Jaunimo pasipriešinimas šalies sovietinei okupacijai

Sovietams 1940 metais okupavus Lietuvą, tuojau pat pasirodė tikrasis okupanto veidas, jo kruvini darbai. Pradėjo kurtis antisovietinės slaptos organizacijos, kurių tikslas buvo nusikratyti okupanto jungo. 1941 metų birželio mėnesį Lietuva pakilo į ginkluotą kovą dėl savo laisvės. Toje kovoje aktyviai dalyvavo Lietuvos jaunimas.

Vilniaus universiteto studento Kazio Veverskio 1941 metų gruodį įkurta Lietuvos laisvės armija (LLA), iš pradžių kovojo su nacizmu, o vėliau priešinosi mūsų krašto pavergėjui – sovietų okupantui. Šis nelygių jėgų partizaninis karas tęsėsi beveik 10 metų, vėliau kovą prieš sovietinį okupantą tęsė neginkluotas pasipriešinimas.

 Svarbų vaidmenį, kovojant už žmogaus ir tautos teises, atliko pogrindinė spauda. Rezistencinės kovoje dalyvavęs jaunimas kūrė grupes Helsinkio grupei remti, buvo rašomi laiškai suimtam Viktorui Petkui ginti, buvo reikalaujama išvesti sovietų kariuomenę iš užgrobtų Baltijos kraštų, surengti visuotinę apklausą dėl šių šalių ateities.

Jaunimui pavyzdį rodė mokytojai, kurie dar 1940 metais rugpjūčio 13 dieną komunistų partijos surengtame mokytojų suvažiavime demonstratyviai vietoje okupanto brukamo internacionalo sugiedojo Lietuvos himną. Jaunimo tautinę savimonę palaikė ir katalikų Bažnyčios kunigai.

Suplevėsuodavo trispalvės

Daug jaunimo pritraukdavo ir tradiciniai Šiluvos atlaidai. Norėdama sutrukdyti žmonių atvykti, valdžia griebdavosi įvairiausių gudrybių: paskelbdavo apie tariamai siaučiantį kiaulių marą ar raguočių snukio ir nagų ligą. Tačiau jas „gydyti“ buvo kviečiami ne veterinarai, o sovietinė kariuomenė.

Vasario 16-tąją trispalvės, bauginusios sovietinį okupantą, tai vienur, tai kitur būdavo iškeliamos beveik kasmet. 1955 metais trispalvė suplevėsavo Rotušės aikštėje, Kaune, ant Jėzuitų bažnyčios bokšto. Ją iškėlė tuometinės mokyklos mokiniai – žinomo prieškario aviatoriaus sūnus Algirdas Liorentas ir Algirdas Petrusevičius. Jie buvo nuteisti lagerio katorgos darbų. Liorentą pakirto lagerio čekisto kulka, o Petrusevičius neteko rankos.

1958 metais trispalvę ant Pet­rašiūnų elektrinės kamino 80 metrų aukštyje iškėlė ateitininkas, antisovietinės literatūros platintojas ir leidėjas, legendinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimo talkininkas Petras Plumpa.

Padėjo partizanams

Susikūrusios pogrindinės organizacijos palaikydavo ryšius su partizaniniu judėjimu. Jaunimas buvo ne tik partizanų ryšininkas, bet ir pagelbėdavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus. Beveik pusę partizanų atsišaukimų išplatindavo moksleiviai. Partizanų gretose kartu su tėvais kovėsi ir sūnūs.

Pogrindžio jaunimas rinko žvalgybos duomenis, pinigus ir maistą partizanams, buvo pasirengę įsitraukti į aktyvią partizaninę kovą. Lietuvos jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ partizanų vadovybės pavedimu rinko žvalgybos medžiagą apie okupacinės kariuomenės dislokacijos vietas, karinių krovinių pervežimą, fotografavo strateginius objektus.

Siekė išbraukti Lietuvos vardą

Pogrindinė jaunimo organizacija „Laisvę Lietuvai“ savo programoje nurodė: „Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai, nesutelksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo savo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai...“   Paskutinėje – brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas punktas apie nacionalinių respublikų kalbas, buvo rengiamasi, sulydinti respub­likas į vieną sovietinį lydinį. Net dainuška buvo sukurta – „Moj adres Sovietskij Sojuz“. Vadinasi, ir Lietuvos vardo nebūtų likę.

Išnaudojo visas galimybes

Nepasitenkinimą sovietine sistema jaunimas vienaip ar kitaip reiškė ir pamokų, paskaitų ar susitikimų metu. Būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais viešai per paskaitą paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl negerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, išgarsinusių pasaulyje savo skrydžiu Lietuvą, atminimas. Man buvo atsakyta: „Niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo motociklą...“ Kitas „revoliucionierius komunistas“ Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant Karo muziejui, buvo nugriauti visi centrinio sodelio paminklai). Susitikime su tuo metu vadinamos Komjaunimo vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais mūsų lakūnus jis išvadino fašistais.

Bruko rusų kalbą

Jaunimas piktinosi, kad prisidengus vadinama tautų draugyste, vykdoma nutautinimo politika, kad Lietuva tapo pavergta rusų kolonija, su jos žmonėmis elgiamasi kaip su antrarūšiais. Ypač sukėlė didelį jaunimo nepasitenkinimą bandymas Lietuvoje mokslus baigusį jaunimą siųsti dirbti į įvairius Sovietų Sąjungos rajonus.

Tautiškumo klausimas buvo keliamas jaunimo platintuose atsišaukimuose. Kaune 1972 metais išplatintame atsišaukime. „Atsakymas į TSKP CK nutarimą „Dėl pasiruošimo TSRS įkūrimo 50-osioms metinėms“, pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos tautų suartėjimas yra ne kas kita, kaip tautinių mažumų asimiliacija.“

Komunistų partijos Kauno Lenino rajono partijos antrasis sekretorius Vladimiras Liapinas, būdamas rusas, demonstratyviai niekino lietuvių kalbą. Kartą darbo reikalais apsilankius toje partokratijos būstinėje ir prašnekus su juo lietuviškai – sekretorius įsakmiai man pareiškė, kad su juo kalbėčiau „po čeloviečeskomu“, o mano kolegei  Janinai Pašiūnienei pagrasino, kad ši į jo įstaigą drįso ateiti ant kaklo pasikabinusi kryželį.

Dievo ir Tėvynės vardu

Lietuvos istorijos klastojimas skatino studentus ir moksleivius patiems ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos klausimus. Didžiausią autoritetą turėjo iš rankų į rankas ėjusi slapta platinta Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“.

Su mano įkurtos pogrindinės jaunimo organizacijos nariais tvarkėme lietuvių lakūnų ir karių kapus, aktyviai dalyvavome Vėlinių susibūrimuose, spausdinome ir platinome antisovietinius lapelius. Susirinkimus rengdavome įvairių asmeninių ar kitokių švenčių priedanga. Kai kuriems susirinkimams rengti turėjome įsitaisę, talkinant varpininkei Bronelei, savo patalpą Kauno katedros bokšto varpinėje. Visi stojantys į organizaciją pabrėždavo, kad savarankiškai yra apsisprendę dalyvauti veikloje dėl Lietuvos laisvės, prisiekdavo Dievo ir Tėvynės vardu.

Vėlinės Rasų kapinėse

Studijuodami Vilniaus universitete, rengėme tautines studentiškas vakarones, kaupėme bei platinome religinio ir istorinio turinio literatūrą, palaikėme ryšį su grįžusiais iš sovietinių lagerių politiniais kaliniais, aktyviai dalyvavome 1956 metų garsiajame Rasų kapinių Vėlinių susibūrime prie dr. Jono Basanavičiaus kapo.

Sveikinome ir vykusią tuo metu Vengrijos revoliuciją. Jaunimo eitynėms sulaikyti tada neužteko vien milicijos būrių, buvo iškviesta net sovietinė kariuomenė.

Specialiai pasirinkdavome tokį kursinį ar seminarinį darbą, kad galėtume patekti į vadinamuosius spec. fondus, kuriuose buvo laikoma viešam naudojimui uždrausta prieškario literatūra. Mūsų patriotinį nusiteikimą savo paskaitomis stiprino pažangiai nusiteikę dėstytojai.

Nebylūs protestai

Demonstratyviai, su studentiškomis kepuraitėmis, lankydami bažnyčią, išreikšdavome nebylų protestą prieš okupantų primestą komunistinę prievartos ir melo ideologiją, rodėme ištikimybę savo tautos dvasiniams idealams. Rinkdavomės daugiausia sekmadieniais sutartą valandą Šventojo Mikalojaus bažnyčioje.

Visa tai vertė sunerimti sovietinę valdžią. Iš kailio nėrėsi tuometiniai universiteto partorgai – Vytautas Kuzminskis, Imrija Zaksas, jų parankiniai Jonas Bielinis, Mykolas Aleliūnas, Justinas Lazauskas ir kiti. Vilniaus Dailės institute, atrodo, pirmą kartą sovietijoje, kompartija panaikino savo vadinamojo artimiausio pagalbininko – komjaunimo organizacijos veiklą. Mat studento Arūno Tarabildos vadovaujamas komjaunimo komitetas pasuko „nacionalistine kryptimi“.

Visą Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvius sujaudino 1972 metų gegužės 14 dienos Romo Kalantos auka Lietuvos laisvei. Kaune prasiveržė protesto demonstracijos prieš krašto pavergėjus, prieš rusinimą, žmogaus teisių mindžiojimą.

Tautinio nihilizmo gaidos

Neseniai gėrėjomės Laisvės premijos laureato, partizano Jono Kadžionio kalba Seime. Jo pasakyti nuoširdūs žodžiai turėtų priversti valdžios biurokratiją susimąstyti dėl mokyklinio jaunimo patriotinio auklėjimo svarbos, dėl Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo, pažymėto mūsų valstybės simboliu, statybos.

Nesmagu kartais girdėti tautinio nihilizmo, nesiliaujančios saviplakos, savo tautinių vertybių nuvertinimo gaidas. Vienas susireikšminęs istorikas, kuriam ir dainų šventės yra „kokčios“, per Lietuvos televiziją netgi pareiškė, kad lenkų okupuotą Vilnių Lietuva atgavo nedoru būdu, sukeldamas lyg abejonę dėl jo priklausomumo Lietuvai.

Nerimą kelia ir mūsų valstybinės kalbos vartojimo erdvės siaurinimas, gatvėse didėjantys nelietuviški užrašai, lietuviškų mokyklų poreikio ignoravimas Vilniaus rajone, siaučiantys kosmopolitinio liberalizmo vėjai.

„Susikūrusios pogrindinės organizacijos  palaikydavo ryšius su partizaniniu judėjimu. Jaunimas buvo ne tik partizanų ryšininkas, bet ir pagelbėdavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus.“