Išvados šokiruoja: etnokultūros tęstinumui iškilo grėsmė

Apie etninę kultūrą ir jos reikšmę Lietuvoje kalbama labai daug ir įvairiu lygmeniu. Atrodo, kad ji išgyvena geriausius laikus, yra globojama parlamento ir Vyriausybės. Ir iš tiesų yra užkrečiančių etnokultūros puoselėjimo pavyzdžių. Visgi Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) užsakymu atlikti išsamūs tyrimai skatina sunerimti. Pasak įvairių sričių ekspertų išvadų, etnokultūros tęstinumui iškilęs rimtas pavojus.

Nematerialus kultūros paveldas

Lietuva nuo 2017 m. kaupia Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tikslas yra užtikrinti vertybių apsaugą, sudaryti sąlygas joms perimti, tęsti ir sukaupti jų duomenų bazes. Duomenis apie savo krašto nematerialaus kultūros paveldo vertybes sąvado tvarkytojui (Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui) gali teikti platus ratas subjektų: nuo fizinių asmenų iki bendruomenių, savivaldybių, su etnine kultūra susijusių institucijų.

Į šį sisteminį sąrašą jau įtraukta 19 vertybių: kryžių lankymo tradicija Griškabūdžio apylinkėse, kupiškėnų vestuvės, Kurtuvėnų Užgavėnės, lietuviškos ristynės, lopšinių ir vaikų migdymo tradicijos Lietuvoje ir kt.

Remiantis Utenos kraštotyros muziejaus turimais duomenimis, nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažintas ir šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika. Etnokultūros specialistai žino, kad prie to daug prisidėjęs Raimondas Garsonas – Utenos etninės kultūros centro vadovas ir krašto muziejaus etnologas.

Atgaivino Peterburgo armonikos tradiciją

Į R. Garsono gyvenimą Peterburgo armonika atėjo per folklorines ir instrumentologines ekspedicijas, jos Utenos krašte pradėtos rengti prieš penkiolika metų. Šiaurės Rytų Aukštaitijoje paplitęs muzikos instrumentas tapo tyrimų objektu, svarbia gyvenimo dalimi.

Raimondas su sutuoktine Rima yra profesionalūs etnomuzikologai, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Garsonų šeima daug prisideda prie krašto etnokultūros gyvybingumo, be jų neapsieina daugelis renginių, švenčių. Kapeloje jie groja, meistriškumo pamokas rengia, vaikų širdis prie folkloro lenkia, populiarina Peterburgo armoniką.

Rusijos didmiesčio vardą muzikos instrumentas turi dėl to, kad yra kilęs būtent iš Sankt Peterburgo muzikos instrumentų dirbtuvių, ten pradėtas gaminti XIX a. pabaigoje. Tose dirbtuvėse dirbę lietuviai pramoko amato. Gerai skambanti ir puošni armonika Lietuvoje buvo pamėgta, įgijo įvairių sinonimų (trieila, piterska ir kt.) ir net patobulinta – sukurta lietuviškoji trieilės armonikos atmaina.

R. Garsono sumanymu prieš devynerius metus pradėtos rengti respublikinės Peterburgo armonikų šventės, kurios vyksta kas antrus metus. Lietuvoje yra apie 50 armonikininkų, penktadalis jų – Utenos rajone, ir grojikų pamažu daugėja. Šeši jauni muzikantai išmoko groti Utenos meno mokykloje, R. Garsonienės kapeloje „Sietynėlis“ ir folkloro ansamblyje „Sietynas“. Nuo praėjusių metų įvaldyti Peterburgo armoniką dar lengviau – R. Garsonas paruošė elektroninį vadovėlį, susietą su vaizdo ir garso įrašais internete.

Tereikia atkurti gamybą

Atgaivinta Peterburgo armonikos tradicija stiprėja. Kad ji sėkmingai gyvuotų, tetrūksta vieno – kad būtų atkurta gamybos tradicija.

Juk Peterburgo armonikos jokioje parduotuvėje nenusipirksi. Dar galima rasti pas žmones pagal skelbimus. Yra ir meistrų, gebančių šiuos instrumentus taisyti, rekonstruoti, tačiau to neužtenka.

Etnomuzikologo R. Garsono sukauptais duomenimis, meistrai mokydavosi vieni iš kitų. Antai Utenos rajono meistras Justinas Rūkas, kuris amato išmoko Peterburge, 1925 m. turėjęs penkis mokinius. Žinomas meistras Jonas Zabulionis (1917–1997) dirbti ir taisyti armonikas dvejus metus mokėsi pas Leopoldą Berniūną Zarasų rajone. Darbas sudėtingas, tad dažnai meistrai dirbdavo dviese. Tarpukariu būta net armonikų fabrikėlių, antai vienas jų buvo Salake.

