Kova už vietą po saule

Nedavė ramybės brūzgynai

Kai prieš 16 metų Sakalauskai įsigijo nedidelį namelį ir žemės prie Noso ežero, kad pabėgtų nuo miesto triukšmo ir pailsėtų gamtoje, Rasa nemanė, kad imsis projekto, kurį dabar jau gali pavadinti sėkmingu. Interjero dizainu užsiimanti moteris rado užsakovą, kuris pretenzijų nereikš, nebent tyliai primes savo valią. Kūrybinis procesas su jos didenybe Gamta smarkiai patuštino jos piniginę, bet atnešė džiaugsmo, kurio jokiais pinigais neišmatuosi.

„Pirmais metais, kai pradėjome važiuoti į sodybą, man užteko gėlynų, kurie ankstesnių savininkų buvo suformuoti atskiromis salelėmis netoli namo. Tačiau mano akys vis užkliūdavo už tolėliau esančių brūzgynų. Ten vešėjo avietės, dilgėlės, garšvos, o mano galvoje sukosi idėjos, ką galima būtų padaryti, kad brūzgynas liktų, bet jame ne prasčiau nei laukiniai augalai vešėtų ir dekoratyviniai“, ­­– pasakojo Rasa.

Kovojo už vietą po saule

Prieš trejus metus išmušė lemtingoji diena, kai moteris, paėmusi į rankas benzininį dalgį, per brūzgyną prasipjovė takus. Augalus sodinti ji pradėjo intuityviai, plano ant popieriaus nebuvo. „Kaip šovė tuomet į galvą, taip ir dariau. Plotas, kurį nusprendžiau įveikti, buvo apie 15 a, tad vietos sumanymams įgyvendinti užteko. Vienas pirmųjų atsirado suoliukas, skirtas prisėsti, pailsėti, gal pasvajoti. Prie jo reikėjo augalų, tad pasodinau glūdų, karšulių, viendienių, irisų, žolinių augalų“, – sakė Rasa.

Sodino augalus ji savaip. Kiti gėlininkai, išgirdę Rasos metodą, krūptelėtų. Žemės, kur bus gėlynas, moteris nei sukasė, nei herbicidu glifosatu purškė, nei varpučio ar kitų žolių šaknų išrinko. Tik dilgėlių šaknis išrovė. Daugiametes gėles ji sodino, kaip pati sako, prakapsčiusi duobelę. Pasak jos, kai sodinamas stiprias šaknis formuojantis augalas, jis geba pakovoti už vietą po saulę ir įveikti kitus, augusius toje vietoje ne vienus metus. Sėkmingai okupuoti teritoriją ir pastūmėti čiabuvius beveik pusę metro link krūmynų Rasai padėjo miskantai, melvenės, lendrūnai, soruolės, anyžiniai lofantai, monardos, glūdai, karšuliai, gumbenės, saulenės, jautakės, kraujalakės, pentiniai, kemerai ir kiti gajūs augalai.

Sodindama žydinčias daugiametes gėles, žolinius augalus, Rasa matė, kad jie puikiai derės su fone augančiais laukiniais žolynais. Labiausiai jai patinka kvapusis gurgždis, pasirodo, visos jo dalys valgomos, tačiau vartoti jas patartina tik tokiu atveju, jei tai tikrai kvapusis gurgždis, o ne nuodingoji dėmėtoji mauda ar nuokana, kurios priklauso tai pačiai skėtinių (salierinių) augalų šeimai. Dideliu gausiai baltai žydinčio gurgždžio pranašumu Rasa laiko malonų kvapą ir tai, kad jis vilioja vabzdžius. Nepeikia ji garšvų, builių, laukinių morkų. Visi šie augalai ilgai žydi ir sudaro tinkamą foną jos gėlynams.

Gražūs ir žiemą

Labirinte puikiausiai įsitvirtino ir suvešėjo gumbenė. „Tai ilgaamžis medingas augalas labai ilgais ir stačiais žiedynais, jie išlieka dekoratyvūs ir nužydėję, gražiai atrodo žiemą. Gumbenė suželia tankiais, kompaktiškais kerais. Puikiai tinka natūralistinio stiliaus ir įvairiems kitokiems želdiniams. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, dirvožemiui nereikli. Puikiai pakelia sausras, tad yra itin tinkamas augalas vis karštesnėms lietuviškoms vasaroms.

„Labai patinka kemerai. Renkuosi aukštus, kad galėčiau sodinti fone. Nužydėję kemerai taip pat lieka dekoratyvūs. Man svarbu, kad šie augalai suželia tankiais, kompaktiškais kerais. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, dirvožemiui nereiklūs. Mano gėlynuose vietą rado ir karšulis – dvimetis augalas dideliais kankorėžio formos žiedais. Sausoms puokštėms jį visada po ranka turi floristai. Bajorės, bandreniai taip pat nereiklūs, geba pakovoti už save“, – vardijo pašnekovė.

Peržydėjusių augalų Rasa neskuba nukirpti. Palieka paukščiams išsirankioti sėkleles. Žiemą želdynuose lieka vėjyje ošiantys miskantai ir kiti žoliniai augalai. Nukerpa Rasa juos tik pavasarį, kai akį pradeda džiuginti svogūninės gėlės ir kiti saulės išsiilgę augalai. Šių ji sodina kasmet, nes norisi naujų spalvų ir kitokių formų.

