Miškų savininkai protestuoja dėl veiklos ribojimų, solidarizuojasi su ūkininkais

Aš, kaip atstovaujantis miškininkams, džiaugiuosi kartu su miškų savininkais, jog pirmą kartą istorijoje jie išvažiavo į gatves atkreipti į save dėmesį, nes panašu, kad valdžia jų negirdi, nenori girdėti ir netgi šaiposi, niekina. Jie yra darbštūs miškų savininkai, užsiimantys medžiapjūte, atkuriantys miškus, tiekiantys biokurą, saugantys gamtos vertybes. Patys steigia saugomas teritorijas, prisideda prie miškų kokybės gerėjimo. Ir tada valstybė sako, gerai, matome, kad jūs čia turite nepakankamai saugomų teritorijų, ir įveda ribojimus nekompensuodama, nederindama. Ir tai sukelia teisingą žmonių įsiūtį.

Valdžios sugalvoti ribojimai yra ir nekorektiški, ir prieštaraujantys Europos Sąjungos buveinių, paukščių apsaugos direktyvai, kurioje teigiama, jog tam, kad būtų saugoma gamta, turi vykti dialogas su žemės ir miškų savininkais, reikia susitarti, kas saugo ir kiek valstybė yra pasirengusi už tai mokėti. Kol nėra mokėjimo, negali būti ir saugojimo.

Mes puikiai suprantame miškų savininkų godas. Tai jiems buvo gera proga ne tik pirmą kartą išvažiuoti į gatves, bet ir suvienyti jėgas su žemės ūkio sektoriaus atstovais. Ši akcija buvo prieš nepagrįstą ūkininkų išnaudojimą ir saugomų teritorijų plėtrą, ūkinės veiklos ribojimą ir netgi dar daugiau pasakysiu – dalinę turto nacionalizaciją. Miškų savininkai išvažiavo kartu su ūkininkais, tad manau, kad kitas važiavimas jau bus link sostinės. Turi būti dar labiau atkreiptas dėmesys į sėdinčius ant sofos, kurie aiškina, kaip reikia ūkininkauti miškuose, nors tie „mokytojai“ nėra buvę miške, o matę jį tik televizoriaus ar monitoriaus ekrane.

Mes pakankamai ilgai kentėjome ir tuo, tikriausiai, buvo naudojamasi. Sakoma, kad jeigu nerėkia, tai jiems neskauda. Miškininkai visada buvo mandagūs ir korektiški žmonės, kurie nemėgdavo ir nemėgsta lipti ant bačkos. Bet panašu, kad dabar riba yra peržengta. Nieko kito nebelieka, tik priešintis. Tai yra normalus demokratinis procesas. Matome, kas darosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose. Tai pastaruoju metu prasidėjo ir Baltijos šalyse. PMSA nariai turi suformulavę penkis reikalavimus Vyriausybei ir Seimui, kuriuos reikia nedelsiant įgyvendinti.

Nepamirškime, kad kiekvienas turi daryti savo darbą. Gydytojai gydo žmones, statybininkai stato namus, o miškininkai prižiūri mišką. Atsitinka ir kitaip, kaip rašoma toje nuostabioje knygoje „Šuns širdis“, kur profesorius Preobraženskis sako, kad jeigu mes dabar vonios kambaryje pradėsime valgyti, o svetainėje – plauti rūbus, nieko gero iš to nebus. Tai pas mus dabar miškais pradeda rūpintis visi, kas nori, išskyrus miškininkus. Kaip tik dėl to šiuo metu labai stipriai suprastėjusi miškų būklė. Panašu, kad jeigu tai tęsis, jų būklė ir toliau prastės. Tai mus labai neramina.

Yra oficialūs Valstybinės miškų tarnybos duomenys, kurie rodo, kad visų nuosavybės formų miškų būklė pradėjo stipriai blogėti nuo 2021 metų. Matantys rinkimų ciklus supranta, kad atsitiktinumų čia nebūna.

Manau, kad tvirtinimai, jog prie blogėjančios miškų būklės prisideda klimato kaita, yra labai neatsakingi, tai tik bėgimas nuo atsakomybės. Dabar viską būtų galima nurašyti klimato kaitai. Juodasis humoras, kad net ir karus bus galima greitai priskirti klimato kaitai. Tai, kas dabar darosi su prastėjančia miškų būkle – eglynų ir pušynų džiūvimu, yra ne kas kita, kaip didelis neūkiškumas, nekompetencija. Švelniai kenkėjų pažeisti plotai turėjo būti nedelsiant išpjauti, kad kenkėjai nepersimestų į didesnius plotus. Bet to nebuvo padaryta, todėl kenkėjai išplito. Pagrindinė to priežastis – nuosekliai mažinamas miškininkų skaičius miškuose. Taip atsitiko Valstybinių miškų urėdijoje.

Saugomų teritorijų plėtra reiškia tai, kad tos teritorijos paliekamos likimo valiai, nėra tvarkomos, o netvarkymas lemia prastą būklę. Tai liečia ir privatų sektorių, ne tik valstybinius miškus. Dabar miškininkai mano, kad buvo įvykdytas genocidas, siekiant, kad miškuose neliktų kompetentingų žmonių, kad nebūtų žinančių, kaip su miškais tvarkytis. Kam tai yra naudinga? Atsakymas yra labai paprastas – niekam nepatinka tie, kurie kažką išmano arba turi balsą, visada stengiamasi tokius užtildyti. Kitas momentas – prastėjanti miškų būklė mažina medienos asortimento kokybę, todėl mažėja jos kaina. Kam yra naudinga mažesnė medienos kaina? Tikrai ne urėdijai ir ne privačių miškų savininkams, o tiems, kurie ją perka. Toks ir atsakymas, kas pas mus muziką užsako.

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.