Susimovė valstybės gerovė...

Kaip gyveni, Prezidente, kaip tu jauties? Šiandien, kai nudelbęs akis tautai aiškini, kodėl jaunas, gražus į šviesų rytojų pasukai ne tuo keliuku ir į kai ką įsistojai... Deja, kvapas visgi pasivijo ir pasklido pačioje brandoje. Kas atkapstė šitą š...? Viena iš versijų – buvę, o galbūt būsimi pretendentai į Prezidentus? Pasklidus šiam faktui, liaudis sujudo – smerkti ar teisinti? Vieniems tai atrodo nereikšminga jaunystės klaida ar visai pateisinamas to meto žingsnis karjeros link, juolab kad komunistų partijai tuo metu priklausė šimtai tūkstančių tautiečių. Kiti Prezidentui negaili karčių kaltinimų, kad šis faktas sugriovė jo teigiamą įvaizdį. Tačiau, kaip sako politologai, ne mums spręsti, kas ir kaip, tegul pats Prezidentas aiškinasi, kodėl kylant permainų vėjui pasuko ne ten ir paslydo... 

Kaip gyveni, žemės ūkio ministre, kaip tu jauties? Šiandien, kai ūkininkai protestuoja po tavo langais, kai traktoriai rieda ne į laukus, o į kelius, kai liejasi bevertis pienas? Galbūt drauge su aplinkos ministru mieliau braidytumėte atkuriamose šlapynėse ir pelkėse, klausydami laukinių paukščių klegesio, kur linksmiausiai giesmę traukia Europos Sąjungos milijonais remiama meldinė nendrinukė? O gal ūkininkų laukus pavertę nacionaliniais parkais mėnulio šviesoje palaimingai klausytumėte, kaip kaukia vilkai? Kam tos ūkininkų godos, kam tos problemos? Kuo mažiau liks ūkininkų, tuo mažiau bus problemų... Žemės ūkio politika ir strategija, panašu, taip ir suorientuotos. Naikinsime Lietuvos ūkį – gelbėsime Europos gamtą?

Kaip gyveni, ūkininke, kaip tu jauties, kaimo žmogau? Šiandien, kai tavo darbas bevertis, kai tavo karvutės, už skatikus parduotos, varomos į furgonus ir vežamos į skerdyklą ar svetimą šalį? Argi ne paradoksalu – kai duonos ir pieno kainos parduotuvių lentynose auga, o ūkininkams už pieną ir grūdus mokama vis mažiau? Karves išnaikinsime pieno kainomis, kiaules – tariamu maru, naminius paukščius – paukščių gripu. Žmones iš kaimų išguisime naikindami mokyklas, ambulatorijas, mokesčiais ir kontrolėmis pribaigdami vos pradėtus jų versliukus. Smulkus ar vidutiniokas ūkininkas jau nebesuduria galo su galu, tačiau vis dar sulaukia pašaipų, kad per geru automobiliu ar traktoriumi važiuoja. Kai miestiečiams kompensuojama už šilumą ir vandenį, kaimiečiui atkišama špyga, nes jis neva gali savam sode pasimalkauti, o vandens iš šulinio pasisemti. Argi kam rūpi, kad krosnį tenka kūrenti „auksinėmis“ malkomis, nes jų kaina dabar tokia, kad kas mėnesį per kaminą – po karvę. Jei iš kaimo vaikas išvyko aukštųjų mokslų siekti ir norėdamas už studijas susimokėti įsidarbino, tėvams kaime visos kompensacijos nubraukiamos. Tvarka tokia, kad jei mokaisi, turi būti tėvų išlaikomas, o šie, neįstengdami malkų nusipirkti, tuomet galės kompensacijos prašyti. Nors ir vėl, buvo žadėta, kad su prašymais kompensacijų bus galima kreiptis iki šildymo sezono pabaigos, nes pradžioje susidarė per didelis prašytojų srautas. Tačiau atėjus kovui, kaimų gyventojams buvo pasakyta, kad iš jų prašymai jau nebebus priimami, tik iš miesto gyventojų, nes nesuspėjama visų prašymų patikrinti ir nuspręsti, kam kompensaciją duoti, kam ne. Kas čia per diskriminacija? Reiškia, kas paklausė ir per galvas nelipo, tam nieko neliko? Teks laukti spalio ir su pačiais pirmaisiais brautis į savivaldybės Piniginės paramos skyrių? Tačiau gali ir nepasisekti, mat žadama, kad ateityje bus skaičiuojamas turimas turtas, tad sudėjus visas trobas, tvartus, sandėliukus, senus traktorius, žemes paaiškės, kad ir menkas kaimo žmogus – kone milijonierius! Valstybė kaime globoja tuos, kurie nieko neturi ir nieko neveikia – jiems nemokamai seniūnijos skiria malkas, veža maisto paketus, švenčių proga – dovanas, labdarą, nemokamai pas medikus pavėžėja. Tiems, kurie dirba, vargsta – jokių prošvaisčių.

O gal darbštuolius kaimiečius visa kaip norima išgelbėti nuo vargo? Bet šie niekaip nesupranta, kaip gyvenant kaime galima sėdėti rankas susidėjus ir nieko neveikti. O gal miesto baltarankiai ar iš provincijos ištrūkę keršija už lietą prakaitą kaime – šienavimus, ravėjimus, bulviakasius? Gal kaip blogą sapną nori visa tai pamiršti, tad be gailesčio stebi kaimo naikinimo ir sodybų tuštėjimo metą? Tačiau miestiečiai ir tie, kurie sėdi Seimo rūmuose, ministerijose, nesusimąsto, kas bus, jei iš naikinamų ūkių Lietuvos kaimo močiutės ir seneliai plūstels į miestus, nes jaunesni tikriausiai išvyks į svečias šalis. Kas gi augins duoną, iš kur ant stalo atsiras maisto? Tikriausiai ne be reikalo statomos vabzdžių perdirbimo gamyklos ir ieškoma kitokių tradicinio maisto alternatyvų. Nejaugi teks pamiršti naminės juodos duonos kvapą, kaimiško pieno skonį, močiutės pyragą, senelio išsuktą medų? Ar tikrai visiškai susimovė valstybės gerovė? O gal dar vilčių yra, kad Lietuvos kaimas išliks? Sakoma, viltis – durnių motina, tačiau ji miršta paskutinė... 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.