Europos Sąjungos (ES) bendrosios žemės ūkio politikos reforma, daugiausia orientuota į aplinkosaugos priemones, ūkininkams kelia nemažai nerimo. Nors Lietuvoje dar nepatvirtinti jokie nauji reikalavimai, daugelis jau dabar su baime laukia pavasario. Šilalės rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Aivaras Tamošaitis juokauja, jog ūkininkai, sugebantys prisitaikyti prie oro sąlygų, prisitaikys ir prie naujų taisyklių.
Inžinierius grįžo į gimtinę
Tačiau ūkininkavimo įpročius keisti teks. Į gimtąsias Kvėdarnos apylinkes A. Tamošaitis grįžo prieš 11 metų. Apsidžiaugę, jog Kauno technologijos universitete elektronikos inžinerijos ir vadybos studijas baigęs sūnus nori dirbti žemę, tėvai perleido 12 ha ir padėjo įkurti jaunojo ūkininko ūkį. Dabar Aivaras valdo 180 ha žemės ir turi apie 100 galvijų, daugiausia – melžiamų karvių.
Siekdamas ūkio efektyvumo ėmėsi mažosios kooperacijos: darbus organizuoja kartu su tėvų ir uošvių ūkiais, sutelkę pajėgas, bendrai dirba kone 400 ha žemės.
A. Tamošaitis yra vienas iš tų jaunų žmonių, kurie nebijojo imtis paties sunkiausio užsiėmimo – labiausiai reikalavimų suvaržytos ir mažiausiai apmokamos pieno gamybos. Dėl jos ne kartą yra suabejojęs, su žmona Vaida, vedančia ūkio apskaitą ir administruojančia visus projektus, skaičiavęs, ar sunkus darbas nėra nuostolingas.
Tačiau kaskart iš naujo įsitikina, jog nederlingose Kvėdarnos apylinkių žemėse vien augalininkystė didelės naudos ūkiui neduos, reikia papildomo, nuolatines pajamas garantuojančio užsiėmimo. Yra ir antroji medalio pusė – nederlingose žemėse be organinių trąšų gero derliaus neužauginsi, o trąšų nereikia tik laikant gyvulius.
Tokiame ūkyje pajamų srautai juda greičiau, iš hektaro, Vaidos skaičiavimu, galima uždirbti po 2 tūkst. eurų, tačiau mišrus ūkis – dvigubas rūpestis. Vos spėję įgyvendinti vieną modernizavimo projektą – atnaujinę žemės ūkio techniką, jauni ūkininkai jau turi galvoti apie fermų modernizavimą.
Vis dėlto skųstis jaunasis ūkininkas nelinkęs. Tie, kas jau įsikūrė, spėjo atsistoti ant kojų, sustiprino ūkius, gali judėti pirmyn ir neblogai gyventi. Kad ir kaip būtų sugriežtinti aplinkosaugos reikalavimai ūkininkams, Šilalės rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas įsitikinęs, jog valstybė žemdirbiams padės. „Anksčiau visada atsirasdavo problemų sprendimo būdas, atsiras ir dabar. Svarbiausia, jog su reikalavimais būtų sudarytos ir galimybės jiems pasiruošti, gauti paramą investicijoms, – „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Tamošaitis.
Laukia tikrų žinių
Aivaras yra inžinierius, todėl jam įdomiausia technika – renkasi naują, efektyvią, nes tik tokia ūkiui teikia naudą.Pasak Aivaro, blogiausia, jog ūkininkai iki šiol nežino, kam ruoštis, ir gyvena spėliodami. Pavasaris artėja, o taisyklių, kurių žemdirbiams reikės laikytis, nėra, kol kas yra tik jų projektai.
„Žmonės diskutuoja, nieko tiksliai nežinodami, spėlioja, ko reikės. Lietuvos ūkininkų sąjunga taisyklių projektą turi, jį svarstė, analizavo, kokių problemų gali atsirasti ūkininkams, siekiant, kad kai kurių dalykų būtų atsisakyta. Galėtume sąjungos narius pakviesti į nuotolinę konferenciją, aptartume susidariusią situaciją, bet nežinome, ką jiems pasakyti“, – svarstė Šilalės ūkininkų sąjungos pirmininkas A. Tamošaitis.
Jaunasis ūkininkas juokauja, jog mūsų žemdirbiai išmoko sėti žirnius, kad gautų išmokas, tad išmoks ir labiau tausoti aplinką. Šilalės krašto ūkininkai deklaravo daug daugiamečių pievų, todėl reikalaujant jas išlaikyti gali nukentėti labiau nei kitų kurių nors Lietuvos vietų ūkininkai. Kartais žmonėms sunku suprasti, kodėl to reikia, nes kai žiūri į laukus, pasak A. Tamošaičio, mūsų Lietuva atrodo labai žalia.
