Ar mišrus ūkininkavimas išgelbės žemės ūkį?

Visos pusės sutaria, kad šiuo metu visame pasaulyje vyraujanti ūkių specializacijos praktika dažnai prisideda prie dirvožemio ir aplinkos alinimo. Dalis ekspertų mano, kad augalininkystės ir gyvulininkystės gamybos susiejimas galėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimą žemės ūkyje, todėl į integruotas pasėlių ir gyvulių sistemas žvelgiama kaip į produktyvias, tvarias ir atsparias klimatui.

Tvirtinama, kad gyvūnų ir augalų auginimo sistemų integracija (tiksliau, grįžimas prie jos) gali suteikti naujų galimybių efektyviau ir saugiau valdyti išteklius. Integruotas požiūris leidžia subalansuoti azoto ir fosforo ciklus, mažinti ŠESD emisijas, maksimaliai padidinti dirvožemio anglies sekvestraciją, palaikyti biologinę įvairovę, atkurti susijusias ekosistemas, įskaitant dirvožemio derlingumą, apdulkinimą, kenkėjų kontrolę ir kt.

Pernai rudenį vykusioje „Europos gyvulininkystės balso partnerių asociacijos“ surengtoje konferencijoje Baskų klimato kaitos centro atstovas Pablo Manzano atkreipė dėmesį į tai, kad kaip laukiniai, taip ir ūkiniai gyvūnai gali prisidėti prie ekosistemų atkūrimo. Tinkamai organizuojant ganiavą skatinama biologinė įvairovė ir gerinama ekosistemų sveikata. O jaunasis Portugalijos pienininkystės ūkio savininkas Manuelis Maia dalijosi patirtimi, kaip savo ūkyje, siekdamas sumažinti poveikį aplinkai, ėmėsi diegti žiedinės žemdirbystės principus, įskaitant pakartotinį vandens naudojimą ir biomasės, likusios po alaus gamybos, perdirbimą.

Augalininkystės, gyvulininkystės ir miškininkystės „miksas“

Novatoriškų mišraus ūkininkavimo pavyzdžių kol kas nėra gausu, bet jie Europos Sąjungoje (ES) skatinami. Vienas įdomesnių, programos „Horizon“ remiamų projektų, yra mėginimas derinti skirtingas ūkininkavimo formas (žemės ūkio, agromiškininkystės ir gyvulininkystės) siekiant įveikti geopolitinius, makroekonominius ir klimato sukrėtimus. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad derinant augalininkystę, gyvulininkystę ir miškininkystę galima padidinti žemės ūkio tvarumą.

Viena iš iniciatyvų yra šiemet pasibaigsiantis AGROMIX ​​projektas, apimantis 12 bandomųjų ir 9 eksperimentinių ūkių, išsidėsčiusių trijose klimato zonose: Atlanto vandenyno, žemyninėje ir Viduržemio jūros regione. Jame dalyvaujantys ūkiai eksperimentuoja derindami augalininkystę ir gyvulininkystę vienuose ūkiuose (mišrus ūkis) bei derindami ūkininkavimo ir miškininkystės veiklą (agrarinė miškininkystė) kituose.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija FAO atkreipia dėmesį, kad skirtingų žemės ūkio augalų ar veiklos rūšių derinimas turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Todėl ūkininkams buvo svarbu subalansuoti skirtingus elementus, kad būtų pasiektas geriausias bendras rezultatas. Mišriuose ūkiuose taikoma sėjomaina leidžia sumažina priklausomybę nuo chemikalų, dirvožemį praturtinti natūraliomis organinėmis medžiagomis.

Dėmesio vertas Danijos Orhuso universitete įgyvendintas projektas. Siekiant padidinti ūkio efektyvumą ir atsparumą, buvo sujungtos agroverslo ir agromiškininkystės sistemos. Žiemai laukai buvo ariami ir užsėjami javais, vasarą žemė paverčiama ganykla. Laukuose augę ąžuolai tapo priedanga besiganantiems galvijams ir palaikė vandens ciklą. Laukuose genimi krūmai buvo paskleidžiami ant žemės kaip mulčas, kad pagerintų dirvožemio kokybę.

Agromiškininkystės nauda, ​​t. y. žemės ūkio sistemos sukūrimas, apjungiantis tradicines veiklas, jau seniai domino mokslininkus. Pasak Jungtinės Karalystės (JK) ekspertų, vidutiniškai dirbama žemė kasmet išskiria beveik 2 t/ha CO2. Gyvulininkystei naudojama – beveik 4 t/ha CO2. Mokslininkai skaičiuoja, kad, jeigu 30 proc. JK pievų būtų pritaikyta agromiškininkystei, pievų sektorius iki 2050 m. išmestų nulinį išmetamųjų teršalų kiekį.

Kaip žinoma, apie agrarinę miškininkystę aktyviai diskutuojama, ją ketinama diegti bei remti ir Lietuvoje.

Yra ir kita medalio pusė

Ne paslaptis, kad kitoje strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ barikadų pusėje stovi teigiantieji, jog EK iškelti tikslai, jei bus įgyvendinti taip, kaip siūloma, tai gali skaudžiai atsiliepti Europos ūkininkų pajamoms, ES biudžetui, žemės ūkio gamybos gyvybingumui, pajustų ir visi vartotojai.

Verta prisiminti tyrimus, apie kuriuos visai neseniai buvo plačiai diskutuota. 2020 m. paskelbtame ES Jungtinio tyrimų centro (JTC) tyrime prognozuota, kad dėl užmojo iš žemės ūkio išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 40–60 proc. žemės ūkio produktų gamyba Europoje neišvengiamai sumenktų, iniciatyva būtų perleista trečiosioms šalims. Vokietijos Kylio universiteto studijoje mokslininkai svarstė, kad Europa galėtų tapti grynąja maisto importuotoja, nors tai tiesiogiai prieštarautų EK dabar keliamam tikslui užtikrinti apsirūpinimo maistu autonomiją. O tyrimą atlikęs Jungtinių Amerikos Valstijų Žemės ūkio departamentas (USDA) priėjo išvadą, kad ES nustatyti žemės ūkio žalinimo tikslai gali sukelti net maisto trūkumą.

Skirtingų mokslo įstaigų ir ekspertų atliktuose tyrimuose naudoti įvairūs šaltiniai, tačiau portalas „Croplifeeurope“ atkreipia dėmesį, kad visų išvados iš esmės panašios. ES žemės ūkio gamyba sumažės, kai kuriose srityse ir kai kurių produktų – gana drastiškai.

Kalbant apie gyvulininkystę, pasak Kylio universiteto tyrimo, ES jautienos ir kiaulienos gamyba jau traukiasi. Nyderlandų Vageningeno universiteto ir tyrimų (WUR) ekspertai tai patvirtina, pastebėdami bendrą jautienos, kiaulienos ir pieno gamybos sumažėjimą, dėl kurio ne tik padidėjo kainos ES vartotojams, bet ir smuko gyvulių augintojų pajamos.

Sukuriama BVP dalis nedidėja

Statistiškai žemės ūkio sektorius sudaro nedidelę ES ekonomikos dalį. „Eurostato“ duomenimis, 2022 m. žemės ūkis generavo 215,5 mlrd. Eur bendrojo vidaus produkto (BVP). Santykinai tai sudaro 1,4 proc. viso BVP. Šis rodiklis išliko daugmaž stabilus per pastaruosius 20 metų.

Rinkas aprūpinęs daugybe produktų, 2022 m. sektorius surinko daugiau nei 537 mlrd. Eur, iš jų 287,9 mlrd. Eur iš javų, daržovių, vaisių, vyno ir bulvių, 206 mlrd. Eur – iš pieno, kiaulių, galvijų, naminių paukščių ir kiaušinių.

Žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius nuosekliai mažėja. 2007–2022 m. vidutinis žemės ūkio darbo jėgos sumažėjimo tempas visoje ES siekė 2,7 proc. per metus (per kovidą šiek tiek sulėtėjo). Kias akivaizdus ES žemės ūkio savitumas – ūkininkų amžėjimas: 2022 m. „Eurostato“ duomenimis, 57,6 proc. ūkininkų buvo vyresni nei 55 metų.

Klausimas labiau retorinis: ar politiškai teisingi veiklos tvarumo receptai išgelbės Europos žemės ūkį, sustabdys įsibėgėjusius liūdnus procesus?

ŪP portalo informacija

Asociatyvi 123rf nuotr.