Saldžiaisiais kukurūzais lepina tik Slavikų žemė

Savo cukrinių kukurūzų lauke – Antanas Romikaitis su žmona Zina ir sūnumi Deividu.

Kukurūzai kukurūzams nelygu. Vieni skirti žmonių maistui, kiti – gyvūnų pašarui. Abiejų – kelios rūšys, o veislių daugybė. Pašarinius kukurūzus augina nemažai Lietuvos ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, nes tai nelepi ir supirkimo kainų šuoliams atspari kultūra, garantuojanti neblogas pajamas. Lepesni – cukriniai kukurūzai. Bet ne dėl šios priežasties jie auginami vos viename ūkyje – tėvo ir sūnaus Antano ir Deivido Romikaičių, gyvenančių Slavikuose, Šakių rajone. Kas ragauja jų užaugintų saldžiųjų kukurūzų, įsitikina, kad ne veltui senovės inkai šią kultūrą laikė Dievo maistu. Mat jų burbuolės, ypač virtos ir karštos įtrintos sviestu bei druska, – kaip medus: auksaspalvės, per barzdą varvančio gardumo, stiprina organizmą. „Baigiame pripratinti Lietuvos žmones valgyti kukurūzus“, – sako ūkininkai A. ir D. Romikaičiai. Jų kolegos Lenkijoje pripažino: „Nemokame užauginti tokių skanių kukurūzų“.

Užaugo pagalbininkas Kukurūzai daugelyje šalių, ypač Pietų Amerikos, – iš čia jie kilo, yra pagrindinė maisto kultūra. Kukurūzuose gausu žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų, vitaminų. Žinodami dar ir tai, kad cukriniai kukurūzai – tikras gardėsis, kai kurie Lietuvos žmonės pastaraisiais metais jų užsiaugina savo sklypeliuose. Daug didesnius cukrinių kukurūzų kiekius – skirtus parduoti, A. Romikaitis augina nuo 1994 m. – nuo tada, kai jaunylis sūnus Deividas buvo žemesnis už krapus. Ūkininkas su žmona Zina pasakoja, jog, kai jie ravėdavo nesibaigiančias burokėlių ir runkelių lysves, šalia būdavo mažylis Deividas. Kur jį paliksi? Pavargęs snūsteldavo po krapais ir – vėl ant kojyčių, vėl vagose mašinytes pametinėja. Galbūt dėl to, kad nuo mažens tokį glaudų ryšį su žeme turėjo, vienintelis iš trijų vaikų ūkininku tapo. Dėl to, kad su mašinytėmis nesiskirdavo, išmano, kaip žemės ūkio ir kitokią techniką suremontuoti.

Lietus išėjo į naudą Sutuoktiniai anuomet burokėlius ir runkelius augino sėklai. „Už ją gerai mokėdavo“, – mena A. Romikaitis. Kartą 1994 m. jam šovė mintis kukurūzų pasiūlyti vienai Vilniaus parduotuvei. „Turėjau salstelėjusio vokiško kukurūzo. Pardavėja sako: „Pabandykime dėžę parduoti.“ Labai greitai visus kukurūzus nupirko, – aplinkybę, paskatinusią kasmet vis daugiau cukrinių kukurūzų auginti ir tiekti į parduotuves, prisimena ūkininkas. – Vilniuje kukurūzus daugiausia perka rusai. Kaune sunkiau prekyba vyksta.“ Pernai A. ir D. Romikaičiai cukriniais, arba saldžiaisiais, kukurūzais apsėjo 7,7 ha, šįmet – 8 ha. „Turime atsirinkę tris geriausias veisles. Sėklos – prancūziškos. Cukrinio kukurūzo sėkla – baisi kaip šimtametė senutė: susiraukšlėjusi“, – aiškina A. ir D. Romikaičiai. Ir dirvą reikėjo atsirinkti, kurioje geriausiai dera saldieji kukurūzai. Jie žemesni nei pašariniai. Šįmet cukrinių kukurūzų derlius itin puikus. „Turbūt dėl to, kad daug lijo“, – spėja Deividas. Dažnas kukurūzų pagrindinis stiebas subrandino ne vieną kokybišką burbuolę, kaip įprastai, o dvi. Be to, šiųmetės burbuolės didžiulės, kai kurios sveria pusę kilogramo. Cukriniai kukurūzai mėgsta derlingą, trąšią žemę, drėgmę.

Realizuoja tik parduotuvėse Kas didžiausi cukrinių kukurūzų priešai? „Šalnos ir žolės, puola spragšiai“, – teigia ūkininkai. Kukurūzus jie stengiasi pasėti kuo anksčiau pasibaigus šalnoms. Sėja specialia sėjamąja, tinkama sėti burokėlius, runkelius. Ji kukurūzų grūdelius į eiles įterpia kas 26 cm. Tarpai tarp eilių – 70 cm: kukurūzams reikia erdvės. Sėjant įterpiamos ir trąšos. Pasirodžius daigeliams, purškiama herbicidu – nuo žolių. „Purškiame vieną kartą, kartais – du“, – sako Deividas. Slavikų ūkininkai A. ir D. Romikaičiai, sėdami vėlyvesnių veislių saldžiuosius kukurūzus, pirmojo derliaus sulaukia rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Šįmet pasėta ankstyvesnė veislė derliumi pirmą kartą nudžiugino rugpjūčio 4 d. Tad ir šalies maisto parduotuvės, priklausančios dažniausiai didiesiems prekybos tinklams, anksčiau pradėjo prekiauti lietuviškais cukriniais kukurūzais. Niekur kitur A. ir D. Romikaičiai kukurūzų nerealizuoja. Restoranams nesiūlo? „Niekam nerūpi!“ – ranka numoja A. Romikaitis.

Skina du mėnesius „Maxima“ baigs prekiauti lenkiškais kukurūzais, tada prekiaus mūsiškiais, – sako A. Romikaitis, jis tris kartus per savaitę veža į Vievį, Vilnių, Kauną kukurūzų burbuoles, nuskintas prieš dieną. – Išbildu pusę šešių. Kiek prekybos tinklas ar atskira parduotuvė, su kuriomis sudariau sutartis, užsako kukurūzų, tiek vežu. Kartais užsako 500 kg, kartais – toną dvi. Vievyje – „Rimi“ sandėliai, iš čia prekės paskirstomos po kitas šio prekybos tinklo parduotuves.“ Tos pačios veislės cukrinių kukurūzų burbuolės skinamos apie du mėnesius: vienos subręsta anksčiau, kitos vėliau. Cukriniams kukurūzams, skirtingai nei pašariniams, pavojingos rudeninės šalnos. Artinantis šalnoms skubama burbuoles nuskinti ir suvežti į kluoną. „Sėdime ir ruošiame prekybai, – aiškina ūkininkai. – Šalnų pakąstos burbuolės gliaumija. Kluone jos gali būti ne ilgiau nei pusantros savaitės, paskui vysta.“

Kokybiškosios Antano ir Deivido Romikaičių ūkio cukrinių kukurūzų burbuolės – didžiulės, auksaspalvės. Skanios žalios, skanesnės – virtos ir sviestu, druska įtrintos.

Kokybiška burbuolė – netuščia, neapėsta Kokia burbuolė vadintina kokybiška? Pirmiausia, netuščio galo – kurios visa šerdis aplipusi grūdeliais, nė vienas jų nepajuodęs, kitaip nepakenktas. A. Romikaitis pabrėžia, jog prekyvietėms tiekiamos tik kokybiškos burbuolės: kurių galai neapėsti, netušti, kurios nepadžiūvusios, dailiai paruoštos. „Nežinia, kokią burbuolę iš kurios dėžės ištrauks kokybės inspektoriai. Ras daugiau nei dvi nekokybiškas burbuoles – ir namučių. Vieną kartą apdegsi, kitus kartus atidžiau mėsinėsi, kad broko išvengtum“, – patyrė ūkininkas. Z. Romikaitienė paaiškina, kad „mėsinėti“ šiuo atveju reiškia labai daug ir atidžiai triūsti prekybai ruošiant kukurūzų burbuoles. „Mėsinėjimas“ prasideda kukurūzų lauke sprendžiant, kuri burbulė skintina. Iš vieno pašarinių kukurūzų grūdelio išauga vienas stiebas, iš cukrinių – trys keturi. Skinama tik ant pagrindinio stiebo užaugusi didžiausioji burbuolė. Iš tos pačios pažasties išaugusi mažesnė burbuolė bei kitų to paties grūdo stiebų burbuolės neskinamos, nes įprasta, jog jų galai tušti. Išimtis, kaip minėta, šie metai, kai ant kai kurių pagrindinių stiebų subrendo net po dvi kokybiškas – dideles, netuščių galų – burbuoles. Pasitaiko, kad ir pagrindinio stiebo didžiausiosios burbuolės galas tuščias. Tad prieš skinant ją būtina pačiupinėti galą. Jei tuščias, tiesiama ranka link kito „krūmo“ pagrindinio stiebo. Kliaudamasis akimis retai sužinosi, kokie burbuolių galai – tušti ar netušti, pakenkti ar ne, mat jos įsuktos lyg kūdikėliai į vystyklus – burbuolę gaubia dengiamųjų lapų sluoksnis. Viršuje pūpso plaukuotoji purka. Jei ji šviesi, vadinasi, burbuolė nesubrendusi. Jei „plaukai“ parudę – subrendusi.

Nekokybiškos – parduoti netinkamos – burbuolės: vienų galai tušti, kitų grūdeliai apėsti, kitaip pakenkti.

Kruopščiai„mėsinėja“ Kukurūzų burbuoles skina Z. Romikaitienė su talkininkais. Vieni jų į kukurūzų tankmę neria su tuščiais kibirais. Nuskina burbuolę ir deda į kibirą ne bet kaip – galu į viršų, atsargiai: jei mesi, grūdeliai ges. Kiti talkininkai pilnus kibirus keičia tuščiais. Burbuolės iš kibirų atsargiai verčiamos į specialią priekabą. Ji stovi tai viename, tai kitame 4 metrų pločio tarpueilyje – nelygu, kurioje kukurūzų lauko dalyje skinama. Platūs tarpai dalija kukurūzų lauką, kad lengviau būtų kibirus su burbuolėmis sunešti, paskui jas, toje pačioje vietoje dar labiau „išmėsinėtas“, išvežti. Talkininkai, išlindę iš kukurūzų tankmės – nuskynę burbuoles, jas kruopščiai ruošia pardavimui. Apipjausto ties skinamąja dalimi, pašalina burbuolės galo „plaukus“ bei lapus, pirštais ties galu praskečia dengiamąjį sluoksnį, kad pažiūrėtų, ar burbuolė pilna, grūdeliai sveiki. Jei viskas gerai, nuskabo viršutinius dengiamuosius lapus, o kitus grąžina į pradinę padėtį – apgaubia burbuolės galą. Išbrokuotos burbuolės atitenka ūkio šeimininkų vištoms, begalei triušių, dviems poniams, kiaulėms. Ir gyvūnams puota! Antai vištos nė neketina lesti joms papiltų grūdų – burbuolių laukia. Dengiamaisiais viršutiniais lapais gardžiuojasi vienos talkininkės nutrijos.

Lijo aplink Pardavimui paruoštos burbuolės kraunamos į dėžes maždaug po 18 kg. Jos keliauja į parduotuves su prilipdytomis nuotaikingo piešinio etiketėmis, pranešančiomis, jog saldžiosios kukurūzų burbuolės užaugintos Lietuvoje, A. Romikaičio ūkyje. Kad užraše nėra Deivido vardo, jaunuolio neužgauna. A. Romikaitis šmaikštauja bijąs, kad sūnus jo neišmestų iš ūkininkų. Tad kuris Romikaitis ūkyje didesnis viršininkas – tėvas ar sūnus? „Aš“, – šypsosi Deividas, šiųmetis Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto absolventas bakalauras. Kai tą pačią dieną ASU diplomas buvo įteiktas Deivido mylimajai Robertai Leščevičiūtei, jis užlipęs į sceną jai pasipiršo. Atrodytų, jaunąjį ūkininką pats dangus globoja. Mat iki Lietuvą užklupo kasdieniai lietūs, jis nusipjovė didžiąją dalį javų. Kartą, kai pjovė likusius, iš tamsių debesų, praususių aplinkinius kaimus, nė lašo ant jo javų lauko neiškrito. Cukriniai kukurūzai sudaro maždaug vienuoliktąją dalį visų A. ir D. Romikaičių pasėlių. Jų 100 ha žemėje, be kukurūzų, auginami kviečiai ir žirniai.

Taip paruoštos burbuolės kraunamos į dėžes ir vežamos į parduotuves.

Kas liko, apars Iš ūkio dingo 125 galvijų, tarp jų – 50 melžiamų karvių. „Pardavėme lenkų ūkininkams. Kiek gali būti kvailiu ir patriotu?! Gera banda buvo – pats išsivedžiau: sėklinau, gydžiau, – kartėlio neslepia A. Romikaitis, iš profesijos zootechnikas ir veterinaras. – Už karvių pinigus pirkau motociklą čioperį.“ Plieniniu žirgu Antanas skrieja vienas arba su žmona Zina. Ketina skrieti ir ponius į bričkaitę įsikinkęs. Deividas turi enduro motociklą. Dalyvauja endurininkų žygiuose bekele apie Lietuvą. Kiti jo pomėgiai – šaudyti elektriniu ginklu plastikinėmis kulkomis (airsofto sportas), grožėtis Lietuvos gamta vairuojant ne tik automobilį ar motociklą – dar ir motorinę valtį. Pomėgiams ir būsimos šeimos lizdui reikia pinigų, tad tikina žiemą negulėsiąs – pasiremontavęs žemės ūkio techniką kur nors įsidarbinsiąs: „Iš gulėjimo jokios naudos.“ Kuo Deividui miela ūkininko dalia? „Esu sau viršininkas. Malonumas, laimė dirbti žemę, taisyti techniką. Smagu: vienas darbas nusibosta, prasideda kitas. Pavyzdžiui, ėmė nusibosti kombainu dirbti, bet baigėsi javapjūtė – ariu.“ A. ir D. Romikaičiai apars ir kukurūzus, prieš tai juos nupjovę specialiu smulkintuvu. Jis susmulkins stiebus kartu su nenuskintomis burbuolėmis. Tad, pasak ūkininkų, cukriniams kukurūzams sėjomaina nebūtina. Žemė, kur jie auga, gerai įtręšta karvių mėšlu: „Visą vežėme į kukurūzų žemę.“ Šią savaitę vieno prekybos tinklo parduotuvėse iš Lenkijos atvežtos cukrinių kukurūzų burbuolės kainavo 69 ct/kg. Jos skyrėsi nuo užaugintųjų Slavikų žemėje: blyškaus geltonio, plonos, juostelėjusių grūdelių.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.