Vytautas Ročka: kitąmet visko sėsiu perpus mažiau

Raseinių rajono Ariogalos seniūnijos ūkininkas V. Ročka pastarosiomis dienomis triūsia Negirvos kaimo laukuose. Šiemet augina 150 ha žieminių kviečių, 84 ha žieminių rapsų, netrukus pasės 120 ha kukurūzų ir 16 ha vasarojaus su įsėliu. Dar turi pievų, ganyklų, nes laiko 150 melžiamų karvių.

„Taip tik šiais metais, o kitąmet visko bus perpus mažiau, nes valdžia ūkininkams nebeleidžia dirbti – sėti javų, – V. Ročka teigė „Ūkininko patarėjo“ korespondentui, aplankiusiam jį laukuose per patį pavasarinį darbymetį. – Uždraudė žieminių javų atsėliavimą. Mišriame ūkyje nebebus įmanoma daryti sėjomainos, nes savo ūkyje esu pasirinkęs kukurūzams laukus arčiau bazės, kad galėčiau greičiau ir pigiau suvežti žaliąją masę. Dabar, kai būtinai reikės sėjomainos, tuos laukus teks toli nukelti. Tada, aišku, ir darbai pailgės, ir degalų sąnaudos padidės, nebegalėsiu pasėti žiemkenčių tiek, kiek dabar auginu.“

V. Ročka aiškino, kad pavasarį reikės sėti žymiai daugiau vasarinių javų, o tada negalės pasigaminti pašarų gyvuliams – gero šienainio, nes pavasarį nesusitvarkęs su žieminiais javais, nepasėjęs vasarinių kultūrų, jis negalės laiku pradėti šienapjūtės. Tada ji bus suvėluota, o pašarai – prastos kokybės. Taigi, ūkininkas bus priverstas pirkti brangius kombinuotuosius pašarus.

Pasiteiravus šiandien aktualia tema, ar ūkininką tenkina dabar perdirbėjų mokama pieno kaina, pasigirdo aiškus atsakymas: „Taip, esame labai patenkinti, nes gyvename unikalioje šalyje, kurioje niekas nuo mūsų nepriklauso – nei nuo norų, nei nuo galimybių. Galimybių yra, bet jas mums uždraudžia. O pieno kainos – visiškai neadekvačios. Koks tikslas įsivežti į šalį tuos produktus, kurių turime savų į valias, ir labai geros kokybės. Įsivežame iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų valstybių velniškai prastos kokybės maisto produktų ir už labai pigią kainą. Žmogus parduotuvėje ne prekę perka, jis žiūri pagal kainą, kas pigiau, tą ir perka.“

Pasak V. Ročkos, jeigu lietuvis nori nusipirkti sviesto, perka riebų tepamąjį mišinį, nes jis yra pigesnis už sviestą. Atsitinka taip, kad mūsų šalyje pagaminti produktai yra geresni, bet niekam nereikalingi, nes žmogus negali jų įpirkti.

„Kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą. Kas trečią dieną surūgsta, yra pienas, o tas, kuris pusę metų stovi ant palangės pravirame pakelyje, yra vandenėlis, į kurį pripilta miltelių, kad būtų baltas. Jeigu tokio pieno atsigėrus nereikia išplauti stiklinės, koks ten pienas gali būti? Ten yra pieno produktas, o ne pienas“, – aiškino V. Ročka.

Iš tikrųjų, pavasario darbai veja vienas kitą. Jau baigtas žieminių kviečių ir žieminių rapsų pirmas „pamaitinimas“ amonio sulfatu, salietra, TOP-PHOS’u, mikroelementais per lapus. Baigė kovą su piktžolėmis – pagal poreikį, kur sudygo, ten jos buvos naikinamos, o kur nesudygo, ten nevažiavo su herbicidais. Praėjusį ketvirtadienį ūkininkas pradėjo antrąjį pasėlių „maitinimą“ ir ėmė ruošti žemę kukurūzų sėjai – barstyti mėšlą. Sakė, kad pagrindinės šalnos jau praėjo, o kai žemė įšils iki 15–16 laipsnių, kukurūzai sudygs per 7–8 dienas.

„Mėšlo turime pakankamai, jame yra visa Mendelejevo lentelė. Bet dabar ir mėšlą ėmė drausti – pagal europinius standartus jo galima išbarstyti tik 30 t/ha. Bet galima barstyti kiekvienais metais. Todėl užima labai daug laiko, reikia daugiau energijos ir pastangų“, – piktinosi ūkininkas.

V. Ročka teigė į kviečių auginimą daug neinvestuojantis, nes nėra tiek galimybių nei iš finansinės, nei iš fizinės pusės. Geru našumu nepasižyminčiame dirvožemyje užaugina 5–6 t/ha žieminių kviečių derlių. Vasarinių javų jau trejus metus nesėjo, nes per sausras iš jų nėra jokios naudos. Šiemet pirmi metai, kai turi pasėjęs žieminių rapsų, nes įsigijo išmanųjį purkštuvą ir galima geriau atlikti jų priežiūros darbus.

V. Ročkos laukuose triūsia du žmonės. Vienas pagrindinių ūkio darbuotojų Raimundas sugeba dirbti su kompiuterizuota technika, išmaniuoju purkštuvu purškia javus, tręšia išmaniuoju barstytuvu. Truputį vėliau jis pradės šienapjūtę – triūs su ritinių presu. O Juozas atlieka visus kitus pagalbinius lauko darbus – skutimą, mėšlo kratymą, vandenį nuveža gyvuliams į ganyklą, pats pakrauna ir parveža šienainio ritinius. Dar du vyrai, tarp jų – ir V. Ročkos sūnus, dirba fermoje. Karves melžia 4 melžėjos, kurios keičiasi pagal grafiką, o pačiam ūkininkui belieka tvarkyti organizacinius reikalus.

Autoriaus nuotraukos