Meškos prie slenksčio – džiaugtis ar baimintis?

Nebe pavieniai atvejai

Netrukus pranešta, kad meškos pasirodė Šalčininkų, Ignalinos r., ten įsisuko į bityną, sulaužė kelis avilius, suėdė vištas. Neseniai Švenčionių r. nufilmuotas vidury dienos per pasėlių lauką šuoliuojantis įspūdingas rudasis lokys. Visgi toks lietuviškas kraštovaizdis galėjo būti įprastas prieš šimtą ar pusantro šimto metų, kai meškos čia gyveno, buvo medžiojamos. Dabar tai – egzotika, gamtos mylėtojų ir stebėtojų pro automobilio langus džiaugsmas. Kad kas nors mėgintų vytis meškutę, norėdamas pasisveikinti, dar neužfiksuota.

„Ūkininko patarėjo“ kalbintas lokiuką iš tolo matęs kupiškėnas L. Kiaulėnas pasakojo išlipęs miške iš automobilio, apžiūrėjęs toje vietoje pėdsakus, pasižvalgęs...

Taigi, įdomu, kaip mes reaguojame, ką galvojame ir ką įsivaizduojame apie šiuos naujus mūsų gamtovaizdžio kaimynus. Atrodo, mokytis saugios kaimynystės teks visiems, o labiausiai miškininkams, ūkininkams, bitininkams.

Tik zoologijos sode

Mirabelio miškas, esantis Kupiškio marių pašonėje, už gerų 5 km nuo Kupiškio, yra ypač mėgstamas grybautojų, nes tikrai grybingas. Ten darbus pastaruoju metu vykdo miškininkai. L. Kiaulėnas ŪP pasakojo, kad kovo 27-osios popietę važiavęs miško keliuku apžiūrėti kirtavietės. Ne kartą miškuose yra matęs stirnų, šernų šviežiai išraustus pėdsakus, o čia dėmesį iš tolo patraukė keistas tamsus gyvūnas. Pradžioje atrodė, kad gal šuo, bet, pamačius judesius, abejonės išnyko. Tad išsitraukė telefoną, kad nufilmuotų, prisiartino vaizdą. Bandė artintis, bet meškutis sunerimo, spruko į mišką.

„Privažiavęs toje vietoje išlipau, apžiūrėjau galimus pėdsakus, bet nieko daugiau nesimatė. Turėjo būti kažkur ir motina, bet visi suaugę laukiniai gyvūnai yra atsargūs, šalinasi žmogaus, taigi tiek ir temačiau“, – pasakojo miškininkas.

L. Kiaulėnas yra ir medžiotojas, priklauso „Girios“ klubui, bet ne itin aktyvus, daugiau stebi gamtą, dalyvauja medžioklėse su varovais. Paklaustas, ar, jo nuomone, reikėtų miške besilankančiam žmogui dabar labiau baimintis, būti atsargesniam, priminė senas tiesas – ten visi laukiniai gyvūnai yra savo aplinkoje, visada aršiai gina ir saugo jauniklius, taigi ir meškos, kaip ir šernės, netikėtoje situacijoje gali būti piktos, agresyvios. Tai reikia žinoti.

Ilgametis medžiotojas, buvęs LMŽD Kupiškio skyriaus vadovas Bronislovas Domža svarstė, kad galbūt dabar meškos ieško naujų teritorijų, ateina iš Latvijos. Ten jau seniai medžiotojai jas mato, už Rėzeknės kadaise teko lankytis, matyti jų guoliaviečių.

Anot ŪP pašnekovo, įvairesnė laukinė gyvūnija, visa biologinė įvairovė yra aplinkosaugos, žmogaus teisingos elgsenos rodiklis. Gal reikės ir žmogaus įsikišimo, nes dabar labai pagausėjo elninių žvėrių, stirnų, danielių, taip pat vilkų, net briedžiai nebėra retenybė. B. Domžos teigimu, gal šioks toks nerimas dėl naujųjų miško gyventojų kai kuriems žmonėms bus į naudą, atgrasys nuo kvailų poelgių. „Kartais sulaukiam ūkininkų priekaištų, kad nesaugom jų pasėlių, išmaurojam laukus, pamiškes. Tai gražių ragų, trofėjų ieškotojai keturračiais taip varinėja po laukus. Kai žinos, kad gali susidurti su tokiu girios gyventoju, gal kiek aprims“, – lyg ir pajuokavo B. Domža.

Kita vertus, pagal LMŽD sudarytą meškų žemėlapį, užfiksuotas jų lankymosi vietas, rudųjų meškų šalyje tėra vienetai, užklystančių – gal iki dešimties, o nuolat vietoje gyvenančių – 3–4. Labiausiai meškų pamėgtos yra Biržų, Žalioji, Šimonių, Labanoro girios, vietovės šiaurės rytų ir vidurio Lietuvoje.

Ką galvoja bitininkai?

Tų, kuriems meškos išdraskė avilius, išdrabstė korius ar suėdė vištas, jausmai numanomi – verta supykti. O kitiems, kurie toliau nuo tokių eibių, įdomu, o gal net ir smagu.

Kupiškio bitininkų draugijos pirmininkė Renata Vilimienė, gyvenanti Šimonių seniūnijos Migonių k., patikino, kad, kaip žmogui, jai yra smagi žinia apie Lietuvoje gyvenančias meškas – saugomą gyvūnų rūšį, įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą. „Man malonu – nematau jų grėsmės. Jos taip triukšmingai mums prisistatė – tokiame piktame amplua, bet juk laukiniams gyvūnams reikia kažkaip maitintis. Juk ne šimtai ar tūkstančiai meškų užplūdo, naktimis tik keli lokiai pakliuvo į vaizdo kameras, prie gyvūnų šėryklų. Medžiotojai šalia mūsų jau seniai juos mato – Uldukių miške yra pastebėti. Kai kas iš kaimo jau grybauti nebeina – bijo. Manau, kad žmogui reikia suprasti, jog jis gamtoje yra ne vienas, reikia stengtis sugyventi su visais gyviais, domėtis, kaip elgtis, saugotis. Kadaise Migonyse buvo ganiavos metu įsisukę vilkai – per sezoną išpjovė 26 veršelius. Tai 5 metus ganyklose pyškinom garso patrankomis, baidėm. Ir liovėsi. Kaip žmonės sako, yra bėda, bus ir roda“, – tikino redakcijos pašnekovė.

Dar R. Vilimienė svarstė, kad meškoms ramybę galėjo sutrikdyti miškų kirtimai, ypač plyni, paliekantys dykynes, tad meškos nebeturi kur būti. Iki šiol Lietuvoje buvo tik migrantės, ateinančios iš Latvijos ar Baltarusijos. Dabar siena su Baltarusija užtverta, tad visi gamtos pokyčiai yra žmogaus elgsenos pasekmės. „Nebus pas mus didelių meškų rezidencijų – jos iki šiol tik migruodavo, vadinasi, čia laimės nematė“, – pastebėjo bitininkė R. Vilimienė.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.