Mažėjanti gyvulių populiacija Europoje: pavojai Lietuvai ir proga keisti kursą

Lietuvos veidrodinis atspindys

Lietuvoje gyvulininkystė jau kurį laiką traukiasi – mažėja tiek ūkių, tiek laikomų gyvulių skaičius. Pieno ūkių skaičius per dešimtmetį sumažėjo daugiau nei perpus. Ypač skaudi situacija smulkiuose šeimos ūkiuose, kurių daugelis nebeatlaiko rinkos spaudimo, vis griežtėjančių aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų, o pastaruoju metu – ir perteklinės biurokratijos bei mokestinės naštos. Modernizacija dažnai reiškia ūkio uždarymą, o ne atsinaujinimą.

Žemės ūkio gyvulininkystės sektoriaus nykimas daro įtaką ne tik šalies apsirūpinimui maistu, bet ir regionų socialinei bei kultūrinei struktūrai. Kaimo vietovėse mažėjant gyventojų skaičiui, nyksta žemdirbystės tradicijos, silpnėja vietos bendruomenės, mažėja darbo vietų, ypač mažiau išsilavinusiems ar vyresnio amžiaus žmonėms. O štai priklausomybė nuo importo – tiek maisto, tiek žaliavų – auga.

Kintantis ES kursas – pavojus ar galimybė?

ES žemės ūkio politika vis labiau orientuojasi į ekologiją, gyvūnų gerovę ir klimato kaitos švelninimą. Tai – iš esmės teisingas ir ilgalaikėje perspektyvoje neišvengiamas kelias. Tačiau šie pokyčiai, įgyvendinami pernelyg biurokratiškai ir atitrūkus nuo ūkininkavimo realybės, tampa ne pagalba, o kliūtimi. Atsiranda pavojus, kad Europos gyvulininkystė taps ekonomiškai nebekonkurencinga ir bus išstumta iš rinkos ne tvaraus augalininkystės ar alternatyvų, o pigių trečiųjų šalių importo naudai. Lietuvai, kaip mažai valstybei, gresia tapti viena pirmųjų tokio proceso aukų. Mažieji ūkiai, kurie galėtų gaminti kokybišką, vietinį ir sveiką maistą, nyksta. Stambieji – vis labiau priklausomi nuo paramos sistemų, kurios ne visada atitinka realius poreikius.

Ar dar galima sustabdyti smukimą?

Norint išsaugoti gyvulininkystę Lietuvoje ir ES, būtina keisti požiūrį. Ne tik išlaikyti gyvulių skaičių bet kokia kaina, bet ir remti tokias ūkininkavimo formas, kurios prisideda prie regionų tvarumo, maisto suvereniteto ir kultūrinės tapatybės išlaikymo. Tam reikalingos keturios kryptys.

Pirma – stiprinti šeimos ūkius, kurių veikla grindžiama ne tik pelno siekimu, bet ir gyvenimo būdu, tradicijų perdavimu iš kartos į kartą, glaudžiu ryšiu su žeme. Šie ūkiai gali tapti ekologiškesnės, vietinės gamybos pagrindu. Reikia mažinti jiems tenkančią administracinę ir finansinę naštą, supaprastinti reikalavimus, leisti daugiau spręsti vietos lygiu.

Antra – skatinti trumpąsias maisto tiekimo grandines. Gyvulininkystė neturi būti izoliuota – ji gali būti integruota į vietos perdirbimą, maitinimo sektorių, socialinius ūkius. Taip sukuriama pridėtinė vertė ir stiprinamas ryšys tarp ūkininko ir vartotojo.

Trečia – investuoti į gyvulininkystės, ypač smulkiosios ir ekologinės, mokslinius tyrimus ir inovacijas. Lietuvoje turime potencialą kurti pridėtinės vertės produktus – nuo fermentuotų pieno gaminių iki tradicinių mėsos gamybos technologijų, kurios būtų tinkamos mažam mastui ir sveikatai palankiam vartojimui.

Ketvirta – būtina iš esmės peržiūrėti ES paramos prioritetus. Dabar dominuojanti parama augalininkystei, ypač stambiajai, monokultūrei, sukuria disbalansą, kuris stumia mišriuosius ir gyvulininkystės ūkius į užribį. Reikėtų svarstyti galimybę perorientuoti dalį finansinių išteklių iš augalininkystės į gyvulininkystę, ypač smulkiąją ir svarbią regioniniu mastu. Tokia parama galėtų būti susieta ne tik su gyvulių skaičiumi, bet ir su socialiniu, aplinkosauginiu ūkių indėliu – dirvožemio kokybės palaikymu, pievų priežiūra, regioninių maisto tiekimo grandinių stiprinimu. Tai padėtų atkurti pusiausvyrą ir sustiprintų žemės ūkio sektoriaus atsparumą.

Ką pasirinks Lietuva?

Mažėjanti gyvulių populiacija yra ne vien statistinis pokytis, bet ir giluminio perėjimo simptomas. Lietuva turi progą į tai reaguoti ne tik dejuodama dėl praradimų, bet ir siūlydama kryptingus sprendimus: grįžti prie savos gamybos stiprinimo, skatinti vietinį vartojimą ir peržiūrėti ūkininkams taikomas taisykles, kurios dažnai labiau tinka korporacijoms, o ne karvę laikančiam ūkininkui.

Jeigu šiandien nepriimsime sprendimų, po dešimtmečio diskutuosime jau ne apie ūkių mažėjimo tendencijas, o apie išnykusius ūkius. O kartu su jais – ir apie ištuštėjusias sodybas, sunykusias amatininkų tradicijas, silpstančias bendruomenes. Dar galime pasirinkti kitaip, tačiau tam reikia ne tik paramos, bet ir drąsos.

Dr. Romualdas ZEMECKIS

Redakcijos nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.