Egzotinių vaisių auginimas keliasi į Lietuvą

Pradžia nebuvo lengva

Kretingoje gimęs ir užaugęs M. Norvydas nuo vaikystės žinojo, kas yra retieji augalai. Jo senelis sodininkas mėgėjas Vladislovas Norvydas Papilėje (Akmenės r.) augino aktinidijas, abrikosus, persikus, įvairių veislų geltonžiedes sedulas – augalus, kurie aplinkiniuose soduose buvo didelė retenybė. „Su seneliu praleisdavau nemažai laiko. Jis buvo gamtos žmogus, man pasakodavo apie augalus, jų reikšmę žmogaus ir gamtos gyvenime“, – pagarbiai apie senelį „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo M. Norvydas.

Baigęs vidurinę mokyklą, jis pasirinko žmogiškųjų išteklių vadybos studijas Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Kurį laiką dirbo įvairiausius darbus, labai mažai susijusius su augalais. Bet viskas pasikeitė 2008 m., kai užklupo ekonominė krizė. „Pradėjęs galvoti apie savo verslo kūrimą, prisiminiau senelį, jo retųjų augalų sodą, pasakojimus apie gamtą ir atsidavimą augalams. Vaikystėje man visa tai patiko, tad nusprendžiau pabandyti ir aš auginti Lietuvoje mažai kam žinomus bei retai auginamus augalus ir taip išsiskirti iš kitų sodininkų“, – pasakojo M. Norvydas.

Vyras nusipirko sodybą Laukžemės kaime (Kretingos r.). Kadangi specialaus sodininkystės išsilavinimo neturėjo, prieš žengdamas šį žingsnį, labai daug domėjosi retaisiais augalais, dalyvaudavo įvairiuose augintojų forumuose. Sėklas siuntėsi iš užsienio. Pradžia, kaip ir daugeliui pradedančiųjų, nebuvo labai sklandi – neišvengė nušalimų, nes kartais, nepaisant aprašymų, paaiškėdavo, jog augalai Lietuvoje atvirame lauke nežiemoja. Nutikdavo ir kitokių negandų, neišvengė ir nuostolių, bet nenuleido rankų, kol atrado egzotinius augalus, galinčius ištverti ir mūsų žiemas.

Paieškos užtruko gerus dešimt metų. Visus pas mus galinčius žiemoti augalus M. Norvydas atsirinko pagal du pagrindinius kriterijus – atsparumą šalčiams ir ligoms. Jo nuomone, ypač svarbus atsparumas šalčiams, nes ligas, pasirinkus atitinkamas apsaugos priemones, įveikti galima. „Mūsų šiltasis metų periodas nėra labai ilgas, todėl svarbus ir derėjimo ankstyvumas, kad augalas suspėtų vaisius ne tik užmegzti ir paauginti, bet ir sunokinti“, – pabrėžė redakcijos pašnekovas.

Dabar pagrindiniai augalai, kuriuos M. Norvydas augina savo medelyne, yra aziminos, juodmedžiai, kininės dekaisnėjos, paprastieji zizipai, japoninės ir geltonžiedės sedulos, pekaninės karijos. Visi šie augalai gali žiemoti lauke, tačiau kai kuriuos pirmąsias dvi žiemas, kol jie gerai įsišaknija ir suauga, reikia pagloboti, pridengti.

Egzotinės aziminos

Lietuvoje kol kas labai didelė retenybė – aziminos, dar vadinamos paw paw arba bananų medžiais. Šie nedideli, Lietuvoje maždaug iki 3 m aukščio ir 2,5 m pločio užaugantys medeliai yra kilę iš Šiaurės Amerikos ir Kanados. Vaisiaus viduje yra kelios arba daugiau gana stambių tamsios spalvos sėklų, o skonis primena bananą, mangą, avokadą. M. Norvydo teigimu, pagal veisles aziminų yra ir saldesnių, ir rūgštesnių. Taip pat jie gali būti ne tik taisyklingos formos, bet ir šleivi, kreivi.

„Aziminos yra labai ištvermingi medžiai, priklausomai nuo veislės, galintys ištverti iki –45 °C. Mėgsta rūgštesnę ir drėgnesnę žemę, ypač kai užmezga vaisius, tačiau gali ištverti ir sausras, nes maždaug 1,5 m pločio ir tiek pat gylio šaknys sugeba pačios apsirūpinti drėgme. Kad būtų galima ilgiau išsaugoti drėgmę, verta pomedį pamulčiuoti spygliuočių pjuvenomis ar paprasčiausiai žole. Didelis privalumas, kad aziminos niekada nenukenčia nuo šalnų, nes žydi vėlai.

Po paskiepijimo vaisių ilgai laukti nereikia, derėti pradeda antraisiais metais. Trejų metų medelis jau gali užauginti keletą nedidelių vaisių. Normaliai derėti aziminos pradeda septintais metais ir gali užauginti daugiau kaip 100 kg vaisių, tačiau vaisiai sunkūs, sveriantys po 200–300 g, todėl jų skaičius nėra įspūdingas. Sodinti aziminas reikia tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazonėlyje, šaknų negalima draskyti, nes jos yra trapios ir pažeistos gali pakenkti augalo prigijimui.

Sunokę vaisiai gali būti tiek geltonos, tiek žalios spalvos. Ar  sunokę, galima suprasti juos paspaudus – turi būti minkšti. Paprastai sunokę vaisiai nukrenta, bet galima ir nusiskinti nuo medžio, patikrinus minkštumą.

„Mūsų auginamos ankstyvos veislės dažniausiai sunoksta rugpjūčio pabaigoje, tačiau pasitaiko, kad dėl temperatūros svyravimų sunoksta ir vėliau. Vėlesnio sunokimo privalumas – tokie vaisiai ilgiau laikosi. Nuskinti ir saugomi vėsioje, sausoje vietoje vaisiai gali išstovėti apie mėnesį, o kad greičiau sunoktų, reikia šalia jų padėti bananą ar obuolį, po kelių dienų ir aziminos vaisiai atskleis savo skonines savybes. Norint ir žiemą jais mėgautis, galima išskobti minkštimą ir užšaldyti“, – patarė sodininkas.

Juodmedžiai ir japoninės sedulos

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.