Nuo metalo prie gėlių žiedų

Lemtingas atsitiktinumas

Lazdijų r. Staidarų k. įsikūręs žinomas gėlininkas G. Vasiukonis, pasirinkdamas mechaniko inžinieriaus specialybę, nė neįsivaizdavo, kad šaltą metalą ir sunkiąją techniką jo gyvenime pakeis švelnios, įvairiaspalvės gėlės.

Posūkis į gėlininkystę prasidėjo visai ne nuo gėlių, o nuo mažai ką bendro su romantika turinčių, tačiau nuo lietuviškos virtuvės neatsiejamų bulvių.

„Dirbdamas buvusiame Lazdijų žemės ūkio susivienijime automechaniku-kontrolieriumi, turėjau kas antrą savaitę laisvą, tad su šeima nusprendėme auginti bulves“, – kalbėdamas su „Ūkininko patarėjo“ korespondente prisiminė G. Vasiukonis.

Po to sekė agurkų, pomidorų auginimas, kol vieną dieną netikėtai gavo iš užsienio atvežtų gvazdikų daigų. Kadangi gėlių auginimo patirties neturėjo, konsultavosi su šios srities specialistu. Gavęs vertingų patarimų, gvazdikus sėkmingai užaugino, o jų žiedus pelningai pardavė Kauno geležinkelio stoties turguje.

Įgijus patirties, gvazdikus pakeitė rožės. Iš Latvijos parsivežtus sodinukus jis pasodino trijų arų šiltnamyje, kuriame pats įsirengė primityvų šildymą. Kelerius metus augino rožes, o jų žiedais džiaugėsi ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos pirkėjai.

1992 m. rožių auginimo teko atsisakyti, nes į Lietuvą plūstelėjus pigioms gėlėms iš Nyderlandų, jas auginti tapo nepelninga.

Nauji šiltnamiai, nauja kryptis

Nutrūkus rožių žiedų auginimui, vyras rankų nenuleido ir kryptingai ieškojo naujos gėlininkystės nišos, prisitaikydamas prie pokyčių.

Buvo nuspręsta auginti kitų rūšių gėles. Gėlininkas per žiemą pastatė du šiltnamius po 130 a. Iš pradžių pats sėjo ir augino gėlių daigelius, vėliau, įgijęs daugiau patirties ir pamažu perpratęs gėlininkystės rinką, daigus parsiveždavo iš Lenkijos. Juos paauginęs, parduodavo Lietuvoje.

„Nuo 2007 m. jau turėjau 9 šiltnamius mediniais rėmais, dengtus polietileno plėvele. Kai vieną sniegingą žiemą trys šiltnamiai sulūžo, atstačiau juos medinius rėmus pakeitęs metaliniais. Vieną įrengiau itin moderniai – su grindiniu šildymu“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Taip buvo pereita prie įvairių vienmečių gėlių auginimo. Jų asortimentą ilgainiui papildė daugiametės – alūnės, gauros bei kitos gėlės, įvairūs smilginiai augalai.

Užaugina tūkstančius gėlių

Gėlių auginimas G. Vasiukonio ūkyje pasibaigia lapkričio mėn., iš karto po Visų šventųjų dienos, o prasideda sausio antroje pusėje, kai parsiveža našlaičių daigus. Praėjusi žiema buvo šalta, tad norint išsaugoti daigus skubiai reikėjo tiesti šildymo vamzdžius. „Viskas baigėsi gerai, našlaitės gražiai sužydėjo, pavyko visas parduoti“, – džiaugėsi lazdijietis.

Kai kurių rūšių gėlių G. Vasiukonis pasisėja, tačiau didžiąją dalį daigų parsisiunčia iš Vokietijos, o tam tikrų rūšių pelargonijas atžalomis dauginasi pats. „Dabar beveik visos gėlės hibridai, jas gali pasidauginti vieną, geriausiu atveju antrą kartą, ir jos praranda savybes“, – paaiškino gėlininkas.

Dabar ūkyje yra 6 šiltnamiai po 180 kv. m. „Nei per daug, nei per mažai. Anksčiau augindavau po 12 tūkst. chrizantemų, užpernai – apie 9 tūkst., bet apie pusę išmesti reikėjo. Dabar mažiau gėlių reikia ant kapų, nes juos žmonės dėl lengvesnės priežiūros dengia akmens plokštėmis. Chrizantemų auginimas susijęs su didele rizika ir dėl to, kad jos nėra atsparios šalčiams, jei orai atšąla, visai neperka. Be to, Lietuvoje jos vis dar laikomos kapų gėlėmis, nors pamažu chrizantemos atsiranda sodybų aplinkos puošime, tačiau tokių kol kas mažuma“, – kalbėjo redakcijos pašnekovas.

Anot jo, visada populiarios pelargonijos, begonijos. Sprigės pamažu praranda paklausą. Vis labiau populiarėja mandevilos, kurios atsparios sausrai, džiugina dideliais spalvingais žiedais.

