Kelionės mediniais tekiniais aprašymas

Žemaitukų kinkinėmis pažymėsime Žirgo metus

Šiais laikais kelionių nebeįsivaizduojame be technologijų: automobiliu keliaujame greitai ir patogiai, telefonu naviguojame kelyje, suderiname atvykimo detales, maistu ir kuru pasirūpiname degalinėse. Tačiau ar begalime įsivaizduoti, kaip į tolimas keliones žmonės leisdavosi praeityje, neturėję minėtų išradimų? Ką privalėjai įvertinti, apgalvoti, pasiimti į kelią vežimu, tempiamu arkliais? Ką žmogus darydavo sulūžus mediniam vežimo ratui? Kokie iššūkiai užgriūdavo jį tokioje kelionėje?

Dešimties dienų kelionėje žirgininkystės entuziastai, pasipuošę raštuotomis skraistėmis, lininiais, odiniais bei vilnoniais drabužiais, vežimais mediniais ratais darda į mugę – atkuria, kaip dabar sakoma, rekonstruoja mūsų prosenelių gyvenimo būdą.

2023-ieji paskelbti Žirgo metais. Tai puikus laikas prisiminti žmogaus bičiulį, dar visai neseniai buvusį nepamainomu pagalbininku ir kaimo, ir miesto gyvenime. Žemaitukai – šios arklių veislės genetinio paveldo pasididžiavimas, o pačios veislės išsaugojimo faktas – tikras stebuklas. Todėl svarbiausias šių metų kelionės tikslas – įveikti keturis pagrindinius etapus, kurie anuomet buvo svarbūs, kad ši senovinė žirgų veislė neišnyktų.

Kelionės įspūdžiai fiksuojami ir esamuoju laiku jais dalinamasi Arklio muziejaus facebook ir instagram paskyrose:

facebook: https://www.facebook.com/arkliomuziejus

instagram: https://instagram.com/arkliomuziejus?igshid=NTc4MTIwNjQ2YQ==

Kelionė prasidėjo gegužės 25 d. Varsėdžių kaime (Šilalės r.), kaip ir praeityje, iš namų – iš vieno važnyčiotojų, Mariaus, sodybos. Kelionei reikia kruopščiai pasiruošti: kažką pamiršus gali tekti vargti visą kelią. Tarpusavyje reikia sutarti ne tik keliauninkams – vienas kito nepažįstantys arkliai taip pat turi rasti ryšį. O šios dienos darbas – ne tik tinkamai pasiruošti, bet iki vakaro pasiekti pirmą nakvynės vietą – Laukuvą: laikas negailestingas, būna daug įtampos.

26-ąją pajudame į Rietavą. Įveiksime nedidelį atstumą, kad žirgai raumenis pramankštintų, priprastų prie krūvio. Tądien dardėsime senuoju Žemaičių plentu. Atvyksime į Oginskių rūmus – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. Tai vieta, be galo svarbi žemaitukų išsaugojimo istorijoje.

XIX a. antroje pusėje buvo pradėtos naudoti įvairios žemės ūkio mašinos, kurioms prireikė stambesnių arklių. Žemaitukai – universalūs arkliai, tinka tiek pavažiuoti, tiek ūkio darbams. Tačiau vienos krypties gyvūlys savo sferoje būna produktyvesnis: pavyzdžiui, žemaitukai sunkiuose darbuose negali konkuruoti su brabansono ar kt. sunkiųjų veislės arkliais. Žmonės savo reikmėms pradėjo dažniau rinktis labiau tinkamus arklius ir apleido žemaitukus, ir šios veislės žirgų ėmė mažėti.

Tačiau Irenėjus Oginskis pradėjo domėtis vietiniais arkliais, 1860 m. juos aprašė to meto periodinėje spaudoje. Oginskių fondo juodraščiuose užsimenama, jog lietuviai su žemaitukais nugalėjo kryžiuočius, dėl to šios veislės žirgams negalima leisti išnykti. I. Oginskio iniciatyva Rietave buvo rengiamos arklių parodos, jose būdavo apdovanojami geriausi šios veislės augintojai. Meilę žemaitukams vėliau perėmė Irenėjaus sūnūs, 1883 m. įsteigę pirmą oficialų šios veislės žirgyną.

Toks ir planuojamas pirmas žemaitukų išsaugojimo etapas. Tąnakt apsistosime Giliogirio dvare. Jo savininkas Saulius Kaveckas – šių dienų žemaitukų ir Lietuvos skalikų šunų genofondo saugotojas. Jis ėmėsi atkurti ir savo protėvių seną dvarą.

27 d. keliaujame į Plungę, į kunigaikščio Mykolo Oginskio dvarą, šiandienos Žemaičių dailės muziejų.