Akis bado problemos

Peterburgo armonikos atgimimas yra puikus gerasis pavyzdys. Pastaruoju metu visuomeninių organizacijų ir asociacijų aktyvumas yra išaugęs. Ypač Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Veikla vystoma ten, kur savivaldybės sudaro sąlygų etnokultūros raiškai. Juk tam neužtenka vien tik entuziazmo – reikia patalpų, transporto, kitų elementarių sąlygų. Visgi, kaip rodo etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimai, Lietuva šioje srityje susiduria su rimtomis sisteminėmis problemomis.

Galima pradėti nuo etnokultūrinio ugdymo, integruoto į mokymo programas. Sumanymas gal ir gražus, tačiau tokio ugdymo efektyvumas, pasak Rūtos Čėsnienės ir Astos Valiukevičienės atliktos analizės, yra labai abejotinas.

Etninės kultūros turinys paliktas pedagogų nuožiūrai ir atsakomybei, pateikiama informacija fragmentiška. Rezultatas toks, kad moksleiviai net nesupranta etnokultūros sąvokos (pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo apibrėžimą, etninė kultūra – visos tautos sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą ir savimonę bei etnografinį regionų savitumą).

Į kampą įspraustos studijos ir mokslas

Dėl pastarąjį dešimtmetį vykdomų švietimo reformų specialistų rengimas yra nutrūkęs: nuo 2016 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose nebeliko Etnologijos bakalauro ir magistro laipsnį suteikiančių programų.

„Kilo pavojus Lietuvoje nebeturėti etnologų bei etninės kultūros specialistų rengimo tąsos ir apskritai prarasti etnologijos mokslo (mokslinių tyrimų) tradicijas, pradėtas kurti tarpukariu, suradusias vietą sovietų valdžios vykdytos griežtos ideologijos rėmuose ir intensyviai bei sėkmingai vystytas po nepriklausomybės paskelbimo. 2016 m. buvo sugriauta racionali etnologijos studijų sistema, apimanti nuoseklias bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų pakopas“, – dr. Dalia Senvaitytė ir dr. Laima Anglickienė konstatuoja savo tyrime apie etnologijos studijų ir etninės kultūros specialistų rengimą.

Mokslininkai muša pavojaus varpus dėl žlugdomo etnologijos krypties mokslo. Šio daugiašakio mokslo tyrimai atliekami Lietuvos istorijos institute, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universitete, Vilniaus universitete, Lietuvos kultūros tyrimų institute, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno technologijos universitete.

Pavojinga situacija susidariusi dėl konkursinio mokslinių projektų finansavimo. Etnologijos krypties ir susijusių mokslo šakų projektai konkuruoja su kitais ir, deja, dažnai nesėkmingai. Pasak dr. Gailos Kirdienės tyrimo, padėtis yra kritiška, paremiami tik pavieniai projektai, tai rodo visos mokslo srities nuvertinimą ar netgi eliminavimą.

„Tokia konkursinė projektų (ne)finansavimo sistema ne tik sekina ir taip negausius žmogiškuosius Lietuvos etnologijos krypties išteklius, eikvoja mokslininkų jėgas, laiką ir valstybės lėšas, riboja mokslininkų karjeros ir mokslinės produkcijos sukūrimo ir publikavimo galimybes, bet ir neabejotinai kelia grėsmę Lietuvoje išnykti kuriai nors etnologijos krypties mokslo šakai ir mokslo institucijai ar net visai etnologijos (kultūrinės antropologijos) mokslo krypčiai“, – konstatuoja dr. G. Kirdienė. Disertacijas apsigynę jaunieji mokslininkai, negalėdami įsitvirtinti, neretai renkasi darbą ne pagal išsilavinimą ar išvyksta gyventi ir dirbti į užsienį.

Nerimas dėl tradicinės dailidystės

Tradiciniai amatai turi ne vieną globėją, tačiau tradicinės dailidystės būklė, pasak šios srities tyrėjos dr. Rasos Bertašiūtės, nėra gera. „Nutrūkus gyvai dailidystės tradicijai iškyla grėsmė ir paveldui, ir vietos tapatumui. Tvarkant medinius paveldo objektus, dėl senųjų statybos technologijų neišmanymo ir jų nepaisymo prarandama istorinė informacija, kartu ir objekto vertė“, – teigia ji.

Šiandien iš viso sertifikuota 809 tradicinių amatininkų ir įmonių, iš jų su dailidyste susiję tik 2. Pagal Tautinio paveldo produktų įstatymą, sertifikuotas meistras gali parengti ir įgyvendinti tradicinių amatų mokymo programą, tačiau bėda, kad nenumatytas tokio mokymo finansavimas, o programos visiškai nesuderintos su profesinio standarto reikalavimais.

Dailidės programos patvirtintos 37 profesinio rengimo mokyklose, tačiau šiuo metu dailides ruošia tik VšĮ Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“. Dr. R. Bertašiūtė sakė, kad profesinio mokymo įstaigos neturi nei programų, nei specialistų, nei suinteresuotumo ruošti tradicinius amatininkus. Tradicinės dailidystės galima išmokti tik dirbant pameistriu su patyrusiu meistru, o šią mokymosi formą švietimo sistemoje taikyti kol kas nėra galimybės.