Arbata ar užpilas?

ARBATŽOLĖS – specialiai paruošti arbatos medžio (krūmo) lapai. Tai baltoji, žalioji bei juodoji arbata. Tai tikroji arbata.

VAISTAŽOLĖS – laukuose, pievose, pelkėse, miškuose, daržuose, soduose surinktos žolelės, turinčios gydomųjų savybių.

MAISTAŽOLĖS – vaistinės bei prieskoninės žolelės, tinkamos maistui (valgymui).

PIKTŽOLĖS – bendru supratimu, tai žolės, augančios daržuose, greitai plintančios ir trukdančios augti daržovėms. Pvz.: kiaulpienė, dilgėlė, garšva, žliūge ir t. t. Lyg ir teisingas supratimas daržininko požiūriu. Bet man šis pavadinimas nepatinka. Juk kuo „įkyresnė” piktžolė – tuo stipresnė vaistažolė. Jei žolė sugeba plisti neprižiūrima ir greitai, tai ji yra stipri bei gyvybinga ji tas savybes kaupia savyje ir atiduoda žmogui gėrimo ar maisto pavidalu. Tai kaip gi galima pykti ant jų ir pravardžiuoti piktžolėmis?

UŽPILAS – kai žolelės užpilamos šaltu, verdanču ar šiek tiek pravėsusiu vandeniu, palaikomos tam tikrą laiką, nukošiamas skystis ir jis suvartojamas. Šis variantas įprastai ir vadinamas arbata.

NUOVIRAS – kai žolelės ar kita augalo dalis yra pavirinama tam tikra laiką ant atviros ugnies ar garų vonelėje. Nuoviras yra stipresnis savo poveikiu nei užpilas, bet ne visas augalo dalis (ploni lapai, žiedai) galima virti, nes jos tada netektų gydomųjų savybių.

IŠTRAUKA (tinktūra) – kai žolelės užpilamos etilo alkoholiu, išlaikomos tam tikra laiką bei naudojamos išoriniam trynimui ar vartojamos į vidų gydymo tikslu. Taigi, Lietuvoje dažniausiai geriami užpilai, nuovirai ar ištraukos, jei tai ne arbatmedžio lapų gėrimas. Aišku, kaip pavadinsi  – taip nepagadinsi. Svarbiausia – į sveikatą!

Kristina GIEDRĖ / Nykščiai.lt