Pirmo pasaulinio karo metu, žemaitukų veislės žirgams vėl iškilo grėsmė. Neramumų metu buvo sunaikinti žirgynai, daug arklių žuvo arba pateko į Rusų arba Vokiečių rankas. Tik 1920-1921 į Lietuvą kartu su tremtiniais grįžo ir dalis arklių. 1921 m. Žemės ūkio ministerija nusprendė išsaugoti veislę ir 1923 m. Plungėje buvo įsteigtas Valstybinis žemaitukų žirgynas buvusiose Mykolo Oginskio dvaro arklidėse. Šiam įvykiui – jau 100 metų.

Mūsų atvykimo dieną dvare vyks mokslinė konferencija „Nacionalinė žemaitukų žirgų veislė: istorija, išsaugojimas ir aktualijos”. Svarbiomis istorinėmis datomis apipintas, šventiškas vakaras dvare bus oficiali mūsų kelionės „Su žemaitukais – į „Bėk bėk, žirgeli!“ pradžia. Šį vakarą arklius iškinkysime prie istorinių dvaro arklidžių. Beje, ir patys jose miegosime: šiuo metu jos sutvarkytos ir pritaikytos svečiams priimti bei renginiams organizuoti.

28 bei 29 dienomis prasidės rimti reikalai: per dvi dienas turėsime įveikti apie 120 km. Keliausime per Merkelius, Vietlaukę, tada kirsime Telšių centrą, o nakvosime netoli Tryškių. Kitą dieną per Tarvydžius, Šilėnus, Kuršėnus pasieksime kitą labai svarbų mūsų kelionės tašką – Gruzdžius. Tai trečias mūsų kelionės per žemaitukų išsaugojimo vietas punktas. 1934 m. Plungės dvarą perėmus kariuomenei Valstybinis žirgynas buvo perkeltas į Gruzdžius ir sėkmingai tesė šios veislės priežiūrą – žemaitukai vėl paplito visoje Lietuvoje.

Šiuo metu Gruzdžių dvaras apleistas. Tikros jo būklės nė nežinome, tačiau ketiname jame apsistoti. Tąnakt šioje apleistoje vietoje nakvosime: norime gyvai pajusti čia tvyrojusią žirgyno dvasią, tikėtina, įsirėšiančią į atmintį ilgam.

Kelionė arkliu – palankus būdas susipažinti su apylinkėmis. Keliaudamas jauti vėją, klausaisi čiulbančių paukščių, užuodi pakelėse žydinčias alyvas, pamoji praeiviams, ir kelionė tampa kupina įvairių spalvų. Kiekvienais metais į „Bėk bėk, žirgeli!“ važiuojama vis nauju maršrutu, pažįstant naujas, dar netyrinėtas vietas.

Keliaudami arkliais neaplenkiame miestų ir kaimų centro. Malonu matyti, kaip arklių kinkynė džiugina žmones, kaip nuoširdžiai jie mus sutinka.

30 d. važiuosime pro Naisius, čia planuojamas susitikimas su vietos gyventojais. Labai svarbu su žmonėmis pasidalinti žirgininkystės džiaugsmais – tai vienas šios kelionės tikslų. Beje, šiame kaime įsteigtas privatus žemaitukų žirgynas, tai sufleruoja, kad jo gyventojai myli šios veislės žirgus. Nakvoti planuojame Gražionių apylinkėse.

31 d. – Karčiamos, Linkaičiai, Miežaičiai, Pluškiai. Baisogaloje susitiksime su vietos gyventojais, nakvosime.
Baisogalos dvare yra įsikūręs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas: saugomas ir puoselėjamas intelektualinis ir istorinis gyvulininkystės mokslo palikimas. Išlikusios ir senosios arklidės.

1990-ųjų pertvarkos Lietuvoje vėl stipriai sumažino žemaitukų veislės žirgų. Žmonėms atgavus turtą atsirado norinčiųjų pasipelnyti, todėl arklius imta pardavinėti į Vokietiją, Lenkiją, tikėtina, ir į mėsos kombinatus. 1994 m. Lietuvoje buvo likę vos 30 žemaitukų. Tačiau profesorius habil. dr. Juozas Šveistys sugebėjo įtikinti Žemės ūkio ministeriją, kaip svarbu išsaugoti veislę, o gavęs finansavimą galėjo supirkti ir išlaikyti žemaitukų bandas, kurias ir priglaudė Lietuvos gyvulininkystės institutas Baisogaloje.

Baisogala žemaitukų išsaugojimo istorijoje – paskutinis kertinis akmuo, kurį šioje kelionėje aplankysime. Dabar liko tik laiku nusigauti iki „Bėk bėk, žirgeli!“ šventės. Atstumas nemažas, o laiko nebedaug: kilo idėja, kaip judėti greit, bet per daug nevarginti arklių. Tačiau kol kas neužbėkime įvykiams už akių.

