Jurginės Veisiejų krašte

Anksčiau buvo manoma, kad balandžio 23-ą dieną būtina išgyti gyvulius į laukus, kad jie greičiau atsigautų po žiemos saulutėje. Genant gyvulius piemenys tarpduryje padėdavo kiaušinį, kurį paskui atiduodavo vargšui, nes buvo tikima, kad tai pati geriausia išmalda. Juk kiaušinis gyvybės, vaisingumo ir gamtos prisikėlimo simbolis. Buvo manoma, kad Jurginių dieną nevalia judinti žemės: jos arti, akėti, kasti, į ją sėti. Seniau, kai žmonės laikėsi papročių, pirmąją vagą išversdavo šventės išvakarėse. Artojas, eidamas arti, pasiimdavo duonos riekę ir grįžęs ją išdalindavo namiškiams – buvo tikima, kad šis ritualas užtikrins namuose gausą visus metus. Kadangi lietuviai labiausiai iš visų gyvulių brangino arklį – Jurgines laikė ir arklio diena, kai kartu su šeimininku visą dieną ilsisi ir jis. Tik namų šeimininkės per Jurgines būtinai turi pasisėti rūteles, o iš vakaro pasodinti jurginus, kad šie žydėtų iki pat šalnų.  Seniau per Jurgines ir mėsa nevalgyta, tikėta, kad kitaip gyvuliai gaiš, o ir skolintis bei skolinti nieko negalima, nes vilkas nuneš gyvulį ar karvių pienas prapuls. Gaila, bet dauguma Jurginių papročių jau išnykę. Gyvuliai šiais laikais į lauką išvaromi pirmajai žolei išlindus, žemė pradedama arti anksčiau. Jaunimas nebesusirenka kartu kepti kiaušinienės ir linksmintis šokant bei dainuojant.

O kokios tradicijos gyvos šiandien, už kurias mes patys ir esame atsakingi? Veisiejų parapija švenčia titulinius Švento Jurgio atlaidus. Prieš 500 metų kunigaikštis Jurgis Simonaitis Olelkaitis pastatė pirmą medinę katalikų bažnyčią, kuriai, kaip ir parapijai, buvo suteiktas Švento Jurgio vardas bei privilegija švęsti atlaidus su švente. Kokia ta šventė buvo, kaip gi ją šventė Veisiejų parapijos žmonės, žinių nėra išlikusių. Dar prieš dešimtmetį  atlaidų metu į bažnyčią tikintieji nešė kiaušinius, sūrį, sviestą, mėsą, pinigus ir aukojo prie Šv. Jurgio altoriaus. Pinigai aukojami ir šiomis dienomis už gyvulių sveikatą. Prieš du dešimtmečius, tuometinės Veisiejų regioninio parko direkcijos kultūrologės Linos apklaustas Antanas iš Bartelių kaimo,  papasakojęs kaip  po Švento  Jurgio atlaidų jaunimas švęsdavo Jurgines tarpukariu. ,,Per spacierių ant šventoraus mergos, katrų niekas šokc neišvesdavo per vakaruškas, tai jau per Jūrgį, po mišų prisnešį kažin kiek margucių, užkalbydavo kiekvienų ,,susmuškim marguciais“. Visi nešės in atlaidų, tai ir bernai turėjo tų margucių-jurgucių ir atsakyc negalėjo, susdauždavo su visom“. Pasak etnologės, Nijolės Marcinkevičienės, šis epizodas Veisiejų bažnyčios šventoriuje po atlaidų dar kartą paliudija, kad Jurginių šventės tradicijos ir papročiai buvo susiję ir su jaunimo santykiais. Taip pat tai gali būti ir anuomet, prieš 500 metų privilegija suteiktos šventės dalis. Veisiejų krašte jau nuo 2000 metų švenčiama Pirmos vagos šventė. Tradicijos kuriamos šiandien, bet svarbią dalį sudaro ir senųjų tradicijų rekonstrukcija: Duonos ir žemės pagerbimas ,,išvertus“ pirmąją vagą, susidaužimas margučiais-jurgučiais, senovinės Jurginių dainos. Na o po atlaidų, ant bažnyčios šventoriaus, jau keletą metų, dėka Danguolės Leonavičienės pasiūlytos idėjos, Veisiejų kultūros namų darbuotojos organizuoja jurginų gumbų mainus. Neatsitiktinai, juk Veisiejai – Švento Jurgio parapija, jurginų turi žydėti daug. 

Šiandien daugelis senųjų Jurginių papročių jau išnykę ar pamiršti. Visgi balandžio 23-oji žemės pabudinimo diena. Tad dalyvaudami Švento Jurgio atlaiduose, dalindamiesi jurginais, susidauždami margučiais-jurgučiais, dalyvaudami pirmos vagos šventėje Veisiejuose, džiaukimės pavasariu, žaluma, gyvybe ir šviesa, kurią šis metas mums atneša ir brandinkime gausų derlių!

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija pagal Veisiejų regioninio parko grupės archyvo medžiagą