Jums kriaušę su kadagio prieskoniu ar tradicinę konferencinę?

Retoje sodyboje nepamatysi kriaušės, tačiau lietuviškas klimatas ne itin svetingas šiems sultingus ir saldžius vaisius mezgantiems augalams. Į pagalbą smaližiams ateina šio vaismedžio selekcija užsiimantys mokslininkai. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Dalia Gelvonauskienė gali išvardyti daugiau nei dešimt lietuviškų kriaušių veislių, patrauklių ne tik vaisių išvaizda, bet ir intriguojančiu skoniu.

Giedrė RYMEIKĖ

Kada mūsų krašte pradėtos auginti kriaušės?

Tikslių žinių nėra. Įrašų apie sodininkystę randama XVI–XVII a. vienuolynų, dvarų inventoriniuose sąrašuose, o XIX a. pabaigoje atsiranda liaudies selekcijos veislės ‘Vasarinė sviestinė’, ‘Vandenė’.

Vienas didžiausių sodininkystės ir daržininkystės centrų susiformavo Kauno rajone, kai 1961 m. Babtuose buvo įkurta Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis, vėliau išaugusi į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą, kuris 2009 m. tapo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro dalimi. Jame dirbantys mokslininkai atlieka daug įvairių tyrimų, eksperimentų, kuria naujas, mūsų klimatui pritaikytas augalų veisles.

Baltijos regionas yra kriaušių augimo zonos pakraštyje. Mūsų šalies klimatas daugeliui introdukuotų kriaušių veislių nepalankus. Jos dažniausiai nukenčia žiemą: pašąla žiediniai pumpurai, vienmečiai ūgliai, gali iššalti ir visas vaismedis. Todėl institute Babtuose sukurtos prie atšiaurių klimato sąlygų prisitaikiusios introdukuotos veislės svarbios verslinei ir mėgėjiškai sodininkystei.

Kaip šiame institute kuriamos veislės?

Kriaušių selekcijos pradininkas Lietuvoje yra Ipolitas Štaras, jis selekciją pradėjo 1940 m. 1962–1999 m. šį darbą perėmė A. Lukoševičius, vėliau B. Gelvonauskis ir D. Gelvonauskienė.

Kriaušių selekcija užsiimančių mokslininkų tikslas – sukurti ligoms atsparias, derlingas, anksti derančias, vedančias desertinio skonio, sviestinės konsistencijos, ilgai išsilaikančius vaisius veisles, ištveriančias žiemą ir augalų vegetacijos laikotarpiu kintančias meteorologines sąlygas. Vienas iš pagrindinių selekcijos sėkmę lemiančių veiksnių yra tinkamai kryžminti parinktos tėvinės veislės, pasižyminčios kompleksu pageidaujamų savybių.

Obels ir kriaušės selekcijos procesas ilgas: nuo sėklos iki veislės trunka apie 20–25 metus. Kad būtų lengviau suprasti, galima sudaryti schemą: kryžminimo tėvinių komponentų parinkimas, kryžminimas, sėklų stratifikavimas (1 metai) , sėjinukų auginimas šiltnamyje (2 metai) , sėjinukų tyrimas selekciniame sode (5–8 metai) , perspektyvių sėjinukų padauginimas medelyne (2 metai) , perspektyvių sėjinukų klonų tyrimas sode (5–8 metai) , į veisles tinkančių sėjinukų padauginimas medelyne (2 metai) , vienodumo, stabilumo, išskirtinumo (VSI) tyrimas Lenkijoje (3–4 metai).

A. Lukoševičius sukūrė Lietuvos klimato sąlygomis tinkamas auginti, geros kokybės vaisiais veisles: ‘Alna’, ‘Alka’, ‘Alsa’, ‘Alnora’, ‘Alva’, ‘Aluona’, ‘Alvita’, ‘Gaisra’, ‘Krėva’, ‘Lukna’, ‘Liepona’, ‘Nova’. Šiuo metu kriaušių perspektyvių hibridų tyrimo sode tiriami LAMMC SD institute sukurti 22 hibridai – kandidatai į veislės statusą.

Sako, kad viena įdomiausių kriaušių veislių – kadagio skonio ‘Lukna’.

Tai rudeninė veislė. Ji išsiskiria netikėtu vos jaučiamu kadagio prieskoniu. Sukurta sukryžminus ‘Kliapo mėgstamosios’ sėjinuką Nr. 27–33 su ‘Espereno sviestinė’ veisle. Vaismedžiai vidutinio augumo, svyrančiomis šakomis, žiemą ištvermingi, derėti pradeda 4–5 metais, derlingi, dera kasmet.

Vaisiai gražūs, transportabilūs, stambūs (180 g), atsparūs rauplėms ir rudajam puviniui, prinoksta rugsėjo viduryje, nuskinti laikosi apie 40 dienų. Odelė geltona su išsiliejančiais raudonais dryželiais, pasitaiko rūdžių dėmelių. Minkštimas gelsvai baltas, sviestinis (tirpstantis), sultingas, saldus ir aromatingas.

Kokias kriaušių veisles siūlytumėte įsigyti tiems, kurie neturi nė vienos? Ką reikėtų žinoti nusprendus jas auginti?

Priklauso nuo žmogaus poreikių ir sąlygų vaisiams išlaikyti. Sodininkams mėgėjams iš ankstyvų kriaušių siūlau vasarines veisles ‘Nova’ ir ‘Alva’. ‘Nova’ vaisiai vidutinio stambumo (90 g), prinoksta liepos antroje pusėje, nuskinti laikosi apie dvi savaites. ‘Alva’ vaisiai stambūs (183–200 g), skinami rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, nuskinti laikosi trumpai, pavėlavus – pernoks.

Iš rudeninių veislių grupės be ‘Luknos’ siūlyčiau veisles ‘Liepona’ ir Europoje paplitusią ‘Konferencinė’. Vėlyvam vartojimui tiks veislės ‘Alna’, ‘Beloruskaja pozdniaja’. ‘Alna’ vaisiai vidutinio stambumo (134 g), skinami rugsėjo pabaigoje, laikosi iki sausio pabaigos. ‘Beloruskaja pozdniaja’ kriaušės vidutinio stambumo (105–125 g), skinamos spalio pradžioje, nuskintos laikosi iki vasario pabaigos.

Auginant kriaušes reikia žinoti, kad vaismedžiai pradeda derėti 5–6 metais. Jie reiklesni augimo vietai, todėl parinkite šiltesnę, nuo vėjų apsaugotą sodo pusę. Sunkiau augs vietose, kuriose aukšti gruntiniai vandenys. Jei planuojate sodinti smėlingoje dirvoje, rinkitės augalus su sėkliniu poskiepiu.

Dalios Gelvonauskienės nuotraukos