Nuo ganyklos iki derlingos plantacijos – devyneri metai su šilauogėmis

Tai bene didžiausias šilauogių ūkis mūsų krašte, maždaug hektaro plote auga apie 2 tūkstančiai krūmų. Darbų čia netrūksta visus metus, o vasara – pats įkarštis, kai skinamas derlius. Atostogų ar išeiginių ūkininkai šiuo metu neplanuoja, tenka suktis neskaičiuojant nei jėgų, nei darbo valandų. Tad ir mūsų pokalbis su šeimininkais neužtruko, nes jie buvo ką tik grįžę iš turgaus, o tuščias dėžutes reikėjo kuo greičiau pripildyti naujomis uogomis, kad ankstų rytą vėl galėtų iškeliauti pas pirkėjus.

Šeimos verslo pradžia 

Prie tvora aptvertos, išpuoselėtos plantacijos mus pasitiko energingas ir linksmai nusiteikęs ūkio šeimininkas Dainius Kazakevičius. Jis kilęs iš Kraštų kaimo, dabar su šeima gyvena Pasvalyje. Nepaisant įtempto darbo sezono, nė kiek neatrodė pavargęs. Kartu su savo pagalbininku – sūnumi Arnu, Dainius nusivedė prie pačių gražiausių šilauogių krūmų ir pradėjo pasakoti ūkio istoriją. Jis įkurtas prieš devynerius metus buvusioje tėvų žemėje, kur kadaise buvo ganyklos ir ganėsi karvės. 

„Žemės nėra daug, todėl norėjome ją panaudoti kuo racionaliau. Pirmiausiai, aišku, mes šių uogų paragavome, labai patiko jų skonis ir daugybė vertingų savybių. Juk tai vadinamoji jaunystės uoga ir didžiausias antioksidantų šaltinis iš visų vaisių ir daržovių, stabdančių senėjimą, jose gausu vitaminų, jos stiprina imuninę sistemą. Prieš devynerius metus pradėjome sodinti pirmuosius sodinukus, daug mokėmės, vykdavome į seminarus“, – prisimena Dainius. Ūkio kūrimosi pradžią ir dabartinį vaizdą galima pamatyti jų feisbuko paskyroje: „Pasvalio krašto šilauogės“, ten ir visa kita naudinga informacija, kontaktai. 

Darbai nesibaigia net žiemą 

„Lietuvoje tai buvo dar naujovė, tik pati šilauogių pradžia. Iš pradžių galvojome, kad su šilauogėmis turėsime gerokai mažiau darbo, nei auginant gyvulius ar ką nors kita, tačiau tik vėliau supratome, kaip stipriai klydome… Perskaitytuose vadovėliuose išdėstyta teorija labai skyrėsi nuo realybės. Atrodė, jog uogos užaugs, nuskinsime, parduosime ir darbai bus baigti. Bet jie tęsiasi visus metus“, – pasakoja Dainius. 

Sausio pradžioje ūkyje prasideda genėjimas, kiekvienas krūmas apžiūrimas ir kruopščiai apkarpomas. „Jeigu nepadėtų sūnus, žiema pasibaigtų, o vienas dar būčiau nebaigęs“, – priduria jis.

Vasarą lauką reikia nuolat prižiūrėti, rankomis net tris kartus per sezoną išravėti po krūmais vešliai augančias piktžoles. Cheminių purškalų šeima nenaudoja, juk ir patys valgo savo užaugintas uogas. 

Rudenį krūmai mulčiuojami specialiomis durpėmis, kurių atsiveža visą sunkvežimio priekabą. „Iš pradžių tai dariau rankomis su sniego kastuvu, pasiversdavau priekabą, kasdavau ir pildavau po kiekvienu krūmeliu. Vėliau, gavęs Europos Sąjungos paramą smulkaus ūkio modernizavimui, įsigijau specialų traktorių, pridėjau nemažai ir savo lėšų“, – pasakoja ūkininkas. Visus darbus jie daro patys, darbininkų nesamdo. 

Investicijos ūkyje tęsiasi kasmet. Šiemet už tūkstantį eurų įsigytas garsinis paukščių baidymo įrenginys. Paprasčiausias būdas apsaugoti uogas būtų visą plotą uždengti tinklais, tačiau tai kainuotų apie 10 tūkstančių eurų.

Kova su vagimis ir paukščiais 

Visas hektaras šilauogėmis buvo apsodintas per dvejus metus. Iš karto visa teritorija aptverta tvora, be jos neišsiversi, nes kiškiai ir stirnos mėgsta apgraužti krūmelių žievę. Tais pačiais metais ūkininkas pats įsirengė didelę laistymo sistemą. 

Ūkį Dainius su žmona Laura kūrė patys savo rankomis, tuomet jų vaikai, dukra Gerda ir sūnus Arnas, buvo dar maži. Ką tik pasodinti krūmeliai traukė ir ilgapirščius, nemažai jų pavogė, todėl teko atsodinti ir įrengti vaizdo stebėjimo kameras. 

Šilauogės derėti pradeda tik po penkerių metų intensyvaus darbo, tačiau gerai prižiūrimos gali duoti derlių net 50 metų ir ilgiau. 

Tačiau gamta ne visuomet palanki, šiemet viena veislė nušalo, o liepos liūtys sunaikino apie 80 procentų derliaus – per lietų skinti uogų negalima, jos tiesiog supuvo. 

Pastaruoju metu daugiausia nuostolių kelia paukščiai, virš ūkio nuolat suka ratus pulkai, o įprastos priemonės, tokios kaip plazdantys aitvarai, jau nebepadeda. Visą dieną ūkyje girdisi dirbtiniai paukščių balsai ir kitokie baidymo garsai. „Vietiniai jau prie to pripratę“, – šypsosi ūkininkas. 

Kol kas šeima dar neįsigijo tik dujinių patrankų – jos brangios ir labai triukšmingos. „Ūkis turėtų būti toliau nuo kaimo, nes patrankos salves išgirdę žmonės išsigąstų ir pagalvotų, kad prasidėjo karas“, – juokauja Dainius. 

Prekyba kasdien, be poilsio 

„Pasvalio krašto šilauogių“ uogos keliauja į Pasvalio, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Panevėžio turgus, o Šiauliuose Dainius turi nuolatinę prekyvietę. Sulaukia ir individualių užsakymų, dalis pirkėjų įsigyja didesnius kiekius žiemai užšaldyti, kiti atvyksta į ūkį patys, o didesni užsakymai pristatomi tiesiai į namus. 

Vis dėlto pagrindinė prekyba vyksta aplinkiniuose turguose, kur jau yra daug nuolatinių klientų. „Į turgų važiuoju kasdien, be išeiginių, du mėnesius – nuo liepos iki rugsėjo. Skiname uogas kasdien, kai nelyja, tai daugiausia žmonos Lauros rūpestis. Padeda ir kiti šeimos nariai, draugai, po darbo prisijungia Pasvalyje gyvenanti dukra Gerda. Svetimų žmonių nesamdome“, – pasakoja ūkininkas. 

Sūnus Arnas prekiauja Pasvalio turguje, o Dainius važiuoja į kitus miestus. Per dieną viename turguje pavyksta parduoti apie 50–70 kilogramų uogų. „Kilogramą priskinu per maždaug 15 minučių. Prie krūmo per sezoną tenka eiti tris kartus – uogos neprinoksta vienu metu. Tik patyrusios rankos gali pajusti, kuri uoga jau tikrai prinokusi“, – aiškina Dainius. 

Ūkininkas juokiasi, kad jau įprato ir prie vabzdžių įgėlimų, ant nuo lietaus persprogusių uogų gausu vapsvų. „Per dieną šilauogių prisivalgau sočiai, bet per visus šiuos metus dar nei karto jų neatsivalgiau“, – šypsosi jis.

Sūnus sportininkas ir pagalbininkas ūkyje 

Ūkininkų sūnus Arnas studijuoja Lietuvos sporto universitete Kaune. Vasaromis jis palaiko sportinę formą ne tik treniruotėse, bet ir padėdamas tėvams ūkyje. Arnas – Lietuvos bokso rinktinės narys, ne kartą tapęs šalies čempionu ir laimėjęs stipriausius tarptautinius turnyrus, kuriuose pademonstravo aukšto lygio boksą. 

Bokso treniruotės Pasvalio sporto mokykloje jį sudomino dar vaikystėje, būdamas vos septynerių jis pirmą kartą žengė į ringą. 

Uogų sezono metu Arnas prekiauja Pasvalio turguje. „Čia dirbu, berods, nuo septyniolikos. Labai pasisekė, kad aplinkui – geranoriškos kaimynės, prekiaujančios daržovėmis. Niekada nesijautėme konkurentais, šiltai bendraujame. Užaugau jų akivaizdoje, jos man davė daug patarimų, kad prekyba būtų sėkminga“, – pasakoja Arnas. Baigęs studijas jis planuoja sugrįžti į Pasvalį. 

Didžiausias iššūkis – realizacija 

Pradėję domėtis šilauogių auginimu, Dainius ir Laura tikėjo, kad užteks tik užauginti uogas, jas supirks ir išveš į užsienį. „Tokia buvo pirminė vizija. Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad reikės pačiam pardavinėti, gal net nebūčiau pradėjęs jų auginti. Sunkiausia – realizacija. Uogas reikia parduoti čia ir dabar, jos nelaukia, nuskintos greitai genda“, – atvirai sako ūkininkas. 

Jis nesupranta, kaip parduotuvėse esančios uogos išsilaiko savaitę ar ilgiau, nes natūraliai to padaryti neįmanoma. 

Visos „Pasvalio krašto šilauogių“ uogos – pramoninių veislių, didelės, kietos, tinkamos transportuoti. Pirkėjai visada teiraujasi didesnių uogų, o šiemet užauginta rekordinė, net 10 gramų svorio.

Šilauogės išsiskiria ypač dideliu antocianinų kiekiu – tai sudėtingi bioaktyvūs junginiai, saugantys organizmą nuo neigiamo aplinkos poveikio. Mokslininkai įrodė, kad jos efektyviai kovoja su oksidaciniu stresu, lėtina senėjimą, slopina vėžio vystymąsi, mažina Alzheimerio ir insulto riziką, saugo žarnyną bei šlapimo takus nuo uždegimų ir infekcijų.

 Kristina BALČIŪNAITIENĖ / DARBAS

Aidos GARASTAITĖS nuotr.