Bitės atskrido išvaduoti

Bitininkauti neketino

R. Stepanauskaitė-Kubilienė su vyru ir sūnumi gyvena nuosavame name Vilkaviškyje. Kieme stovi keli daugiaaukščiai aviliai. Šeimos namų valda nuo seno miestelyje žinoma kaip Žukauskynė. Čia gyveno moters prosenelis Antanas ir senelis Jonas Žukauskai. Abu buvo bitininkai, turėjo restoranėlį, darė alų, midų. Restoranėlis sudegė baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

R. Stepanauskaitei-Kubilienei studijuojant Vilniaus universitete lietuvių filologiją ir režisūrą, o vėliau – teisę, senelio aviliai puvo. Ji neketino bitininkauti nė sukūrusi šeimą ir tapusi Vilkaviškio šilumos tinklų komercijos direktore.

Moters vyras prieš 16 metų Žukauskynėje statė gyvenamąjį namą. Kai ant pamatų klojo pirmąją eilę blokelių, į vyšnią nutūpė bičių spiečius.

Statybų pradžioje – dovana

„Vyras mūrijo pirmąją eilę namo blokelių, o bitės jam trukdė – tūpė ant rankų, lindo į betono skiedinį. Apsidairiusi žiūriu – vyšnaitėje spietys. Didžiulis, gražus! Vyras nenorėjo jo pasilikti, patarė nunešti bitininkui. Žinojau, kad spietys yra skirtas man. Pradedi namo statybą, ir štai ūkį pasiekia dovana... – grįžtelėjusi praeitin, „Ūkininko patarėjui“ pasakojo R. Stepanauskaitė Kubilienė ir mintijo: – Reikia priimti, kas ateina į gyvenimą ar iš jo išeina, ir už tai padėkoti. Elgtis kaip varlei, kuri, įkritusi į indą su pienu, nutarė plakti kojytėmis ir po jomis susiplakė pagrindą. Ant jo stryktelėjusi, išsivadavo. Ir žmogus, atsidūręs sunkioje situacijoje, turi spardytis, plaktis – mintimis ir veiksmais veržtis į pozityvą, tarsi mantrą kartodamas: „Man gerai, man gerai.“ Tikėjimas, kad yra ar bus gerai, turi būti visuminis. Nevalia aimanuoti net dėl mados. Ir pritarti aimanuojančiajam negalima. Užuot aimanavęs, rinkis daryti ką kita ar kitaip. Puikybė ir ją lydintis pesimizmas, po to apninkanti depresija – sunki diagnozė. Žmogus, būdamas blogos nuotaikos, įpranta komfortiškai jaustis. Tampa priklausomas nuo jos, kaip alkoholikas nuo svaiginamųjų gėrimų. Panorus išsivaduoti iš pesimistinės nuotaikos, laukia sunkus, sąmoningas darbas su savimi. O linksmuolis (optimistas) net dumble atsidūręs juoksis. Dėkoju už visa, kas įvyko, nes tai atvėrė naujų galimybių.“

Atskridęs bičių spiečius buvo pradžia to, kas moterį gaivino po įtempto darbo, galop grąžino save sau, dovanojo laisvę, gyvenimo pilnatvę.

Jos mėgsta bičiulystę

„Bitutės, visam laikui palikdamos avilį, skilveliuose pasiima trims paroms maisto – medaus. Žvalgės jaučia, kur geriausia įsikurti. Kol tam randama vieta, spietys kelis kartus kur nors stabteli. Kol jis kabojo vyšnioje, nuskubėjau pas šviesaus atminimo kybartietį bitininką Bronių Navikauską pasiskolinti spie-tinės, – pasakojimą apie tai, kas nutiko prieš 16 metų ir vėliau, tęsė Žukauskynės šeimininkė. – Vieną vakarą telefonu skambina tas pats bitininkas: „Ar esi namie? Atvyksiu su draugeliu.“ Neilgai trukus dun dun dun į kiemą įriedėjo automobilis, kuriame pūpsojo didžiulis, senovinis, dadaniškas avilys. Jį su Pajevonio girininku Rymantu Vaičaičiu atvežęs B. Navikauskas tarė: „Čia tau, dukryte. Bitės mėgsta bendrumą. Vienas avilys negali stovėti. Turi būti du, o dar geriau – trys, keturi, penki aviliai. Bitės turi jausti kaimynystę, bičiulystę.“ Tą avilį iškėlė net keturi vyrai – toks sunkus buvo.“

Ganosi natūralioje gamtoje

„Bitininkauju nuo pirmos dienos, kai atskrido spietys. Tačiau vien bitininkė esu trejus metus, – patikslino pašnekovė. – Bičių šeimų daugėjo, nes negalėjau motinėlių išmesti.“

Rūpintis 104 bičių šeimomis jai padeda vyras, sūnus.

R. Stepanauskaitė-Kubilienė dėkinga minėtam girininkui bei Gražiškių ir Bartninkų seniūnams, padėjusiems rasti ganyklas jos gausybei bitelių.

Dauguma avilių stovi keturiose vietose, kur mažai sukultūrintos gamtos, pavyzdžiui, miške, kurio 65 proc. medžių sudaro liepos, taip pat Vištyčio regioniniame parke ir šalia pievų, kuriose ganosi pieniniai galvijai, pasienyje, kur daug tuščių pievų. Kubilių šeimos medus daugiausia poliflorinis – nektaras surinktas iš žolynų bei medžių, krūmų žiedų, ne rapsų.

„Į Vilkaviškio degalinę buvo atėjęs nuo rapsų apsvaigęs stirniukas. Jie purškiami chemija, turi haliucinogeninių medžiagų“, – sakė bitininkė ir įtaria, kad ir rapsų meduje yra šių medžiagų.

Įtampos nenumaldė net bitės

„Bitynas buvo vienintelė vieta, kurioje, grįžusi iš darbo, išsikraudavau fiziškai ir emociškai. Matyt, dirbant fiziškai, adrenalinas išeina per prakaitą. Bičių skraidymas, judėjimas ir jų raibuliavimas avilyje ramina. Jų subtilus lietimasis su odos paviršiumi – tarsi kūno glostymas. Tai labai gerai subalansuoja emocijas turbūt todėl, kad per kūną einantys bičių lietimosi sukelti signalai pasiekia galvą – smegenų centrus. Juos teigiamai veikia ir avilio kvapas – tobula aromaterapija“, – toliau, dalydamasi prisiminimais, svarstė R. Stepanauskaitė-Kubilienė.

Prieš trejus metus ją užklupo onkologinė liga. Moters nuomone, kūnas sunkiai susirgo, nes jame prisikaupė pernelyg daug darbe patiriamo streso. Nė bitelės negalėjo padėti jo atsikratyti.

Metė prestižinį darbą

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Autorės nuotraukos

Viršelyje: Renolda Stepanauskaitė-Kubilienė iš vaško senoviniu būdu išliejo žvakių. Ant stalo – žvakės, pagamintos susukus vaško lakštus.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.