Madų nepaiso

R. Sakalauskienės kuriamų natūralistinių želdynų vienu žvilgsniu, kad ir kaip norėtum, apžvelgti nepavyks. Nebent si su dronu. Ne veltui moteris vadina juos labirintu. „Eini ir nežinai, kas bus už posūkio. Man patinka, kai yra šiek tiek paslapties. Kai randi staigmeną – stilingą girdyklėlę paukšteliams, skulptūrą, vakare jaukiai šviečiančią lempą, suolelį prisėsti, susiraizgiusių vynuogių, aktinidijų sąžalyną, priglaudžiantį nuo kaitrios saulės ir leidžiantį neskubant išgerti puodelį kvapnios žolelių arbatos“, – apie nuklydimus pasakojo moteris.

Rasa, kitaip nei dauguma, linkusi išsaugoti savo valdose natūralią gamtą. Ji nesivaiko madų, nesusirgo olandiška banga, nepuolė kuo daugiau sodinti plačialapių hortenzijų. „Man nesvarbu, madingas augalas ar ne. Aš renkuosi derantį su kitais, jau turimais ir nereikalaujantį daug priežiūros. Po kiekvienos žiemos yra nuostolių, kažkas neišgyvena. Jo vietoje sodinu kitą. Kai augalai suauga ir nebetelpa, paimu dalgį, prapjaunu naują labirinto kertę ir sodinu“, – atviravo pašnekovė.

Paklausta, kaip vertina vakarietišką tendenciją gėlynuose sodinti valgomųjų augalų, pavyzdžiui, mongoldų, lapinių kopūstų, Rasa neslėpė: valgomas grožis jos nedomina. „Prieskoniniai, aromatiniai augalai man patinka. Vienas labirinto kambarys būtent toks ir yra, jame maišosi levandų, juozažolės, dašio, raudonėlio, pelyno, česnakų, įvairiausių mėtų kvapai, – vardijo R. Sakalauskienė. – Patiko pupų siena. Auginau vadinamuosius šabalbonus. Šios vijoklinės pupos užauga iki 3 m, gražiai žydi, užaugina įspūdingų ankščių.“

Palaiko savus

Pasak R. Sakalauskienės, augalų pasaulis įtraukiantis ne mažiau nei azartiniai žaidimai ar kita priklausomybė. Į rudens ir pavasario sodmenų muges moteris važiuoja turėdama limituotą sumą. Mėgsta pirkti Alytaus turguje iš kaimo moterėlių, kurios augalus atveža tą dieną iškastus iš žemės. Rasą jos laiko sava.

„Sunkiausia atsilaikyti perkant internetu. Nė nepastebi, kaip į krepšelį sukrinta apvali suma. Ir visko reikia. Vertinu mūsų krašto augintojus, kurie patys augina, o ne perparduoda atsivežtus iš kitur. Džiugu, kad visada gaunu kokybiškų, gražiai supakuotų augalų“, – atsakingais tėvynainiais pasidžiaugė R. Sakalauskienė.

Pabaigos nesimato

Auga Rasos labirinte ir retesni medeliai: katalpa, kanadinis cercis, geltonasis posnis, magnolijos. Visi įspūdingai žydi, tad Rasa kantriai laukia, kada ūgtelės ir nustebins žiedų gausa. Už kantrybę jau atsidėkojo visterija. Dabar jai kiekdaugiau nei 10 metų, žydėti pradėjo septintais metais.

„Pirmais metais ne vienas kraipė galvą ir abejojo mano sumanymo sėkme. Dabar visi stebisi ir džiaugiasi kartu su manimi. Yra toks raudonas suolelis labirinto kambaryje, kurį pavadinau „Po klevu“, yra staliukas po vynuogėmis, ta vieta vadinasi „Pasvajokime“, yra kėdė tarp smilgų, kur galima medituoti. Tik man retai kada pavyksta atsisėsti ir nieko neveikti. Prisėdusi tuoj fotografuoju, nes kasdien, regis, nežinia kiek kartų matytas labirinto kampelis atrodo vis kitaip, nelygu, koks metų ar paros metas“, – pastebi Rasa.

Ji žino, kad pabaigos jos sumanymui nėra. Gražiam vaizdui reikia daug augalų, o jei norisi retesnių? Įvairovė ežiuolių, viendienių ar kitų gėlių – begalinė. Suaugę vaikai, vyras kartais paklausia, ką sodini, bet tik iš mandagumo. O anūkėlis Benediktas, kuriam vos treji metukai įsimena pavadinimus ir nuoširdžiai stengiasi padėti baba vadinamai močiutei. „Mieste jam nepatinka. Tik atvažiavęs bėga prie gėlių, vos pusantrų metukų paėmęs žarną laistė ne bet kaip, o atsargiai, kiekvieną gėlę atskirai. Šią vasarą žaisline žoliapjove pjovė žolę, – pagalbininku džiaugėsi Rasa. – Būti prie gėlių jam visada patinka. Ir visada mielai pozuoja babai, kai jį fotografuoju.“

Joris RAMONAS

Rasos SAKALAUSKIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.