Spalvų ir kvapų vilioklė bruknuolė

Sparčiai populiarėja

Vėlyvą rudenį dėmesį patraukia spalvingi žemučiai krūmokšniai su raudonspalvius karoliukus primenančiais vaisiais – nevalgomomis uogomis. Šliaužiančioji bruknuolė (Gaultheria procumbens) yra vienas iš augalų, atsparių žiemos negandoms. Induose pasodintos bruknuolės, laukiant gražiausios metų šventės, skoningai papuoš namus, palangę, terasą, balkoną.

Blizgių tamsių lapų ir ryškiai raudonų uogelių derinys ypač patrauklus tiems, kurie vertina natūralumą. Bruknuolių šakelėmis dekoruojami advento vainikai, Kalėdų girliandos, kuriamos kompozicijos. Nekantrieji jau rudenį šiam puošniam augalui gali ieškoti vietos balkone ar terasoje.

Apie šliaužiančiąją bruknuolę verta pasidomėti plačiau, nes tai ne tik dekoratyvus, bet ir naudingas, aromatingas augalas, turintis ilgą istoriją. Jau daugiau kaip 250 metų žmogus puoselėja ir augina šią rūšį, o jos populiarumą patvirtina tai, kad augalas turi daug liaudiškų pavadinimų, senovėje buvo vertinamas ne dėl grožio, bet dėl naudos.

Senas atradimas

Erikinių (Ericaceae) šeimos bruknuolės gentyje yra per 100 rūšių, daugiausia puskrūmių, kurie gamtoje paplitę Šiaurės ir Pietų Amerikoje (kalnų šlaituose iki 3500 m aukštyje), Australijoje bei Rytų ir Pietų Azijoje, Naujojoje Zelandijoje.

Bruknuolės gentis pavadinta XVIII a. prancūzų gydytojo, botaniko Jean-François Gauthier garbei, kuris pirmasis pradėjo tyrinėti Kanados florą. Šios genties atstovė – šliaužiančioji bruknuolė – savaime auga Šiaurės Amerikos ir Kanados miškuose.

Dėl dekoratyvumo plačiai auginama įvairiose pasaulio vietose. Antai XVIII a. antrojoje pusėje Amerikoje buvo populiarus arbatos gėrimas iš šliaužiančiųjų bruknuolių lapų. Surinktus lapus gyventojai pirmiausia fermentuodavo, tada išdžiovindavo ir ruošdavo kvapnią arbatą.

Kvapų vilionės

Šliaužiančiųjų bruknuolių visžaliai žemi krūmokšniai tesiekia 15 cm aukščio, šakniastiebiais driekiasi pažeme ir gali sudaryti vientisą paklotę. Lapai elipsiški, 4–5 cm ilgio, ryškiai žali, odiški ir blizgūs, o rudenį, krentant temperatūrai ir ten, kur saulės tenka daugiau, rausvėja.

Bruknuolės auga pavieniui, žydi vasarą baltais, bet neišvaizdžiais žiedais. Sultingi, iki 1 cm skersmens raudoni vaisiai pradeda nokti rudenėjant ir ant šakelių laikosi per visą žiemą. Bruknuolių žiedai švelniai kvepia, o patrynus lapus tarp pirštų pasklinda malonus, ryškus aromatas. Vasarą žydintys augalai noriai lankomi vabzdžių, dėl to juos galima auginti ir kaip medingus augalus.

Šliaužiančiųjų bruknuolių uogomis aromatizuojami produktai (vaistai, kramtomoji guma, saldainiai, dantų pasta, dantų skalavimo skystis ir kita), taip pat ir gėrimai – likeriai, alus, nealkoholiniai gėrimai. Jiems suteikiamas miško aromatas.

Viena už kitą puošnesnės

Dažniausiai mūsų prekybos centruose galima įsigyti šliaužiančiosios bruknuolės ‘Big Berry’ veislę. Ji skiriasi didesnėmis uogomis, dėl to dekoratyvesnė. Labai įspūdinga ir veislė baltomis uogomis ‘Peppermint Pearl’. Uogos nors ir nenuodingos, bet nevalgomos.

Šios bruknuolės auginamos pavieniui įdomesniuose induose. Tinka pinti krepšeliai, sendintos keramikos ar metalo indai. Bruknuolių kereliai tokie žavingi, kad nesunku susikurti kompoziciją savomis rankomis. Su bruknuolėmis derinami rudeniniai visžaliai augalai: eleborai, viržiai, erikos, įvairios viksvos, gebenės.

Drėgmės mėgėjos

Bruknuolės mėgsta drėgmę, bet nepakenčia užsistovėjusio vandens. Kambariuose jas reikėtų laikyti vėsioje vietoje, retkarčiais nupurkšti, nes dėl sauso oro skursta. Specialiai bruknuolėms galima paruošti rūgščių durpių, perpuvusios spygliuočių miško paklotės ir smėlio (3:2:1) mišinį. Substratas vazonėlyje visada turėtų būti drėgnokas.

Ideali auginimo vieta – balkonas ar terasa, nes šliaužiančioji bruknuolė nebijo šalčių. Pavasarį iš vazonėlio augalą galima perkelti į sodą, surasti vietą po rododendrais ar šilauogėmis, šalia spygliuočių – tokia draugija bruknuolei labai tiks. Šliaužiančioji bruknuolė puikiai auga pusiau šešėlyje, mulčiuojama durpėmis ar spygliuočių žieve. Gerai žiemoja, tik besniegę žiemą kartais gali šiek tiek apšalti.

Nors auga ir vystosi lėtai, sode bruknuolė nepersodinta vienoje vietoje gali augti kad ir 50 metų. Ji dauginama sėklomis ir šakniastiebiais, nuo motininio augalo atskiriant jau įsišaknijusius.

Vietoj vaistų

Aromato, šiek tiek primenančio vaistų ar senos vaistinės kvapą su mėtų ir kamparo priemaiša, suteikia eterinis aliejus, kuris kaupiasi visose augalo dalyse. Šliaužiančiųjų bruknuolių eterinis aliejus (Oleum Gaultheria) liaudies medicinoje buvo naudojamas įvairiems skausmą mažinantiems, reumatoidinį artritą gydantiems tepalams gaminti.

Iš lapų išvirtą bruknuolių arbatą dar senosios kartos vaistažolininkai siūlė gerti, kai skauda gerklę, ir teigė, kad toks gėrimas ramina ir stiprina. Liaudies medicinoje šliaužiančioji bruknuolė nuo seno padėdavo kovoti su chroniškomis kvėpavimo takų ligomis.

XIX a. pr. buvo nustatyta bruknuolėse besikaupianti veiklioji medžiaga – metilsalicilatas, kuris veikia kaip gamtinė skausmą, uždegimą slopinanti, stimuliuojanti medžiaga, panašiai kaip gerai žinomas aspirinas. Šiuolaikiniai mokslininkai patvirtino, kad šliaužiančiųjų bruknuolių eterinio aliejaus pagrindinis cheminis komponentas metilsalicilatas sudaro 96,90 proc., o gauterinas ir arbutinas – labai svarbūs antiseptikai. Eterinis aliejus, pasižymintis antimikrobinėmis savybėmis, slopino tirtų maisto ir burnos bakterijų, mikroskopinių grybų augimą.

Šiuolaikinėje farmacijoje gaminamas šliaužiančiųjų bruknuolių eterinis aliejus naudojamas įvairiems šildomiesiems tepalams gaminti. Pilamas į aromaterapinius mišinius, skirtus pervargusiems, patemptiems raumenims, raiščiams ir sąnariams masažuoti.

Visgi vartoti šį aliejų reikia atsargiai. Didelės metilsalicilato koncentracijos gali sukelti alergines reakcijas ar rimtus apsinuodijimus. Eterinį aliejų saugiai vartoti galima tik jį atskiedus baziniu aliejumi ir tik išoriškai.

Kosmetikoje bruknuolių eterinis aliejus naudojamas kremams ir pieneliams gaminti. Ypač tinkamas riebiai veido odai kaip poras sutraukianti priemonė. Kartais naudojamas odos infekcijoms, egzemai gydyti.

Šiaulių universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Rimanta VAINORIENĖ

Šiaulių universiteto Botanikos sodo ir pixabay.com nuotr.

Pakartotinai skelbiama žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.