Modernios gyvulininkystės ateitis – miglota

Laisvosios rinkos ekonomikoje nesigriebiama grubių, prievartinių sprendimų. Kailinių žvėrelių verslo uždraudimo pavyzdys – netipiška išimtis. Tačiau pasakų, kurios Nepriklausomybės aušroje buvo sekamos televizijos žiūrovams apie neribotas galimybes gaminti ir parduoti savos gamybos bandeles, laikas seniai baigėsi. Dalyvių elgesį rinkoje lemia ne tik smulkmeniški biurokratiniai nurodymai. Iš viršaus kažkieno suformuluotų strateginių tikslų siekiama subtilesniais metodais – laipsniškai ir sistemingai brandinant visuomenę būsimiems sprendimams. 

Gyvulininkystė čia nėra išimtis. Prisiminkime, kad ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) sprendimu perdirbtos mėsos priskyrimą 1 grupei (kancerogeninių medžiagų kategorijai), o raudonos mėsos – 2A grupei (galimiems kancerogenams). O juk retkarčiais žiniasklaidoje pasirodo straipsniai apie susilaikymo nuo mėsos, pieno produktų vartojimo naudą sveikatai.

Atrodo, kad Europos Sąjungoje (ES) judama ta pačia kryptimi. Apie miglotą gyvulininkyste užsiimančių ūkių ateitį buvo užsiminta rugsėjo mėn. „Ūkininko patarėjuje“ trumpai aptariant kai kuriuos strateginio dialogo dėl žemės ūkio ateities ES ataskaitos momentus. Strateginio dialogo grupė gyvulininkystės atžvilgiu tarytum pabandė sudaryti objektyvaus ir visapusiško požiūrio įspūdį. Ataskaitoje pateikiami šios šakos pliusai ir minusai. Kaip teigiamas gyvulininkystės bruožas įvardijamas jos indėlis išsaugant ir atkuriant gamtinę aplinką, biologinę įvairovę, stiprinant dirvožemio sveikatingumą, taip pat kaimo bendruomenių socialines ir ekonomines struktūras. Visa tai tiesa, tačiau toliau teigiama, kad gyvulininkystė gali praturtinti kraštovaizdį ganyklomis, sudaro sąlygas ekonominei veiklai ribinėse žemėse, kur negalima užauginti pasėlių. Panašias mintis aidu atkartoja ir noriai į įvairius forumus kviečiami, Lietuvoje „žaliuojantys“ guru, propaguojantys gamybos ekstensyvinimo idėjas, kaip neabejotiną vertybę. Toks romantinis-pastoralinis požiūris į gyvulininkystę yra gerokai įstrigęs laike ir stipriai prasilenkia su mokslo žiniomis bei moderniomis technologijomis pagrįstomis šiuolaikinėmis praktikomis. Sunku įsivaizduoti, pvz., prekinį pieno ūkį, kuris išliktų konkurencingas atokiose ir nederlingose vietovėse.

Tačiau ataskaitoje įvardijami gyvulininkystės minusiai atspindi viešojoje erdvėje nuolat cirkuliuojančias aktualijas. Tai – didelės šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijos, aplinkos tarša, augantis mikroorganizmų atsparumas antibiotikams, besaikis gamtos išteklių naudojimas, įskaitant vandenį, bei gyvūnų gerovės problemos. Gyvulininkystės nuodėmių sąrašą dėl ŠESD išmetimų papildo požeminių vandenų užterštumas nitratais. Tiesa, Lietuvoje su 0,2 SG/ha nebesiekiančiu gyvulių tankumu tokie tvirtinimai skamba komiškai...

Todėl nenuostabu, kad, esant tokiam vertinimo disbalansui, ataskaitoje atsigręžiama į vartotoją, pirmiausia, į jo emocijas. Joje teikiama rekomendacija „padaryti lengvu sveiką ir tvarų pasirinkimą“. Tiksliai apeliuojama į tai, kad, priimdami sprendimus, kokius maisto produktus pirkti, vartotojai suvaidins lemiamą vaidmenį, pereinant prie tvarios žemės ūkio ir maisto produktų sistemos, kuri nepažeistų planetos ribų (angl. planet boundaries).

Vadinasi, visuomenei reikia padėti, skatinti ją pereiti prie augalinių produktų (baltymų), t. y. sveikesnės ir tvaresnės mitybos. Juk kas nenorės būti sveikesnis, kartu gelbėdamas planetą! Kaip minėta, Europos Komisija (EK) iki 2026 m. parengs Augalinio maisto veiksmų planą, kad būtų sustiprintos augalinės kilmės maisto produktų grandinės.

Padėti vartotojui geriau apsispręsti gali ir gyvulininkystės daromo poveikio klimato kaitai, ypač ŠESD emisijų, demonstravimas. Visuomenei jau įkalta į galvą žinia, kad karvių išskiriamas metanas sukelia vos ne didžiausią grėsmę planetos ateičiai. O kad žinutė būtų dar labiau paveiki ir atsisakyti, pvz., pieno ir pieno produktų, būtų lengviau, pasitelkiamas mokslas ir „objektyvūs“, ŠESD emisijas atspindintys skaičiai. Apie kai kuriuos iš jų ŪP buvo rašyta liepą.

ŠESD emisijų iš žemės ūkio apskaitoje, iš esmės, yra dvi pagrindinės eilutės: metanas, susidaręs enterinės fermentacijos metu, ir iš dirvožemių išgaravęs N₂O. Lentelėje pateikiami duomenys apie 2005 m. iš enterinės fermentacijos išskiriamų ŠESD kiekius. Žinia, 2005 m. duomenys, kaip ir 1990 m., yra referenciniai. Būtent pagal 2005 m. emisijas ES valstybėms narėms yra nustatyti konkretūs ŠESD mažinimo tikslai.

Skaitytojams reikia priminti, kad 2005 m. gyvulių skaičiaus, produktyvumo ir kiti duomenys nesikeitė. Tačiau tais metais išsiskyrusios ŠESD emisijos, apskaičiuotos vis naujesnėse NIR ataskaitose, reikšmingai augo absoliučiai visose ES valstybės narėse nuo 27 iki 93 proc. Akivaizdu, kad tai yra sisteminis dalykas. Tačiau apie tai iki šiol niekas viešai nekalbėjo.

Nuo šių metų didžiausios įmonės pradeda rengti tvarumo ataskaitas, kuriose turės pateikti grandinės partnerių ŠESD emisijų duomenis. Netruks atkeliauti ŠESD emisijų apskaitos ūkio lygiu reikalavimas. Akivaizdu, kad, taikant dabartinį požiūrį ir metodikas, gyvulininkystės ūkiai bus vieni iš lyderių.

Prekiniai ūkiai, atsakingi už vartotojų aprūpinimą gyvulininkystės produktais, palikti vienui vieni. Vien tik žemdirbių savivaldos pastangų suvaldyti ir sureglamentuoti procesą aiškiai nepakaks.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.