Įkvėpta atrasto močiutės dainų sąsiuvinio, alytiškė Loreta Šileikytė-Zabalujeva įrašė apie 80 senovinių lietuvių liaudies dainų

Loreta, Alytuje Jūs apsigyvenote po Jonavos „Azoto“ avarijos?

Galima sakyti, kad taip. 

Mano mamytė Janina Letkauskaitė-Šileikienė gimė ir užaugo Alytuje, Varėnos gatvėje. O vėliau ištekėjo už aukštaičio vyruko, tad mano šaknys susipynė. Gimiau Vilniuje. 

Tačiau po III klasės persikėlėme į Jonavą, nes tėtei pasiūlė gerai apmokamą darbą. Ten baigiau mokyklą, išvykau studijuoti. Po studijų su paskyrimu grįžau dirbti į Jonavą. Susilaukiau 4 vaikučių. Deja, po „Azoto“ avarijos, praėjus veik 4 metams, su šeima teko sprukti nuo šios ekologinės katastrofos sukeltų pasekmių... Tad persikėlėme į Alytų, mamytės gimtinę, nes šeimos sveikata ne juokais buvo sutrikdyta.

O kur prabėgo Jūsų vaikystė? Gal galite pasidalinti ryškiausiu vaikystės prisiminimu? 

Ryškiausi vaikystės prisiminimai (apie juos užsimenu pirmojoje knygoje „Išdidžiai padebesiais“) yra apie mūsų gatvę Vilniuje, Liepkalnyje, kur tėveliai savo rankomis buvo pasistatę namą. Gatvelė su keliais namais ant vieno kalno, o už akmeninio kelio – „kitas kalnas“ (kaip vadindavome) – su bekraščiais rugių laukais ir gėlių pievomis (dabar ten slidinėjimo bazė).

Ilgai sapnuodavau, kad iš Jonavos bėgu, bėgu, kol galiausiai atsirandu savo gatvelėje, lakioju „kito kalno“ pievomis, įlipu į kiekvieną sutiktą medį ir stebiu – kaip aplink gražu ir žalia...

Viso Jūsų gyvenimo pomėgis – kūryba. Esate bardė, rašytoja. Kaip manote, kas tai lėmė? 

Manau, kad tai atėjo iš protėvių, tėvelių. Iš mamytės pusės – mano senelis buvo vargonininkas, rašė eiles. Močiutė, net augindama 7 vaikus, be pagrindinio siuvėjos darbo, surasdavo valandėlę ir vis piešdavo ant mokyklinių diplomų antrosios pusės (dailės geną paveldėjo mano sesutė Laura). 

Tėvelio pusėje – senelis buvo kalvis, sukurdavo iš geležies gražių dalykų, o apie močiutę nieko nežinau, nes ji mirė jauna, o senelis nieko nepasakodavo. Matyt, buvau per maža suprasti...

O patys mano tėveliai – irgi meniškos sielos: tėtė universiteto ansamblio šokėjas, mamytė puiki dainininkė, auksarankė, gėlių karalienė. Nors dirbo abu buhalteriais…

Visą savo gyvenimą nuo vaikystės buvau nenuorama, visą laiką kažką kūriau: eilėraštukus, apsakymus, daineles. O kai išmokau kelis gitaros akordus, ji tapo neiškiriama mano draugė. Šio instrumento dėka ir gimė šimtai dainų (deja, jau ne visas beprisimenu). 

O tą mano mėgėjišką kūrybą vainikavo „auksinis ruduo“. Sulaukusi 60-ties sudėjau visus rankraščius į 4 knygas, savarankiškai išleidau. Po jų jau sekė kitos 11 knygų vaikams ir suaugusiems. 

Visas autorines dainas sukėliau į muzikines svetaines.

O prieš porą metų paėmiau į rankas kankles ir jau nebepaleidžiu. Jos man padėjo prikelti naujam gyvenimui protėvių palikimą.

Dar esu sukūrusi dainų ciklą pagal Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ poetų žodžius, 
20-ties dainų albumą „Skambantys poetai“ (prieš trejetą metų Kovo 11-osios proga pristačiau jį Alytaus audiovizualiųjų menų centre).  

Neseniai atradote močiutės dainų sąsiuvinį, ant kurio užrašyta „Vai lėkite dainos, iš vargo nupintos“.

Gyvenime teko ne kartą kraustytis. Mamytė mus vadindavo varlėmis keliauninkėmis. Tad nelabai ir prisirišdavome prie objektų. Namai mums buvo šeima, prisiminimai apie kartu praleistą laiką, juoką iki ašarų...

Po mamytės mirties ilgai nedrįsau peržiūrėti jos daiktų. Bet prieš metus nutariau paieškoti savo sesutės Liucijos, palikusios pasaulį vos 24-erių, eilėraščių rankraščių, nes žinojau, kad mamytė juos kažkur išsaugojo. Suradau ir juos, ir tą, jau apdūlėjusį, močiutės dainų sąsiuvinį. Jame radau daug širdžiai mielų dainų. 

O atrastus sesutės Liucijos eilėraščius sudėjau kartu su savaisiais į eilėraščių rinkinį „Svarstyklės“.

Papasakokite apie savo močiutę.   

Mano močiutė mirė, kai aš buvau vos ketverių (jai tebuvo 60 m.). Pamenu tik fragmentus. Tačiau vartant tą sąsiuvinį, iš atminties giliausių kertelių ėmė kilti dainų melodijos, kurių atrodė net nesu girdėjusi. Pirmiausia mintyse atsikūrė lopšinė, o tuomet – ir pasipylė... Neįsivaizduoju, ar jas močiutė dainavo, ar mamytė ankstyvoje vaikystėje. Ko gero, ir viena, ir kita. Ir kokia palaima užliejo, kai tas dainas įdainavau su kanklėmis. Kai kurios taip palietė, kad net apsižliumbdavau...

Per tris mėnesius naujam gyvenimui prikėlėte apie 80 senovinių dainų – įrašėte keturis albumus. Kodėl Jums tai buvo svarbu?

Manau, kad kiekvienas iš mūsų nešamės per gyvenimą tą protėvių šaknų šviesą, tik šiame neprognozuojamame pasaulyje to net nejaučiame, nes gyvename chaotiškame lėkime... Ir kai įrašinėjau dainas, pati pajutau, kaip ta šviesa manyje suspindo. Juk ir anksčiau ne kartą girdėjau liaudiškas dainas šventėse, per televiziją. Bet kai suradau tas, rečiau girdimas, o gal net nepelnytai užmirštas, pajutau, kad norėčiau ir kitiems perduoti nors dalelę to jausmo, tos šviesos, to protėvių palikimo. Todėl parinkau aranžuotes, kurios nukeltų į tą magišką, paprastą, melodingą praeitį.

Kur šių dainų galima paklausyti?  

Visos dainos prieinamos nemokamam klausymui šiose platformose: 

https://open.spotify.com/artist/4xBMHn8JQj6kqsFDcAT7oy
https://music.youtube.com/channel/UCfdROcbl6SRbjfrJrf-FqFA

Čia rasite 4 folkloro albumus: „Iš protėvių skrynios“, „Iš protėvių skrynios. Aidai“, 
„Iš protėvių skrynios. Basakojų dainos“ ir paskutinis – „Šaknų šviesa“. Norėjau, kad tos protėvių dainos liktų ne tik mūsų šeimos prisiminimuose, bet būtų lengvai randamos ir po daugelio metų. Ir jeigu bent viena reta daina dėl šių įrašų bus išgirsta dar po kelių dešimtmečių, vadinasi, pastangos nebuvo beprasmės... 

Taip pat surasite ir mano autorines, bardiškas dainas (irgi aranžuotas). 

Apie ką dar svajojate? 

Šiaip aš turiu viską, apie ką tik įmanoma svajoti (už tai kiekvieną rytą dėkoju aukštybėms!) 

Bet visgi meldžiuosi, kad šeimos nariams viskas sektųsi, kad būtų sveiki, laimingi. 

Man didžiausias turtas ir prasmė – mano 4 vaikeliai. O kūryba – tai eliksyras sielai. Nedidukų tikslų dar turiu (be jų jausčiausi lyg tuščia skardinė) – viską rašausi į bloknotą: būsimų knygų pavadinimus, dainas, kurias dar norėčiau prikelti naujam gyvenimui. 

Be kūrybos, dievinu būti gamtoje, sodinti gėles, stebėti visą tą stebuklingą, magišką pasaulį. O šiuolaikinis gamtos niokojimas – miškų naikinimas, besaikis vartotojiškumas, neatsakingumas supančiai aplinkai – mane taip paveikia, jog tai nevalingai paliečia ir kūrybą. Todėl gimsta ir tokios dainos kaip „Miškų malda“, „Bėki bėk“, distopinis romanas „Paskutinė išlikusi knyga“.  

Koks Jūsų didžiausias gyvenimo atradimas iki šiol? 

Tai, kad vaikai yra didžiausias pasaulio stebuklas ir prasmė, tyrumas ir nuoširdumas, tačiau... suaugusiųjų pasaulis juos „sugadina“.

Kad šokis, sportas yra sveikatos ir džiaugsmo šaltinis.

Kad muzika, literatūra, protėvių palikimas – mūsų sielos „restartas“. 

Šio laikmečio žmonėms būtina atsinaujinti dvasiškai. Nes netrukus jau gali būti per vėlu...

Ko šiandien palinkėtumėte sau? 

Išlikti optimiste! Ir toliau nepasiduoti: nepritekliams, apatijai, metų naštai, baimei dėl pasaulio likimo...
O mano moto: „Aš nežinau, kas manęs laukia rytoj...“ Ir tai – įkvepia.

Jeigu po daugelio metų kas nors apie Jus parašytų vieną sakinį, kokio norėtumėte?

„Ji buvo nepagydoma optimistė, visą gyvenimą skrajojusi padebesiais su gitara ir plunksna“. 

Alytaus miesto savivaldybės informacija