Naujienas patikrina pirkėjai

„Auginame tik paklausą turinčias gėles. Man gėlė gali būti graži, bet jei ji nepatinka pirkėjams, tokios neauginame. Būna ir taip, kad viename krašte gėlė populiari, o kitame į ją niekas net nežiūri. Pasiūlome naujienų, žmonės jas patikrina, ir tada jau pradedame auginti jų didesnį kiekį“, – sakė gėlininkas.

Dalį gėlių G. Vasiukonis parduoda iš namų, dalį jų išveža prekiautojams į Varėną, Vilkaviškį, Kauną, Karmėlavą, Prienus, Marijampolę.

Anksčiau samdydavo darbuotojų, tačiau, bėgant metams, įsitikino, kad labiau pasiteisina investicijos į šiltnamių modernizaciją nei darbuotojų paiešką ir jų išlaikymą. Pastaruoju metu jo gėlininkystės ūkyje dirba tik jis ir dar vienas žmogus. Lazdijiečio nuomone, samdomi darbuotojai gerai, bet dirbdamas pats, daugiau sutaupai, kadangi augalus prižiūri atsakingiau.

Visą gyvenimą G. Vasiukonis savo darbe vadovavosi viena taisykle – augalai turi būti aukščiausios kokybės. Toks požiūris pelnė pirkėjų pagarbą ir pasitikėjimą, o kartu ir užtikrino sėkmingą verslą.

Tarp gėlininko ir nuolatinių pirkėjų dažnai užsimezga artimesnis ryšys, jie ne tik išsirenka patinkančias gėles, bet ir pasidalija savo gyvenimo džiaugsmais, siekiais, kartais ir nelabai linksmomis akimirkomis.

„Anksčiau buvo aikštingesnių pirkėjų, dabar tokių mažuma. Žmonės pradeda vertinti ne vien galimybę nusipirkti reikalingą augalą, bet ir bendravimą. Pasitaiko, kad pirkėjai atvažiuoja, turėdami tikslą nusipirkti konkrečių augalų, bet, pamatę didesnę jų įvairovę, pakeičia savo planus ir išsirenka visai kitus. Ko gero, taip įvyksta todėl, kad, matydami žydinčias gėles, žmonės daug lengviau jas įsivaizduoja gėlynuose. Reikšmės turi ir tai, kad su pirkėjais bendrauja pats ūkio šeimininkas arba žmogus, tikrai mylintis augalus ir suprantantis jų auginimo subtilybes“, – įžvalgomis dalijosi G. Vasiukonis.

Laiko nedalija į darbą ir poilsį

Anot gėlių augintojo, gėlininkystės verslas nėra vien tik pelninga veikla – tai ir didelės investicijos, žinios ir sunkus darbas, kurio, žvelgdamas į įvairiaspalvius žiedus, pirkėjas nemato.

Norint sėkmingai gėlininkystėje išsilaikyti, reikia nuolat ieškoti naujų sprendimų, atidžiai stebėti rinką, kad būtų galima sėkmingai eiti į priekį, nes kitaip teks pasitraukti. „Stipriai pabrangus žemei, dažnai ją būna pigiau pirkti iš sodo reikmenimis prekiaujančių centrų, o ne urmu iš gamintojų“, – dėstė ŪP pašnekovas.

G. Vasiukonis neabejoja, kad kiekvienas, atradęs patinkančią veiklos sritį, kaime gali sukurti pelningą verslą – tam reikia idėjų, siekio nuolat tobulėti, dirbti ir viskas eisis.

„Auginti gėles man patinka, todėl laiko nedaliju į darbą ir poilsį, viskas susidėlioja savaime, nes išnyksta tokia sąvoka, jog dabar reikia eiti dirbti. Labai svarbu nepersidirbant užsitikrinti orų pragyvenimą. Gyvenimas pulsuoja ritmu, kurį susikuri pats“, – įsitikinęs gėlių augintojas.

Ar galima iš gėlininkystės verslo pragyventi oriai? Taip, sako G. Vasiukonis, jei augini kokybiškus augalus ir turi realizavimo rinką. Tada galima konkuruoti su pastaruoju metu gėlininkystės versle kasmet atsirandančiais naujais žmonėmis, kurie pranašesni, nes startuoja gavę Europos Sąjungos fondų paramą.

Verslininkas neslepia, kad didesnių ir mažesnių iššūkių pasitaiko kiekvienais metais, tiesiog juos reikia įveikti ir eiti toliau. „Valdžia gėlininkams skiria per mažai dėmesio, negauname degalų įsigijimo lengvatų, nors, mano atveju, beveik viską, ką užauginu, išvežu. Mes tarsi antrarūšiai. Smulkiems gėlininkams labai sudėtinga“, – pabrėžė G. Vasiukonis.

Vis tik Lazdijų krašto gėlininkas optimizmo nepraranda, nes yra įsitikinęs, kad gyvenimas yra gražus, tik reikia mokėti džiaugtis kiekviena akimirka ir ją vertinti.

Autorės ir Gintauto VASIUKONIO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja