Kovotojas

„Aš gerai išmanau abi pieno verslo puses – gamybą ir perdirbimą, todėl mano argumentus atremti sunku“, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, minintis 70-ąjį gimtadienį, ir tuoj pat priduria jam įprastu tautosakos stiliumi, kad kol yra avių, jas kerpa. Suprask – čia apie mūsų šalies pieno gamintojus, skriaudžiamus Vilniaus ir Briuselio politikų, savų verslo partnerių.

Paveldėti genai Populiarūs žinynai J. Vilionį apibūdina kaip šalies politinį ir visuomenės veikėją, pateikia kuklius biografijos faktus. Gimė Pašventupio kaime, Prienų rajone, 1967 m. baigė Kauno 13-ąją (dabar Šv. Mato) vidurinę mokyklą, Kalvarijos maisto pramonės technikumą ir Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), vadovavo Šilalės sviesto gamyklai, Šilutės sūrių gamyklai, „Klaipėdos pieno“ akcinei bendrovei, ūkininkauja nuo 1999 m., nuo 2006 m. vadovauja Lietuvos pieno gamintojų asociacijai (LPGA) ir priklauso Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. „Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo ekonomikos, tik iš paskos jai turi eiti politika, – kalba J. Vilionis, – dabartinį gyvenimą kuriame tuos du dėmenis sukeitę vietomis.“ Verslumo geną Jonas paveldėjo iš mamos Antaninos Vilionienės, kovingumą – iš tėvo brolių – pokario partizanų, pasipriešinusių okupaciniam režimui ir žuvusių už Lietuvos laisvę. Jų atminimui tėvas pasodino pušų giraitę, kuri šiandien ošia išlakiais liemenimis ir kupliais vainikais. Sovietmetis nelepino Vilionių vaikų – Jono, Romo ir Birutės. Visi trys ne tik talkino tėvams kolūkyje, bet ir ganė tris karves, nors valstybė leido turėti tik vieną. Pienas, sviestas, varškė ir sūriai, motinos parduoti Kauno turguje, buvo šeimos gerovės šaltinis, o vaikams – būsimų pasirinkimų startas. Visi trys tapo diplomuotais pienininkais.

Patriotizmo pradžia „Pienas, mėsa, grūdai – tai strateginė valstybės žaliava, suteikianti pajamų gamintojui, sukurianti darbo vietas, užtikrinanti socialinį stabilumą“, – įsitikinęs J. Vilionis. Jo nuomone, pagrindinė krašto apsauga – ne šarvuoti transporteriai, o žmonių gebėjimas išlikti, turėti nepriklausomą maisto šaltinį. „Patriotizmas turi prasidėti nuo lietuviško pieno gurkšnio“, – sako J. Vilionis, apgailestaudamas dėl globalizacijos paveikto mūsų maisto sektoriaus. Nacionalinė pienininkystė praranda svorį bendroje šalies ekonomikos sistemoje. „Esu suskaičiavęs pastarųjų kelerių metų pieno supirkimo iš Lietuvos ūkininkų kiekį ir matau liūdną tendenciją, – kalba J. Vilionis, – per vieną gegužės mėnesį 2014 m. buvo supirkta 127 tūkst. t pieno, šiemet – 120 tūkst. t., užtat įvežtinės žaliavos kiekis auga, pagal statistiką, pieninėse perdirbama apie 25 proc. importinės žaliavos.“ Kai po 1990 m. buvo atkurti Žemės ūkio rūmai, pirmieji į savo savivaldos organizaciją susibūrė pienininkai. Pirmieji asociacijos vadovai vėliau visiškai pasitraukė iš pienininkystės verslo, kiti tapo politikais, tai irgi savotiška sektoriaus netektis. Išbandymas visiems šalies žemdirbiams buvo pieno gamintojų organizuota kelių blokada 2003 m. gegužę. Protesto akciją išprovokavo neįtikėtinai žemos pieno supirkimo kainos. Kai kurios pieninės net buvo įsigudrinusios reikalauti, kad už pristatytą pieną ūkininkai joms primokėtų, esą reikėjo nekokybiška pripažintą žaliavą utilizuoti. Tąkart socialdemokratams va­do­vau­jant Vyriausybei blo­ka­dos or­gani­zatoriai nuteisti, kita tos pačios partijos vyriausybė po beveik dešimtmečio apskundė išteisinamąjį ES teismo nuosprendį. Veltui pieno gamintojų suvažiavimo delegatai aukojo pinigus advokatams samdyti.

Ačiū nepasako „Pas premjerą Algirdą Butkevičių su pieno gamintojų reikalavimais lankiausi dvidešimt keturis kartus, Briuselyje kiek mažiau, – sako J. Vilionis, – ūkininkai sulaukė paramos, europinių ir nacionalinių išmokų.“ J. Vilionis pasigenda žemdirbių vienybės ir visuomeniškumo brandos. Asociacijoms priklauso tik keli procentai oficialiai registruotų ūkininkų, nors valstybės ir ES parama naudojasi visi. Kai tvirtinamas šalies biudžetas, daugiausia ginčų kyla dėl agrarinio sektoriaus finansavimo. Tuomet tauta pamato, kiek tarnybų dirba ūkininko, žemės ūkio produkcijos gamintojo, labui. Maisto vartotojas vėliau stebisi – štai kur prapuola valstybės pinigai, štai kodėl produktai brangsta. Viešumoje niekas dorai nepaaiškina, kaip sudarytas „kainos pyragas“, kiek gauna gamintojas, kiek atitenka perdirbėjui, prekybininkui, valstybei. „Kartais ir ministrui ar premjerui tenka pasakyti, kiek iš tikrųjų už pieną gauna ūkininkas, ir dažnai juos gauta žinia šokiruoja“, – pasakoja J. Vilionis. Sudėtinga pieno gamybos sektoriaus padėtis ne kartą akcentuota pienininkų suvažiavimuose. Juose kalbėdavo įvairių regionų ūkininkai, rezoliucijose reikalaudavo atkreipti dėmesį į teisės užribyje paliktą pieno gamintojų ir perdirbėjų partnerystę, prašydavo pažaboti prekybininkų visavaldystę, mažinti valdininkų skaičių ir pan. J. Vilionis prisimena, jog retsykiais į kai kuriuos suvažiavimų reikalavimus būdavo atsižvelgiama, bet atsitikdavo ir kitaip. Pavyzdžiui, kritikos strėles laidęs ūkininkas sulaukdavo komisijos iš Vilniaus.

Pavojinga rinka Pieno gamintojų kooperacija turėjo kompensuoti ūkininkų praradimus dėl kintančios šalies ir globalios pieno rinkos. J. Vilionis stovėjo prie kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ ištakų, vėliau jo pagrindu subūrė naują darinį – „Pieną LT“. Abu vienija stambesnius pieno gamintojus. „Mano pastangos ir labai konkrečios išlaidos skirtos kovai už visų pieno gamintojų interesus, nes visi gauna išmokas, – kalba J. Vilionis, – tačiau prisidėti prie žemdirbių savivaldos išlaikymo ryžtasi ne tiek daug. Ne viename suvažiavime kėlėme klausimą dėl teisinio žemdirbių savivaldos mokesčio reglamentavimo, tačiau tam, kaip visuomet, pritrūkdavo politinės valios.“ Pastaruoju metu šalies žiniasklaida trimituoja, jog Lietuvoje trūksta pieno. Eksporto rinkos reikalauja produkcijos, o žaliavą tenka įsivežti. Ant kulnų Baltijos šalių pieno perdirbėjams lipa vokiečių, suomių, danų kapitalo įmonės ir tarptautinės korporacijos. Jų argumentai – Lietuvos, Latvijos ir Estijos pieno perdirbimo bendrovės gamina labai daug įvairių produktų, kurie neišlaiko konkurencijos ES ir pasaulio rinkose. Įmonių apyvarta nedidelė, todėl konsolidacijos ar priklausomybės pasikeitimo klausimas bus sprendžiamas jau netrukus.

Kėdė – ne nuopelnas Lankydamasis įvairiuose šalies rajonuose, susitikinėdamas su pieno gamintojais J. Vilionis teigia pastebėjęs regioninės politikos plyšius ir skaudulius. Ne visose savivaldybėse Žemės ūkio skyriai atlieka žemdirbių talkininkų funkciją. „Nuvažiuoji į Radviliškį, Vilkaviškį ar Šakius ir tiesiog skaudu, kad tokių vadovų neturi gimtasis Prienų skyrius“, – kalba J. Vilionis. Vos ne dešimtmetį užtruko išjudinti iš kėdės prieniškį Žemės ūkio skyriaus vedėją, kuris tik naudodavosi pareigomis ir žemdirbių savivaldos pasiekimais. „Supriešinta rajono ūkininkų bendruomenė, agrarinį sektorių aplenkė investicijos“, – tokios buvusio Žemės ūkio skyriaus vedėjo „pamokos“. Kita problema (jau kaip Prienų r. savivaldybės tarybos nario) – tuštėjantis kaimas, didėjanti socialinė atskirtis. J. Vilionis ne kartą rajono ir šalies vadovams siūlė savomis lėšomis finansuoti kaimo mokyklėlę. Nebuvo išgirstas. Tuomet savo gimtajame Pašventupio kaime supylė piliakalnį, kultūros renginiams išgrindė aikšteles, pastatė pavėsines. Kelerius metus J. Vilionio sodyboje vyksta Joninės, į kurias susirenka viso rajono žemdirbiai ir gyventojai. Pieno ūkis taip pat plečiamas, šalia kuriasi brolio Romo sūnūs Jaunius ir Mantas, tik jiems priimtinesnis augalininkystės ūkis. Labiausiai J. Vilioniui trūksta laiko, svečiams jo skiria tik per Jonines. Užtat praėjusios kadencijos ministrė su viceministru pas ūkininką turėjo atvažiuoti pusę penkių ryte, tada ir rado namie. Ką ten namie – fermoje. Pasiginčijo ir išsiskyrė. Toks jau tas J. Vilionis.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos