Ir smulkus ūkis duoda naudos

Šeimininkai rūpinasi, kad ūkyje ir sodyboje būtų jauku, tvarkinga.

Lazdijų rajone nedidelį pienininkystės ūkį puoselėjantys Janina ir Rimantas Grubiai – dar vienas pavyzdys, kad tinkamai tvarkantis, galima išgyventi ir iš smulkaus ūkio. „Viskas būtų dar geriau, jei valdžia labiau atsižvelgtų į smulkiųjų ūkininkų pastangas ir jų problemas“, – sako ūkio šeimininkai.

Įvertino triūsą

„Mūsų šeimos ūkis – nedidelis, laikome 30 melžiamų karvių, kelias veršingas telyčias, dar šiek tiek prieauglio – iš viso per 40 galvijų“, – pristato savo pienininkystės ūkį iš Suvalkijos kilusi ir jau ketvirtą dešimtmetį Dzūkijoje, Didžiosios Kirsnos kaime, Šeštokų seniūnijoje, gyvenanti ūkininkė J. Grubienė.

Ji su vyru Rimantu deklaruoja kiek daugiau nei 50 ha žemės plotą, kurios nuosavą dalį sudaro 20 ha, dar 13 ha žemės nuomoja, likusią dalį ūkininkai naudoja pagal neatlygintiną sutartį iš kaimo senolių. „Vyresnio amžiaus žmonės patys žemės dirbti nebepajėgia, bet parduoti nenori – saugo vaikams, gal jiems ateityje prireiks“, – aiškina gerai kaimo gyvenimo realybę pažįstanti ir žemės vertę žinanti moteris.

Janinos ir Rimanto Grubių ūkis konkurse „Metų ūkis 2020“ Lazdijų rajone pelnė trečiąją vietą.

Anot J. Grubienės, jų darbo diena, kaip ir daugelio ūkininkų, prasideda ankstų rytą karvių melžimu, o vakare juo ir baigiasi. „Keliamės apie pusę penkių ryto ir einame pas karvukes, nes anksti atvažiuoja surinkti pieno. Iki vakarinio melžimo nudirbame visus kitus ūkio darbus – ruošiame pašarus, prižiūrime daržus ir sodybą. Kaime darbų netrūksta, taip ir sukasi dienos“, – atvirauja ūkininkė.

Kasdienis sutuoktinių triūsas neliko nepastebėtas ir buvo įvertintas. Jų ūkis konkurse „Metų ūkis 2020“ Lazdijų rajone pripažintas 3-iosios vietos nugalėtoju. „Grubių šeimos ūkis, nors ir nedidelis, tikrai vertas apdovanojimo. Tai labai darbštūs, draugiški ir geri žmonės“, – negaili gerų žodžių ūkininkams Šeštokų seniūnė Liana Audzevičienė.

Dirba tik dviese

Visus darbus ūkyje J. ir R. Grubiai nudirba dviese, jokių pagalbininkų iš šalies neprireikia. „Pusšimtis hektarų žemės nėra didelis plotas, tačiau mūsų karvių bandai išlaikyti jo visiškai pakanka, – pasakoja Janina, kuriai žemės ūkio darbai pažįstami nuo vaikystės. – Ir prižiūrėti nėra labai sunku, kai turi reikalingos technikos. Be to, beveik visas plotas užsėtas pievomis, tik keletas hektarų – grūdinėmis kultūromis. Visus pašarus stengiamės paruošti patys, o jei kokios technikos pritrūksta, pagelbsti kiti ūkininkai. Jie padeda mums, mes – jiems. Kombinuotuosius pašarus specialistai pagamina čia pat, ūkyje. Norime, kad veršiukai būtų sveiki ir karvės daugiau vertingesnio pieno duotų.“

Šieno ritinių plėvelių tvarkymas gali tapti pavyzdžiu ir kitiems ūkininkams.

J. ir R. Grubių ūkyje – dviejų veislių pieninės karvės. Holšteinų – populiariausios pieninės veislės pasaulyje ir senojo genotipo Lietuvos juodmargės. Ūkininkai abiem veislėmis patenkinti.

