Paminėtas mokslininko dr. P. Radvilos 120-mečio jubiliejus

Prieš 90 metų, 1933-iaisiasis, į dabartinį Veterinarijos akademijos Centrinių rūmų pastatą iš Šančių kareivinių Kaune buvo perkelta Valstybinė veterinarijos bakteriologijos laboratorija, kurioje buvo ir Serologijos skyrius, gaminęs serumus, skiepus, biologinius preparatus, naudojamus diagnostikai, profilaktikai, kovai su užkrečiamosiomis ligomis.

Tuo metu modernios Serologijos skyriaus laboratorijos, serumo manipuliacija, ekspedicija ir šaldytuvas įsikūrė pirmame ir cokoliniame aukštuose, kraujo ėmimo patalpos – Centrinių rūmų priestate. Seruminiams arkliams buvo pastatytos modernios 38 vietų arklidės, aprūpintos vandentiekio vandeniu, su mėlynais stiklais dėl higienos ir geros arklių savijautos (tai dabartinis dr. L. Kriaučeliūno klinikos pastatas). Vėliau pastatytos antrosios 30 vietų arklidės, kuriose šiuo metu yra Veterinarijos fakulteto Veterinarinės patobiologijos katedra. Šalia buvo Įrengta aikštė arklių pasivaikščiojimams.

Skyriaus užuomazgos siekia 1920 m., kai buvo įkurta Marvos priešmarinė stotis. Pirmuosius serumų gamybos bandymus (1924-1925 m.) skyriuje atliko samdytas užsienio veterinarijos gydytojas dr. K. Hoeflinas, tačiau patyręs nesėkmę jis sugrįžo į Šveicariją. Deja, tokiems darbams nebuvo ir sveikų arklių ir sąlygų jų sveikatingumui palaikyti: izoliuotų, šildomų arklidžių, maniežo, kraujo ėmimo ir kitų patalpų.

1924 m. gamyba pradėta su 5 arkliais, 1936 – jų buvo 35, 1938- 56, 1943 m. buvo net iki 150. Išlaidos tokio skaičiaus arklių išlaikymui buvo mažesnės, nei išlaidos už serumus, pirktus užsienyje. Skyriui 10 metų vadovavęs vet. gyd. J. Bielkevičius sakė, kad gydomųjų serumų gaminimas yra vienas iš sunkiausių uždavinių bakteriologijos praktikoje.

1933 m. Serologijos skyriuje vyr. asistentu pradėjo dirbti Petras Radvila, Berno universiteto auklėtinis. Nuo 1935 liepos iki 1944 m. (su pertraukomis) jis vadovavo Serologijos institutui, vėliau emigravo ir apsigyveno žmonos tėviškėje Šveicarijoje.

P. Radvilą tapti veterinarijos gydytoju, nors mama siūlė kunigystės studijas, paskatino kraštietis, žymus Lietuvos veterinaras, profesorius E. Nonevičius. Pagrindinis tokio pasirinkimo argumentas – reikia kaip įmanoma geriausiai pasitarnauti savo nepriklausomai valstybei.

Studijos Lietuvos universitete, vėliau Berne, stažuotės Vienoje, Budapešte, Prahoje, Latvijoje , Estijoje, įgytos praktinės ir teorinės žinios buvo panaudotos Lietuvoje. Jis pradėjo gaminti vakciną nuo vidurių šiltinės, kuri buvo naudota karo ir civilinėje medicinoje. Vėliau pradėtos gaminti vakcinos nuo difterito ir stabligės, Lenkijos armijai parduota tūkstančiai antitoksino nuo stabligės dozių.

1938 metais Serologijos skyrius reorganizuotas, pavadintas Serologijos institutu ir prijungtas prie Veterinarijos akademijos. 1940 m. institute šalia Veterinarijos skyriaus įsteigtas ir Medicinos skyrius. Jam vadovaujant, Institutas ne tik patenkino skiepų šalies veterinarijos reikmėms poreikį, bet ir išplėtojo vakcinų, serumų ir anatoksinų nuo vidurių šiltinės, tifo, paratifo, difterito ir stabligės žmonėms gydyti gamybą. Serumai buvo eksportuojami į užsienį. 1938 m. už nuopelnus Lietuvai Prezidentas apdovanojo dr. P. Radvilą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Emigracijoje Šveicarijoje P. Radvila daug metų dirbo Berno serumų ir vakcinų institute: vykdė mokslinius tyrimus, gamino serumus, rašė mokslinius straipsnius. Jo profesinio gyvenimo tikslas buvo sveikata. Kryptingumas, darbštumas ir ryžtingas mokslinis požiūris, anot sūnaus, buvo jo sėkmės palydovai.

Susidomėję jo tyrimais, skiepyti arklius nuo stabligės pradėjo ne tik Federalinė karo žirgų institucija, bet ir privatūs asmenys. Jis buvo aktyvus Šveicarijos mikrobiologų draugijos narys. Jo darbai buvo vertinami, o išėjusiam į pensiją, Institutas jam mokėjo pensiją su sąlyga, kad užbaigs mokslinius darbus ir reikalui esant dirbs patarėju.

Sūnus P. Ramutis Radvila pasidalino prisiminimais apie tėvą ir emigracijos išgyvenimais. Jam yra išlikę ankstyvos vaikystės prisiminimai, kai sekmadienio rytais lydėdavo tėvą į laboratoriją stebėti tyrimų eigos, prisiminė, kur buvo jo kabinetas ir po kuriais langais jis augino pomidorus.

1941-ųjų birželis Radvilų šeimai buvo skausmingas mėnuo, kai tėvo sesers šeima buvo ištremti į Sibirą, žuvo brolis Andrius. 1944 m. jie su prof. K. Almino šeima, su dviem kūdikiais krovininiuose vagonuose išvyko iš Lietuvos. Prabėgus metams jie sužinojo, kad jų šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Pabėgėliai Šveicarijoje sukūrė neoficialią lietuvių bendruomenę, kuriai P. Radvila daug metų vadovavo.

Knyga „Iš mūsų gyvenimo“, kurią muziejui padovanojo P. Radvilos sūnus, yra autentiškas istorijos liudijimas, svarbus ateities kartoms.

Šaltinis: LSMU