Peteris – floristikos siela!

Kokiuose konkursuose dalyvavote, kokius laurus skynėte?

2008 m. laimėjau „Grand Prix“ kategorijoje „Profy – eglė“ floristų konkurse „Eglės didmiestyje“ Minske, o 2010 m. tame pačiame konkurse – 1-ąją vietą. 2012 m.

užėmiau 2-ąją vietą konkurse „Žiemos puokštė“ Vilniuje, 2013 m. – „Grand Prix“ čempionate „Auksinė magnolija“ Sočyje (Rusija), 2015 m. dalyvavau Rusijos taurės čempionate. 2016 m. tapau Baltarusijos čempione profesionalių floristų konkurse. „Floristic Planet“ žurnalo reitinge esu pripažinta 2016-ųjų floriste. Dalyvavau parodose Maskvoje, Sankt Peterburge, Kijeve, Rygoje, Kaune, Varšuvoje ir Minske. Nuo 2014 m. teisėjauju profesionalių floristų varžybose Baltarusijoje. Šiuo metu esu floristikos mokytoja, gėlių ir dekoro studijos „Sadovskaya“ Minske savininkė.

Kokie užsakymai Jums, kaip floristei, įsiminė ilgam?

Visada buvo daug įdomių, įsimintinų užsakymų! Prisimenu nuotakas, kurios atėjo pas mane prašydamos sukurti įvaizdį ir puokštę. Jų buvo nemažai. Kartą, po vestuvinių puokščių šou, viena nuotaka užsakė „Art“ puokštę vestuvėms. Labai džiaugiausi, kai pirmą kartą buvau pakviesta puošti didžiulį prekybos centrą Kalėdų šventėms.

Viena nuotaka, kurią iki šiol atsimenu, atėjo nešina svajonių puokštės nuotrauka. Joje – stilinga, meninė Ukrainos prezidento sūnaus nuotakos puokštė. Klientė paprašė sukurti tikslią jos kopiją. Mano argumentai, kad galima siekti kuo didesnio panašumo, kad nebus identiška, nes gėlės skirtingos, liko neišgirsti. Ji primygtinai reikalavo ir rizikavau imtis užsakymo. Prisimenu, kaip tiksliai pagal nuotrauką komponavau gėles. Lygiai taip, kaip prašė nuotaka... Gavosi tobula kopija. Užsakovė ir šiandien yra mano kūrybos gerbėja.

Kokia buvo brangiausia vestuvinė puokštė?

Viena iš brangiausių vestuvių puokščių buvo įvairių orchidėjų puokštė, kuri „tekėjo“ per nuotakos suknelę, sukurdama prabangos įspūdį. Prisimenu ir merginą, kuri spalį norėjo pakalnučių ir leido man kurti. Jai padariau rankinės formos puokštę, pagamintą iš pakalnučių ir lilimelijų. Tai buvo išties stilingas darbas. Netrūko nuotakų, užsisakiusių puokštes po mano „Art“ parodų. Jos buvo brangios ir neįprastos, išskirtinės. Floristiniai darbai – tai ne vien gėlės, atsižvelgiama ir į kitus kompozicijų elementus, gamybos techniką, sugaištą laiką.

Koks yra floristo laisvalaikis?

Laisvo laiko nedaug, tad stengiuosi neapleisti užsiėmimo, kuris man – tarsi meditacija, gelbstinti nuo rutinos. Dabar mano aistra – floristika po stiklu. Čia galiu įgyvendinti daugiau sumanymų.

Seniai mėgstu masyvius auskarus. Pati jais su malonumu puošiuosi. Pastebėjau, kad dažniausiai tokie papuošalai yra gražūs, įspūdingi, bet sunkūs. Kartą prisiminiau savo sugalvotą techniką, kurią naudojau darydama karkasą puokštėms, kai dalyvavau 2015 m. Baltarusijos floristų konkurse. Tuomet man norėjosi perteikti iš vaikystės atsineštą gėlių po stiklu idėją, kai su kiemo vaikais darydavome vadinamuosius sekretus: iškasdavome duobutę, gražiai sudėliodavome gėles, lapelius, uždengdavome stikliuku ir užžerdavome žemėmis. Prisimenu, kaip buvo smagu po kiek laiko nubraukti žemes ir pamatyti savo „sekretą“.

Dabar ištobulinau šią techniką, perkėliau į kitą lygmenį, sukūriau naujų galimybių. Daug floristų naudoja šį būdą. Aš žengiau toliau. Atradau, kaip floristikos po stiklu metodą panaudoti kuriant kasdienai skirtus papuošalus. Ne vienas stebisi, kad mano gaminti auskarai dideli ir, labai svarbu, lengvi. O tai, kad jie plokšti ir skaidrūs, sukuria įspūdingą vaizdą. Šiuo metu eksperimentuoju su spalvomis, siekdama išgauti naujų efektų, kad floristika po stiklu būtų dar įspūdingesnė.

                Floristikos po stiklu technika sukurti papuošalai lengvi ir dinamiški, jiems naudoti džiovinti ir stabilizuoti augalai.

Kokių taisyklių turėtų laikytis pradedantys karjerą floristai?

Pirmoji pradedančiųjų taisyklė – suprasti, kad darbas su gėlėmis reikalauja daug žinių ir praktikos. Antra – floristas privalo rūpintis skintomis gėlėmis ir žinoti, kad kiekvienai gėlei reikia individualios priežiūros. Daugelis žmonių įsitikinę, kad floristika yra malonus ir lengvas užsiėmimas. Jie nežino techninės pusės, nemato darbo užkulisių. Būti floristu, reiškia žinoti botaniką (gėlių sezoniškumą ir rūšių įvairovę), išmanyti spalvas ir sudėties, grupavimo bei pusiausvyros taisykles.

Dažnai pastebiu, kad jauni floristai gaišta brangų laiką darydami kompozicijoms gražius karkasus, kuriuos vėliau uždengia, paslepia po gėlėmis. Patariu, įgyvendinus sumanymą, viską permąstyti, peržvelgti kiekvieną kūrybos etapą, viską išanalizuoti: kodėl taip, o ne kitaip padariau, rasti, kas buvo ne taip. Verta analizuoti ir kitų kolegų darbus, užduoti klausimus: kodėl man patinka ar nepatinka, kas čia taip, o kas ne? Tokia praktika padeda augti ir tobulėti.

 

Kokį augalą ar gėlę pasiimtumėte su savimi į negyvenamąją salą? Kokia mėgstamiausia spalva?

Sunkus klausimas. Myliu daug gėlių! Bet, tikriausiai, tai būtų raganės (Clematis). Man patinka banguotos linijos, įvairios žiedynų formos, spalvos ir atspalviai. Nuo raganių niekada nepavargsti.

Pirmiausia – visi raudonos ir mėlynos atspalviai. Myliu ir geltoną. Paprastai būna taip, kad skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis man patinka skirtingos spalvos.

Kokios mados ir tendencijos vyrauja floristikoje dabar? Kas tai lemia?

Seminare Lietuvoje meistrė L. Belobrovik-Sadovskaja, demonstruodama floristikos po stiklu techniką, sukūrė puokštę „Gėlių karuselė“.

Niekada nebandžiau būti madinga. Darau tai, kas patinka man. Ir jei kiti žmonės tai pastebi, vertina, tada aš džiaugiuosi! Tačiau žmonės visame pasaulyje siekia tvarumo ir tai atsispindi visose meno ir dizaino srityse.

Dabar populiarios asimetrinės puokštės ir kompozicijos, individualus požiūris į kiekvieną gėlę, augimo laisvė ir paprastumas. Mados tendencija galima vadinti ir panaudotų daiktų pritaikymą, perdirbimą taip, kad įgautų naują funkciją, naują vertę. Tai dabar ypač populiaru ir gėlininkystėje.

Ar kuriant puokštes reikia įkvėpimo? Jei taip, kur galima jo gauti?

Įkvėpimo semiuosi iš įvairių šaltinių. Kai esu atsipalaidavusi ir pailsėjusi, idėjos gimsta greitai ir visi sumanymai jas įgyvendinti būna tvirti ir aiškūs. Įkvepia žmonės, bendravimas ir grįžtamasis ryšys. Neįtikėtinas energijos pliūpsnis ir nauja įkvėpimo banga visada užlieja, kai baigiu keletą sunkių projektų ar po konkursų... Įkvepia ir architektūra, gamta. Idėjų semiuosi iš knygų, filmų, menininkų ir kolegų dizainerių kūrybos.

Ar tikite, kad grožis gali išgelbėti pasaulį?

Tikiu ir žinau, kad grožio pajautimas ir gebėjimas jį pamatyti padeda rasti vidinę pusiausvyrą. Ne vienas esame patyręs, kaip ramina buvimas gamtoje, jos tobulumas. Svarbu, kad būtų kuo daugiau grožį kuriančių ir skleidžiančių žmonių. Kuriantys žmonės, mano manymu, yra pažangos variklis.

Loros Belobrovik-Sadovskajos, Irinos Loiko, Natalijos Kovalenko, Jelenos Volčiok nuotraukos

2021-06-14