Pienių vynas, Ukrainistikos muziejus ir ne kartą skriausta parapijos bažnyčia

Į Skapiškio miestelį iš Kupiškio kursuoja tik vienas autobusas, o kadaise didelė mokykla prieš porą metų sunyko iki Kupiškio P. Matulionio progimnazijos skyriaus. Bendruomenę tai liūdina, tačiau kultūrinio gyvenimo anaiptol nestabdo.

Visoje Lietuvoje ir net už jos ribų Skapiškis garsėja bent dviem unikaliais kultūrinio visuomeninio gyvenimo reiškiniais: tarptautiniu teatrų festivaliu „Pienių vynas“ ir Ukrainistikos muziejumi.

Jau penkta jaunųjų aktorių karta

Skapiškio kultūros namų ir teatro vadovė Vita Vadoklytė savo energija uždega vaikus ir suaugusiuosius. Teatro režisierė ugdo jau penktąją jaunųjų aktorių kartą. Norinčiųjų ateiti į teatro studiją nepritrūksta.  

Skapiškyje kultūros kokybės kartelė aukštai iškelta. Čia rengiamas senas tradicijas turintis tarptautinis teatrų festivalis „Pienių vynas“. Praėjusią gegužę jis buvo surengtas jau 26-ąjį kartą!

Režisierė pastebi, kaip sulig kiekviena karta vaikai keičiasi. Tačiau ji iš to bėdos nedaro, turi būdų suvaldyti sunkiai vienoje vietoje nustygstančius jaunuosius aktorius. Vieną tų būdų pademonstruoja: vyrišku stiliumi švilpteli, ir vaikai tuojau pat nutyla, sužiūra – suklūsta. Susikaupia vaidinimui.

Ukrainistikos muziejus

Tai dar vienas dalykas, ko niekur kitur Lietuvoje nerasite. Skapiškyje negyvena nė vienas ukrainietis. O paaiškinimas, kodėl būtent čia atsirado toks objektas, yra tas, kad iš čia kilusi Lietuvos katalikų parapijų ir lietuvių dvasininkijos veiklos tyrinėtoja bei ukrainistikos ekspertė dr. Aldona Vasiliauskienė. Miestelyje, kuriame pati užaugo, įsigytame name visuomenės veikėja ir mokslininkė prieš gerą dešimtmetį įkūrė muziejų. Tvirtina, kad tokios veiklos pati kratėsi, tačiau tiesiog buvo įpareigota Ukrainos dvasininkų, Ukrainos ambasadoriaus.

Muziejaus eksponatai byloja apie paraleles tarp Lietuvos ir Ukrainos, glaudžius istorinius ryšius. Čia galima pavartyti mokslininkės knygas, įspūdingo storio mokslines monografijas. Tarp jų – Lvive lietuvių ir ukrainiečių kalbomis išleista daugiau nei 1 tūkst. puslapių mokslo studija „Lietuva–Ukraina: religija, mokslas, kultūra vienuolių bazilijonų veikloje“.

Tačiau eksponatai yra tik fonas, pažinties su atviros sielos dr. A. Vasiliauskiene įžanga.

Istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dalijasi pasakojimais apie asmeninius ryšius su iškiliomis dvasininkų asmenybėmis, dešimtmečius trunkančius tyrinėjimus, vienuolius bazilijonus ir ukrainiečių vienintelį šventąjį – Šv. Juozapatą, kurio metus šiemet minime.

Apie bažnyčioje nesprogusią bombą

Iš dr. A. Vasiliauskienės lūpų įdomių dalykų išgirstame ir apie Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčią. Tai dramatiškos istorijos, kartais primenančios stebuklus, o kartais – kriminalinį atspalvį...

Per Antrąjį pasaulinį karą čia nutiko keistas dalykas.  

Meldžiantis klebonui Nikodemui Kasperiūnui, tiesiog į bažnyčią įskriejo bomba. Ji pramušė stogą ir nukrito priešais Marijos altorių, bet – nesprogo. Įsmigusi po grindimis, uždengta skarda ji bažnyčioje tūnojo daugelį metų. Tai žinodami žmonės ant skardos pamaldų metu niekada nelipdavo.

Tik praėjus maždaug 50 metų bombą išvežė išminuotojai. Tuomet paaiškėjo, kad ji galėjo sprogti  bet kurią minutę.

Po karo bažnyčia buvo suremontuota, skylė stoge užtaisyta. Ir vėliau maldos namai ne kartą remontuoti (remonto darbai vyksta ir dabar). Tačiau bažnyčios skliaute, kad ir kiek dažant, vis išryškėja bombos padarytos kiaurymės kontūrai...

Petriuk, kur taip ilgai maklinėjai?..

Deja, tai ne vienintelis kartas, kai Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra nukentėjusi. Ji ne kartą buvo apvogta. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip ir daugelis kitų Lietuvos maldos namų, ji liko bebalsė – 5 varpai buvo išvežti į imperinę Rusiją išlydyti. Sovietų valdžia griovė tai, ko nespėjo sunaikinti carinė Rusija.

Parapijai didelę žalą yra padarę ilgapirščiai ir mūsų laikais, Nepriklausomoje Lietuvoje.

1997 metais buvo pavogtos frontoną puošusios XIX a. kultūros paveldo vertybės – šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros.

Paaiškėjo, kad metams praėjus nuo vagystės šv. Petro skulptūrą iš privataus kolekcininko įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, o paskui kartu su kitomis vertybėmis perdavė Zarasų krašto muziejui.

Aptiktą skulptūrą susigrąžinti nebuvo paprasta. Tik prieš keletą metų ji atgabenta laikinam eksponavimui, pastatytas prie kairiojo altoriaus. Kaip pasakoja dr. A. Vasiliauskienė, viena kaimo moterėlė tada iš džiaugsmo tarė: „Petriuk, Petriuk, kur taip ilgai maklinėjai?“

Kur „maklinėja“ šv. Povilo skulptūra, iki šiol neaišku.

Bažnyčios išorinių sienų nišose dingusias skulptūras pakeitė cementinės liaudies menininko Broniaus Bickaus skulptūros.

Bažnyčią apšvarino per popiežiaus vizitą Lietuvoje

Antrąkart Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia buvo apvogta tikintiesiems įsimintinu laiku – 2018 m. rugsėjį, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus.

Ilgapirščiams nesudrebėjo ranka grobiant bažnytinius reliktus:  votas, monstrancijas, kieliką, relikvijorių, mišių taures, kryžių, bažnytines knygas bei kitas vertybes. Žala parapijai siekė apie 150 tūkst. eurų.

Pernai gegužės pradžioje Panevėžio apylinkės teismas išnagrinėjo dviejų vyrų, kėdainiečio ir biržiečio, kurie buvo kaltinami šia ir kitomis vagystėmis, bylą. Kaltu pripažintas tik vienas iš jų kėdainietis. Jam už nusikaltimus skirta subendrinta 4,3 metų laisvės atėmimo bausmė, o subendrinus su kito teismo skirta dar viena bausme – ir dar daugiau. Vieni metai pataisos namuose jau praėjo; liko dar penkeri. Nuteistasis teismo taip pat buvo įpareigotas atlyginti  bažnyčios parapijai padarytą turtinę žalą. Tačiau tai, kas išvogta, jau negrįžo.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.