Birželio 1 d. vėl kylam į kelionę, tikslas bus jau visai arti, tikimės, sėkmė mus lydės. Tačiau netikėtumų gali būti įvairių, nuolat vyksta kažkokie įvykiai, niekada nežinai, kas bus kitą sekundę: gali pasibaidyti žirgas, lūžti ratas: į autoservisą nenuvažiuosi, medinį ratą reiks remontuoti patiems. Įrankių vežamės minimaliai – vinių, plaktuką, kirvį. Reikia taupyti vietą, nedidinti svorio. Jei ko prireiks, pagal seną paprotį, eisim į sodybas prašyti pagalbos, skolintis.

Kitas iššūkis – žmonės pamiršo, kaip elgtis šalia žirgų. Šie gyvūnai atrodo labai ramūs, paklusniai risnoja per miestą. Tačiau reikia suprasti, tai – ne dviratis ar motociklas: prieis koks žmogus su dideliu skėčiu, balionu ar kitu daiktu, kurio žirgas nėra matęs gyvenime, ir tai gali išmušti gyvulį iš pusiausvyros. Pasitaiko, kad per daug savimi pasitikintys mašinų vairuotojai pro vežimų gurguolės šoną pralekia dideliu greičiu, nesupranta, kad žirgą tai gali išgąsdinti – tas pasibaidys, šoks į kitą kelio pusę. Atsipalaiduoti nevalia, visada reikia turėti kontaktą su gyvūnu – tai moko visada būti žingsniu priekyje. Kai tu priklausomas nuo aplinkybių, oro salygų labiau stebi, kas vyksta šalia ir aplinkui, daug daugiau pastebi, nepraleidi pro akis net smulkmenų.

Šios dienos vakare, ieškosime brastos per Nevėžio upę, ties Vadaktėlių kaimu. Seniau tiltų, pritaikytų važiuoti vežimais nebūdavo labai daug, žmonės keldavosi per seklesnės upės vietas, taip vadinamas brastas. Kadangi vežimas neturi elektroninių dalių, vanduo nebaisus, todėl mes mėgstame šį išbandymą. Tačiau iššūkių būna. Ankstesni važiavimai liudija: iškrenta daiktai, vanduo semia vežimus, šlampa nešuliai.

Pravažiavę brastą, liksime nakvoti po atviru dangumi. Kas prie laužo guls, kas nuo rasos gobsis po vežimu – taip, kaip senovėje. Jei oras bus labai blogas, darysime pastogę tarp medžių. Prie upės, nuo uodų gelbės tik laužo dūmai. Jei taip atsitiktų, kad brastos nerasime, važiuosime per tiltą į Naujamiestį, nakvosime irgi prie Nevėžio.

Birželio 2 d. turėtų būti likę 25 km iki Panevėžio. Planuojame važiuoti per visą miestą, per patį jo centrą, per senąjį knygyną – į geležinkelio stotį. Ten mūsų lauks siaurukas: tai ir padės mums į šventę spėti laiku. Traukinio vagonuose tilps ir vežimai, ir žirgai, ir keleiviai. Šis traukinukas veš mus į Anykščius. Yra istorinių duomenų, kad siauruko traukiniai ir anksčiau turėdavo trečios klasės vagonus, į kuriuos žmonės galėdavo lipti kartu su gyvuliais. Birželio 2 d. popietę, apie 16 val. atvyksime į Anykščių geležinkelio stotį, ten išsikrausime mantą, vėl kinkysim žirgus ir važiuosim į nakvynės vietą.

Tą vakarą mūsų laukia pasibuvimas – turime tradiciją ja pažymėti sėkmingą kelionės pabaigą. Trauksim iš maišų ano laikmečio mados kostiumus, baltus baltinius, skrybėles, moterys – sukneles, batelius, papuošalus – dabinsimės, nes eisime visi į restoraną. Čia gurkšnosime arbatą, labai skaniai valgysime, klausysimės muzikos; žinoma, atsigausime, aptarsime kelionę, prisiminsime įspūdžius – džiaugsimės įveikę ilgą kelią…

Birželio 3-iosios rytą leidžiamės į Niūronis – važiuojame į šventę „Bėk bėk, žirgeli!” Čia turime ką pasiūlyti – pristatysime vežimais atvežtus gaminius. Šventės dalyviams pasakosime apie kinkinius ir žirgus. Ir tik kermošiui nurimus, dar pilna įspūdžių galva atsisveikinsime su bendražygiais: žirgai lips į priekabas, mes irgi grįšime namo.

Toks mūsų devintosios kelionės „Su žemaitukais – į „Bėk bėk, žirgeli!“ šių metų planas. Kaip mums ir žemaitukams seksis, pamatysime. Vis dėlto, gera žinoti, kad linkite mums sėkmės – pasveikinkite mus, kai keliausime pro jūsų namus. O dešimties dienų mūsų nuotykius sekite Arklio muziejaus socialiniuose tinkluose.

Renginį organizuoja ir remia Anykščių rajono savivaldybė, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Žemaičių dailės muziejus, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija ir Arklio muziejus.

Keliautojas Paulius Briedis / Arklio muziejus