„Kiek duoda pieno? Vienos per parą duoda ir po 40 l, kitos po 36–38 l, kartais ir mažiau. Visaip būna, tačiau šios veislės mums patinka ir apsimoka jas laikyti“, – „Ūkininko patarėją“ tikina ūkininkė.

Gal todėl, kad visus darbus patys nudirba, gal – pašaras geras ir rūpestinga priežiūra, tačiau artimieji sako, jog Grubių karvių pienas skaniau kvepia nei didelių karvių bandų pienas. „Nors skaitau ir girdžiu, esą perspektyvūs tik dideli ūkiai, o tai mūsų?..“ – nuoskaudos neslepia moteris.

Ūkininkai turi karvių melžimo aparatus, kilnojamą keturių vietų aikštelę, šaldytuvą, pieno bloką, kad geros kokybės pienas patektų perdirbėjams, o iš jų – vartotojams.

Mėgstantys tvarką J. Ir R. Grubiai net surado būdą, kaip tvarkingai, neužimant daug vietos, saugoti plėveles nuo šieno ritinių. „Jas suvyniojame, gražiai sudedame ir jokių bėdų nebūna, kas dveji metai atvažiuoja atliekų tvarkymo įmonės darbuotojai ir išsiveža. Kai pradėjome ūkininkauti, nemokėjome tinkamai su jomis tvarkytis, į maišus kišome, užėmė daug vietos, dabar jokių bėdų nėra“, – vertinga patirtimi dalijasi ūkininkė.

Stengiasi neprarasti tikėjimo

Beveik visą žemę ūkininkai skiria ganykloms.

Anot J. Grubienės, dabar pienininkams supirkimo kainos – bene didžiausi iššūkiai, nes sunkų darbą galima palengvinti pasitelkus įvairią įrangą, o mažos pieno supirkimo kainos priklauso nuo kitų dalykų. „Kaina turėtų apimti ir pieno kokybę, ir įdėtą darbą, ir išlaidas. Šiuo laiku už litrą pieno moka mažiau nei 23 centus. Todėl ūkininkai ir atsisako auginti mažas pieninių karvių bandas. Kai moka tiek, žemdirbiui nepavyksta užsidirbti net minimumo. Labai norėtųsi, kad valdžia labiau atsižvelgtų į smulkių ūkininkų gyvenimą“, – sako J. Grubienė.

Nors iš pažiūros šiems žmonėms ūkininkauti sekasi, ketvirtą dešimtmetį ūkininkaujanti moteris neslepia, kad ir jų gyvenime būna sunkių dienų, kai ima svirti rankos, tačiau jie niekada nepasiduoda pesimizmui.

„Tada atsigulusi pagalvoju, kad gal kita diena bus lengvesnė. Jei šiemet nepasisekė, gal kitais metais pasiseks. Iš ilgametės patirties galiu pasakyti, kad nė vieno žmogaus gyvenime nebūna amžino ramybės periodo, kaip ir nesėkmės nėra amžinos.

Jauniems ūkininkams norėčiau patarti, jeigu kas nors nepasiseka, nenuleisti rankų, o ieškoti išeities ir tikėti savo sėkme. Reikia eiti į priekį ir visos negandos pasiliks praeityje“, – įsitikinusi ūkininkė ir savo gyvenimo pavyzdžiu įrodžiusi, kad optimizmas – galingas pagalbininkas bet kokioje veikloje.

Darbai darbais, nudirbę juos Janina ir Rimantas mėgsta lankytis šventėse, kur pailsi ir pabendrauja su kitais žmonėmis, bendraminčiais. Be to, labai dažnai jie būna ne tik švenčių ir kitų renginių dalyviai, bet ir jų rėmėjai.

Rita KRUŠINSKAITĖ

ŪP korespondentė  

Janinos ir Rimanto GRUBIŲ albumo nuotraukos

2021-08-04

                smulkus ūkis