„Reikia suprasti, jog planeta turi išlikti žalia ateinančioms kartoms. Tai – mūsų visų rūpestis. Tie, kas dirba senoviškai ir nieko nenori keisti, kažkada vis tiek turės apsispręsti, ką jiems daryti. Kiekvienu finansavimo laikotarpiu atsiranda naujų reikalavimų ir mes turime prie to taikytis, tai neišvengiama“, – pripažino Aivaras.
Ūkininkas tikisi, kad naujus aplinkosaugos reikalavimus įgyvendinti padės būsimoji Kaimo plėtros programa ir ES parama ūkiams, tačiau koks bus paramos krepšelis ir kokias sritis rems, ūkininkai, pasak A. Tamošaičio, dar nežino. Kol kas aišku tik tiek, kad 2021 m. naujasis finansavimo laikotarpis neprasidės, investicijoms skirtų pinigų žemdirbiams dar teks keletą metų palaukti.
Kovoja prieš vieną, kenčia visi
Labiausiai žemdirbius, pasak ūkininko, baugina šalies politikų kalbos apie degalų akcizo lengvatų naikinimą ir toks prezidento Gitano Nausėdos reikalavimas. Ankstesnei Vyriausybei pavyko apginti žemdirbius, bet naujoji Vyriausybė šį ketinimą įtraukė į savo programą.
Nors dabar akcizo lengvatos panaikinimas pristatomas kaip dalis ES nurodyto žaliojo kurso, A. Tamošaitis įsitikinęs, jog tai yra mūsų šalies politikų kovos su vienu asmeniu įrankis. Mojuodami vėzdu priešais jį, politikai kenkia visiems kaime gyvenantiems žmonėms.
„Ne pirma valdžia gąsdina, kad akcizais neapmokestinto kuro lengvatą sieks panaikinti, bet, kilus triukšmui, nurimsta. Tikimės, kad ir dabar ši programos dalis liks tik ketinimas. Politikai turi suprasti, kad ši lengvata yra reali parama kiekvienam ūkiui. Atimdami ją, atims pinigus iš regionų, kuriuose ir taip nelengva pragyventi, o ūkis daugeliui kaimo žmonių yra vienintelis pajamų šaltinis“, – įsitikinęs A. Tamošaitis.
Dyzeliną naudoja visi ūkininkai, jei turi grūdų džiovyklą, gyvulius šeria mechanizuotai, degalų reikia daugiau, nei skiriama. Panaikinus lengvatą, ūkininkų sąnaudos smarkiai padidėtų ir dar labiau sumažintų ir taip nedidelį pelną. Šilalės ūkininkų sąjungos pirmininkas suskaičiavo, jog 10 ha pievų turintis ūkininkas prarastų apie 500 eurų, 100 ha, nelygu ūkio pobūdis, – apie 5 tūkst. eurų ar net daugiau.
Įsikurti būtų sunkiau
Aivaras neslepia, jog į tėviškę grįžo laiku: žinojo, kad gaus paramą įsikurti, galės iškart pradėti dirbti ūkyje. Dabar, pasak šilališkio, būtų sunkiau.
„Tada buvo garantija, kad pateikęs projektą gausi paramą. Dabar gali bandyti kurti ūkį, bet yra rizika. Todėl tie, kas grįžo 2009–2010 m., įsikūrė ir sėkmingai dirba, o dabar naujų ūkių kuriama mažai – gerokai daugiau panaikinama“, – pastebėjo ūkininkas.
Pasak jo, norint pradėti ūkininkauti, kurti tradicinį ūkį, nėra galimybių įsigyti daug žemės. Reikia keisti mąstymą ir galvoti, ką gali padaryti nedideliame žemės plote. Konkurencingi gali būti uogų, daržovių ūkiai, netradicinių kultūrų auginimas ir perdirbimas.
A. Tamošaičio nuomone, valstybė jauniems ūkininkams turėtų sudaryti galimybę nusipirkti naikinamus ūkius, kol jie dar neišdalyti. Vyresnio amžiaus ūkininkai, jei vienas šeimos narys suserga ar numiršta, karves parduoda lenkams, kaimynai nuperka žemę, fermas. Tie ūkai, kurie dabar naikinami, kažkada gavo paramą, žmonės dirbo, užsidirbo, išlaikė šeimas, išleido į mokslus vaikus. Labai gaila, kai reikia sunaikinti tai, ką visą gyvenimą kūrė.
„Jei valstybė padėtų jauniems žmonėms tokį ūkį nusipirkti su sąlyga, kad jie darbą tęs, būtų naudinga ne tik šalies ekonomikai – kaimas taptų gyvybingesnis, atsigautų regionai. Manau, tokius veikiančius ūkius mielai pirktų ir emigrantai, norintys grįžti gyventi į Lietuvą. Kito kelio, kaip pritraukti jaunimą į kaimus, nėra – bankai jiems paskolų neteikia, o jaunos šeimos pačios negali tiek pinigų užsidirbti ir susitaupyti“, – svarstė A. Tamošaitis.
Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė
Algimanto AMBROZOS nuotraukos
2021-01-23