Saulės uogos pavadinimas skambus ir daug žadantis. Augalo tikrasis vardas yra lenktažiedė kiauliauogė (Solanum retroflexum Dun).
Gausioje kiauliauogės (Solanum L) gentyje yra apie 1200 rūšių. Kaip sako botaninis pavadinimas, dauguma šių augalų kaupia įvairius alkaloidus, daugiausia saloniną. Nemažai kiauliauogių rūšių vartojamos liaudies medicinoje. Yra dekoratyvių rūšių (uosialapė kiauliauogė), sukurta dekoratyvių veislių. Yra rūšių ir valgomais vaisiais. Viena jų lenktažiedė kiauliauogė.
Su kiauliauogėmis reikia būti atsargiems, auksinė taisyklė – nevalgyti nežinomų uogų, kad ir kokios jos būtų gražios ir patrauklios. Ypač reikia vengti neprinokusių, žalių uogų. Lietuvoje savaime auga vijoklinis puskrūmis karklavijas (Solanum dulcamara L.), kuris nokina raudonas elipsiškas uogytes, ir vienmetė juodoji kiauliauogė (Solanum nigrum L.), kurią galima aptikti dykvietėse, panamėse, daržuose. Juodųjų kiauliauogių neprinokusiose uogose gausu solanino, todėl jomis kartais apsinuodija vaikai.
Kaip atskirti nuo laukinės giminaitės juodosios kiauliauogės? Rūšių skirtumai ganėtinai akivaizdūs.
Juodosios kiauliauogės uogos, kekės, lapai yra smulkesni nei lenktažiedės kiauliauogės. Juodosios kiauliauogės uogos maždaug žirnio didumo, tarsi padengtos pūkeliu.
Saulės uogos yra taip pat juodos, tačiau jos sulig vyšnia ar stambia aviete, iki 2 g svorio. Prinoikusių uogų minkštimas tamsiai violetinis.
Uogos ne tik didesnės, bet ir blizgesnės, atrodo tarsi nuvaškuotos. Odelė stora, aliejinga, dažanti. Ją galima tiesiog lupte nulupti, jeigu uoga yra nuplikyta arba ilgiau pagulėjusi.
Dar vienas ryškus skirtumas: saulės uogų sėklytės yra tamsios, beveik juodos, o laukinių kiauliauogių – blyškiai geltonos.
Ką tik nuskintų saulės uogų skonis nėra ypatingas, primena tiesiai nuo medžio nurėkštos žalios alyvuogės skonį.
Uogas prieš vartojimą patariama nuplikyti verdančiu vandeniu – iškart pajusite mėlynės skonį. Taip pat skonis pagerėja uogas sušaldžius arba pavirinus. Tačiau jos nesaldžios, nors ir sultingos kaip mėlynės. Be to, yra kietesnės konsistencijos negu mėlynės.
Sutrintų uogų spalva – violetinė su ryškiai mėlynu, netgi šiek tiek žydru atspalviu. Sutrinta mėlynė yra tamsiai raudono, avietinio atspalvio.
Uogose daug maistinių medžiagų: karotino, vitamino C, steroidų, lipidų, fruktozės... Nemažai ir makro- bei mikroelementų: kalio, natrio, kalcio, magnio, geležies.
Yra seleno, kuris, kaip teigiama, palankus odai, lėtina senėjimo procesą, stiprina plaukus, literatūroje netgi minima, kad jis naudingas vėžio profilaktikai.
Pektinai pasižymi organizmą valančiomis savybėmis, šalina iš organizmo blogąsias medžiagas, veikia kaip antioksidantai.
Turi antiseptinių savybių, malšina uždegimus, karščiavimą. Tam vartojamos ne tik uogos, bet ir lapai, iš jų ruošiami užpilai, kurie lengvina gerklės skausmus, netgi malšina anginą.
Saulės uogos, kaip ir mėlynės, gerina regėjimą, padeda pavargusioms akims.
Keturių asmenų šeimai pakanka dviejų lenktažiedės kiauliauogės krūmelių. Nuo vieno augalo galima priskinti iki 10 kg uogų. Pirmosios uogos sunoksta rugpjūčio antroje pusėje, o dera iki vėlyvo rudens. Derlius paprastai nuimamas prieš pat šalnas.
Derlių reikėtų nuimti kekėmis – uogos geriau laikysis, nesusitrins. Kekes sudėjus į medines dėžes ir uždengus popieriumi įmanoma išlaikyti beveik iki kovo.
Dėžėse uogos noksta kaip antaniniai obuoliai: kuo ilgiau laikai, tuo labiau minkštėja, gerėja skonis. Pavasariop jas galima valgyti netgi neplikytas.
Saulės uogas auginanti vilnietė apželdinimo įmonės įkūrėja Brigita Michalčonok rekomenduoja šiltnamyje sėti balandžio pradžioje, o balandžio viduryje jau perkelti į daigyną, kur daiginami vasariniai augalai. Ten temperatūra dieną naktį būna apie 22–25 °C.
20–25 cm aukščio saulės uogos augalus galima persodinti į lauką, tiesiai į dirvą, bet tik po šalnų, gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.
Vietą reikėtų parinkti saulėtą ir be skersvėjų, nes nuo jų gali nukentėti jauni lapeliai.
Saulės uogos mėgsta priemolį, galima pridėti komposto arba mėšlo. Daigeliai sodinami maždaug 60–70 cm atstumu (jei sodiname du ar tris krūmus). O ketinant užsiveisti jų daugiau, tai daigelius B. Michalčonok pataria išdėstyti šachmatų tvarka, paliekant apie 70 cm tarpus.
Tręšti saulės uogų nereikia, nes nuo trąšų jos išstyptų.
Šaknydamasis augalas nuo stiebo leidžia ir antžemines atžalas, kurios įsikimba į žemę toliau nuo stiebo. Suaugęs stiebas – gana tvirtas, apačioje siekiantis apie 3 cm skersmens. Todėl saulės uogos krūmas su daugybe ataugų, susipynusių šakelių gali atrodyti kaip medelis.
Krūmas vasarą užauga iki 1,5 m aukščio.
Rugpjūčio pradžioje reikia neleisti saulės uogoms žydėti, kad sunoktų tie vaisiai, kurie jau subrendę kybo ant šakų – pumpurus nuskinkite negailėdami.
Norint pasiruošti sėklų, uogos turi būti nuskintos iki šalnų. Sėklytėms atrenkamos didžiausios uogos. Pasak B. Michalčonok, uogų smulkios, tamsios sėklytės ruošiamos panašiai kaip ir pomidorų. Yra du būdai.
ŠALDYTOS UOGOS. Saulės uogas sutriname smulkintuvu ir sudedame į mažus, šaldyti skirtus indelius, šiek tiek įdėję cukraus arba medaus. Uogų skonį pagerina šaltis (plikyti nereikia).
JOGURTAS. Šaldytomis saulės uogomis pagardintas jogurtas nudažo jį įdomia spalva, papildo vitaminais ir gali būti geras skanėstas vaikams.
UOGIENĖ SU SVARAINIAIS. Smulkiai supjaustome svarainius, užpilame cukrumi ir palaukiame, kol išsiskirs sultys. Tuomet į sirupą su svarainių skiltelėmis Įmetame saulės uogų ir paviriname po 5 minutes keletą kartų. Saulės uogos verdamos neištyžta kaip mėlynės ar braškės, o atrodo kaip vyšnaitės. Tokią uogienę mielai valgo vaikai.
Uogienę galima virti ir su citrinomis, pagardinti mėtų lapais.
DEDAME Į SULTIS. Saulės uogų galima dėti į obuolių, obuolių ir aviečių bei kitas sultis.
GARDINAME SALOTAS. Nuplikytų saulės uogų galima dėti į įvairias daržovių salotas, ruošiamas su aliejumi. Grietinė ar majonezas netinka.
Brigitos Michalčonok nuotr.
Atnaujinta medžiaga. Iš žurnalo „Rasos" archyvo