Arti ar nearti? Neariamąją tausojamąją žemdirbystę renkasi vis daugiau ūkininkų

Svarbiausia – išlaikyti sveiką dirvožemį

2023-iaisiais LNTŽA pirmininku išrinktas Tautvydas Beinoras, pakeitęs asociacijos įkūrimo iniciatorių ir pirmąjį vadovą Joną Venslovą, teigė, kad svarbiausias tikslas išlieka tas pats – išlaikyti sveiką dirvožemį. „Dirvožemis – ne tik ūkininko gamybos priemonė, bet ir visos žmonijos turtas. Žemdirbiai yra tik laikini to turto valdytojai. Vienas svarbiausių dirvožemio kokybės rodiklių – organinės medžiagos kiekis, parodantis jo atsparumą degradacijai“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino T. Beinoras.

Naujasis LNTŽA pirmininkas džiaugėsi, kad narių gretas pildo ir jauni žemdirbiai. Plati ir asociacijos narių geografija – į bendraminčių būrį jau yra įsitraukę apie 50 tvarios žemdirbystės šalininkų iš Rokiškio, Kupiškio, Anykščių, Biržų, Joniškio, Akmenės, Mažeikių, Zarasų, Širvintų, Pakruojo, Panevėžio, Kėdainių, Raseinių, Šakių, Vilkaviškio ir Alytaus r. Didžiausi asociacijai priklausantys ūkiai – 2 tūkst. ha valdanti bendrovė ir 1 tūkst. ha žemės turintis šeimos ūkis, mažiausias ūkis siekia apie 30 ha. „Nesvarbu, kiek žemdirbiui metui, koks jo ūkis, svarbiausia, kad jis žemės neartų, gerbtų gamtą, žmogų ir, žinoma, žemę“, – tvirtino ŪP pašnekovas.

Įsisiūbavo vangiai

Ūkininkai, taikantys tiesioginės sėjos technologiją, yra susibūrę į Lietuvos No-Till asociaciją, kuriai A. Vanagas ir vadovauja. Asociacija, įkurta prieš ketverius metus, vienija apie 40 narių. Lietuvos No-Till asociacijos pirmininkas Audrius Vanagas minėjo, kad šalies žemdirbiai į neariamąją žemdirbystę iš pradžių žiūrėjo atsargiai ir procesas buvo vangus. „Vos tik perėjus į naująjį tūkstantmetį, pirmiausia plūgus į šalį pradėjo atidėti stambieji ūkiai, bendrovės, vėliau naujausias neariamąsias technologijas ėmė taikyti ir ūkininkai, valdantys skirtingo dydžio ūkius. Šalies ūkininkai visada ėjo koja kojon su žemės ūkio progresu. Tiesioginės sėjos no-till technologija Lietuvą pasiekė panašiu laiku, ūkininkų laukuose buvo galima pamatyti gebančias tai atlikti sėjamąsias, tačiau jos buvo naudojamos įprastinėje technologijoje. Maždaug prieš 15 m. po truputį pradėta plačiau suprasti, kas yra ta technologija, ir atsirado pavieniai ūkiai, ją taikantys plačiau“, – pasakojo A. Vanagas.

Tuo metu Plungės r. pradėjo ūkininkauti prancūzas Pierre Costa, aktyviai taikęs ir iki šiolei tebetaikantis šį žemės dirbimo būdą. Jis iš Prancūzijos atvežė lektorių, skaitančių pranešimus tiesioginės sėjos ir tausojamosios žemdirbystės temomis.

„Prieš maždaug 8–9 m. įvyko technologinis šuolis, kai vienas didžiausių Vokietijos gamintojų pristatė sėjamąją, kuria buvo galima kartu su sėkla įterpti ir trąšas. Jis aktyviai ėmė reklamuoti ir propaguoti tiesioginės sėjos technologiją. Žemdirbiai buvo priversti optimizuoti darbus dėl klimato kaitos – šiltėjimo, ekstremalių reiškinių, pasikartojančių sausrų. Tiesioginė sėja – vienas iš darbų optimizavimo būdų. Ne paskutinę vietą užėmė ir Europos Sąjungos (ES) politika, kuri pradėjo krypti į bioįvairovės didinimą, erozijos mažinimą“, – vardijo ŪP pašnekovas.

Pliusai ir minusai

Kaip ir bet kuri technologija, taip ir tiesioginė sėja, pasak Lietuvos No-Till asociacijos vadovo, turi ir pliusų, ir minusų. Žemę dirbant tradiciniu, įprastiniu būdu, susiduriama su vienomis dirvožemio problemomis, taikant tiesioginę sėją – jau su kitomis.

„Taikydamas tiesioginę sėją, ūkininkas turi susitvarkyti su biomase, nes tai yra kitų kultūrų sėjos kokybės didžiausias priešas. Problema – ir piktžolės, ypač daugiametės. Laiku neišnaikinus piktžolių, palikus jas kitiems metams, vėlesnis jų valdymas labai pasunkėja. Kartais tenka piktžoles naikinti ir įprastai – minimaliai įdirbti dirvą ir tik tuomet vėl grįžti prie tiesioginės sėjos. Svarbu nebandyti savęs įtikinėti, kad negalima nukrypti nuo technologijos, nors problemos ir aiškios, neva, tai būtų technologijos išdavystė. Bet, jei galutinis tikslas yra technologijos taikymas, jokios išdavystės nėra. Negalima daryti bet kaip, nes gali nukentėti gaunamo derliaus dydis, nuo kurio priklauso ir ūkininko piniginė. Reikia neskubėti ir žingsnis po žingsnio judėti savo tikslų link. Ekonomiškai stiprus ūkis duoda didžiausią grąžą gamtai“, – ŪP aiškino pašnekovas.

Daug rūpesčių taikantiems tiesioginę sėją kelia ir įvairūs kenkėjai – pelės, šliužai, miško žvėrys. Iš dalies gelbsti sėjomaina, kurios naudingumą, pasak A. Vanago, ūkininkai gerai supranta. Kaitaliojamos kultūros duoda ne tik didesnį derlių, bet ir padeda kontroliuoti kenkėjų populiaciją. Sėjant tarpinius pasėlius stengiamasi kuo ilgesnį laikotarpį išlaikyti ir nuolatinę žalią dangą.

„Yra ir dar viena paskata taip ūkininkauti – džiugu matyti laukuose įvairius augalus, paukščius, gyvūnus, kokių anksčiau nepastebėdavome. Pinigai – svarbūs, bet ne patys svarbiausi gyvenime“, – užtikrino ūkininkas.

Žemdirbys turėtų gerai apsvarstyti, ar tikrai gali taikyti tiesioginę sėją. Nemažai ūkininkų nusivilia todėl, kad sėja tiesiogiai ir tuo pat metu nesprendžia iškylančių problemų. „Pradėti reikia palengva, po truputį, mažesniuose ploteliuose, mokytis iš nedidelių savo klaidų. Tiesioginė sėja rapsams – tokia technologija, kai dirvožemis tik prapjaunamas ir išberiamos sėklos, nėra užtikrintas sėjos būdas. Neužauginsime rapsų tiek, kiek norėtųsi, ir tokių, kokių norėtųsi“, – pastebėjo A. Vanagas.

Artojas be plūgo

Kelmės r. Šedbarų k. ilgiau nei du dešimtmečius ūkininkaujantis Donatas Bandžiukas nuo jaunystės garsėjo kaip puikus artojas. Daugelyje rajoninių artojų varžybų jis užimdavo pirmąsias vietas, per trumpiausią laiką suardavo didžiausią lauką. Ūkininkas ne kartą yra sėkmingai dalyvavęs ir respublikinėse artojų varžybose.

Tačiau nuo 2017 m. Jolitos ir Donato Bandžiukų šeima žemės nearia. „Gerai apsvarsčiau ir nutariau plūgą padėti į šalį, užsiimti neariamąja, žemę nuo erozijos tausojančia žemdirbyste. Darbas laukuose gerokai paspartėjo. Be to, ir kai kurių kultūrų derlius, perėjus prie tokio žemės dirbimo, pagausėjo. Pavyzdžiui, gausiau pradėjo derėti kviečiai, rapsai, o labiausiai – pupos. Nors nesu kažkoks rekordininkas, bet kiekvieną sezoną pupų prikuliu mažiausiai po 3 t/ha, o derlingais metais yra byrėję iki 7 t/ha. Dirvožemio gerinimui jau septynerius metus naudoju bakterijas. Plika akimi matyti dirvožemio spalvos skirtumui“, – aiškino patyręs ūkininkas. Šedbariškis teigė pastebėjęs, jog stambesni ūkininkai lengviau pereina prie neariamosios žemdirbystės, tiesioginės sėjos.

Nors arimui jaučia sentimentus, arimo varžybose apsilanko kaip svečias, D. Bandžiukas prisipažino, kad prie žemės dirbimo plūgu negrįš. Apie 20 a plotelį ūkininkas susiaria tik savo daržui, kuriame sodina bulves.

Paminklas arimo varžytuvėms

Prieš porą metų Kėdainių r. Keleriškių k., minint Lietuvos artojų asociacijos (LAA) 25 metų jubiliejų, atidengtas atminimo ženklas – arimo plūgas. Simboliškai įamžintos varžybos, kuriose dalyvavo Lietuvos artojai, aplankę dvi dešimtis šalių. Vienas iš paminklo statybos iniciatorių Jonas Putna minėjo, kad pasaulyje artojai į asociaciją susivienijo 1954 m. Sovietmečiu Lietuvoje panaši organizacija atsirado apie 1970-uosius, kai buvo suorganizuotos pirmosios artojų varžybos.

„Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, susirinko mūsų – vienuolikos iniciatorių būrelis, paruošėme asociacijos įstatus, programą ir 1998 m. sausio 19 d. įkūrėme LAA. Tuo metu arimas buvo pagrindinė žemdirbystės technologija. Važinėjome po Lietuvą ir rodėme, kaip reikia kokybiškai arti, kaip sureguliuoti techniką, paskirstyti laukus, kur pradėti ir kur pabaigti arimą. Bet tai – jau istorija“, – prisiminimais dalijosi prie asociacijos kūrimo ištakų buvęs J. Putna. Asociacija nėra išregistruota, tačiau, pasak pašnekovo, aktyvios veiklos nevykdo. Tiesa, artojų varžybos atskiruose rajonuose vyksta. Pernai nemažai artojų buvo susirinkę į artojų varžytuves-šventę Kretingos r.

ŪP pašnekovo nuomone, plūgas tikrai nebus pamirštas ir nereikalingas. „Jau dabar kai kurie ūkininkai atsisako nulinio žemės dirbimo ir grįžta prie arimo. Pereinant prie naujų žemės dirbimo technologijų, reikia tinkamai paruošti laukus, be to gerų rezultatų neverta tikėtis greitai. Tuo labiau, kad nemažą įtaką naujoms technologijoms daro žemės derlingumas, humuso, gruntinių vandenų kiekis. O arimas plūgu ilgus metus, net šimtmečius buvo žemės dirbimo technologija, padėjusi žmonėms paruošti žemę, auginti javus, klajoklių gyvenimą pakeisti į sėslų, gauti gerą derlių, normaliai maitintis. Tad plūgui į muziejų – dar ne laikas“, – tikino J. Putna.

Parama ir diskusija

Neariamosios žemdirbystės laukus deklaruojantys pareiškėjai gali gauti 66 Eur/ha išmoką, įsigiję tiesioginę sėjamąją gali pretenduoti į kompensacijas. „Suprantame, kad darbuotojų, technikos išlaikymas – ne paskutinėje vietoje, kaip ir kaupiama CO2. Yra priemonių ir metodų. Ūkininkai darosi sąmoningesni. Vis rečiau pamatysi pavasarį dulkių debesis, kylančius dirbamuose laukuose. Ar ateityje dar daugiau ūkininkų pereis prie žemės dirbimo be plūgo, priklauso nuo daugelio dalykų. Labiausiai norėtųsi, kad skirtingas žemės apdirbimo technologijas taikantys ūkininkai tarpusavyje nesusipriešintų, nepradėtų kariauti už savo tiesą, o priimtų taikomus metodus. Diskutuoti reikia produktyviai, diskusijose gimsta tiesa, bet jose nėra vietos emocijoms“, – pastebėjo A. Vanagas.

Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) duomenimis, praėjusiais metais deklaruotas neariamojo ūkininkavimo plotas viršijo 1,4 mln. ha, iš kurių apie 105 tūkst. ha buvo apsėta tiesioginės ir juostinės sėjos būdu. 2024 m., palyginti su 2022–2023 m., įsigytų tiesioginių sėjamųjų plotis padidėjo beveik 50 proc. – iki 7 m.

Straipsnis parengtas vykdant projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“, kurį iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas