Ką reikės pasakyti ūkio žmonėms? Iš dirbančio atims, nedirbančiam pridės…

„Kai valstybei sunkmetis – šalies ekonomiką gelbsti žemės ūkis, tačiau kai šiam sektoriui iškyla grėsmė, žemdirbys paliekamas vienui vienas, – kalbėjo Okainių (Kėdainių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Vilius Samuolis. – Liūdniausia, jog nesukūrę tvarios žemės ūkio strategijos valdžios vyrai kėsinasi iš dorai dirbančiųjų atimti, o ramiai sėdintiesiems – pridėti. Kažkur girdėta žmonių valdymo schema?“

Okainiai baudžiavos nematė

Nuo 1988 metų Okainių ūkyje dirbančiam, o nuo 1992 metų jam vadovaujančiam V. Samuoliui nejauku girdėti viešojoje erdvėje žemės ūkio bendrovių laidomus epitetus – didžiažemiai, oligarchai. Per 28 bendrovės gyvavimo metus akcininkams neišmokėta nė vieno euro dividendų. Nūnai valdžioje esantys politikai nusprendė savaip nuskurdinti stabiliai dirbantį ūkį, nors Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertai išmokas vadina pagrindiniu žemės ūkio išlikimo garantu. Europa seniai gyvena tokiu principu – remia žemdirbį, nes antraip vartotojas neįpirks tikrųjų gamybos kaštų vertės maisto produktų.

„Ką reikės pasakyti ūkio žmonėms – dirbti nuostolingai toliau negalėsime“, – nerimu dalijasi Okainių mišriojo ūkio vadovas V. Samuolis.

Nesenų įkurtuvių ir naujų statybų ritmu alsuojančioje Okainių bendrovėje šiuo metu dirba 80 žmonių, vidutinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių, siekia 1 436 Eur (į rankas – 902 Eur), darbuotojų amžiaus vidurkis – 38 metai. Okainių ŽŪB dirba 3 048 ha žemės, laiko 2 664 galvijus, tarp jų – 1 020 holšteinizuotų juodmargių, kasdien parduoda vidutiniškai 25 t pieno. 76 proc. pajamų gauna iš gyvulininkystės, 24 proc. – iš augalininkystės. Pastarąjį dešimtmetį bendrovė nesinaudojo Europos Sąjungos (ES) ir valstybės paramos lėšomis, investavo iš nuosavų ir skolintų.

„Geras šeimininkas ūkio strategiją planuoja bent dvidešimčiai metų į priekį, – kalba V. Samuolis, – tačiau politikai kas ketverius metus žemdirbiui kuria naujus barjerus ir trukdžius. Neatsakingas valdžios vyrų kalbėjimas tampa painiais teisės aktais, todėl iš emigracijos grįžtančioms šeimoms įsitvirtinti kaime, investuojant svetur uždirbtus pinigus, nepatrauklu. Jei politikai ir toliau paistys vėjus, kaimo gyvybingumo, darbo vietų kūrimo idėjos liks neištesėtais pažadais.“

Lietuvoje nėra daug tokių ūkių kaip Okainių ŽŪB. Istorinis virsmas 1990 metais čia nepaliko griuvėsių. Ūkis dirbo stabiliai, bendrovės ir žemės savininkų laukai buvo tvarkingai dirbami, taikiai konsoliduojami. Agroverslui pasirinkta mišri gamyba – javai, pienas, mėsa, pašarai, organinės trąšos. Mišrusis ūkis įdarbina dešimt kartų daugiau žmonių, sukuria socialinį stabilumą vietovėje. Okainuose ūkio pastangomis tebeveikia medicinos punktas. Pribrendo laikas galvoti ir apie kaimo gyvybingumo proveržį, kai reikės statyti vaikų darželį, pavėžėti į mokyklą. Bendrovės pastangomis įsigyjamos ir tvarkomos be gyventojų likusios sodybos, vienose jau įkurdintos dirbančiųjų ūkyje šeimos, kitose laukiama naujakurių.

Nuo XVI a. rašytiniuose šaltiniuose minimi Okainiai XVIII a. turėjo karališkojo kaimo statusą – čia nebuvo baudžiavos. Pasak Okainių ŽŪB vadovo V. Samuolio, kaimo gyventojų požiūris į darbą ir pareigą liudija istorinį tęstinumą. Nuo praėjusio amžiaus vidurio Okainių gyventojų skaičius stabilus – apie du šimtus. Didžioji dalis jų dirba bendrovėje, o per javapjūtę statyboms pasikviečiama ir daugiau. Ūkis tvarko kaimo kelius, padeda kaimiečiams, remia bendruomenės renginius. „Apmaudu, kad nesusipažinusieji su žemdirbio dienos darbais ir rūpesčiais politikai kuria jiems gyvenimo reglamentus“, – stebisi V. Samuolis.

Treji metai – leidimams gauti

Okainių ŽŪB šiandien dirba stabiliai, tai didelė parama valstybei. Šiandien valdančiųjų politikų kalbos rūpintis tariamais ūkininkais, kurių veikla gali apsiriboti sėdėjimu mieste ant sofos, – pinigų švaistymas vėjams. Kokią pridėtinę vertę sukuria prie didmiesčių ūkininkais įsiregistravę 0,5 ha žemės turėtojai? Jiems reikėjo tik be biurokratinių trukdžių pasistatyti namą, ką garantavo žemdirbio statusas.

Sutvarkyti, prižiūrimi Okainių ūkio laukai galbūt irgi kažkam būtų patrauklūs. Anot V. Samuolio, vienos fermos statybai leidimus gauti užtruko net trejus metus – biurokratijos varžtais lietuviai pirmauja pasaulyje.

Karališkasis Okainių kaimas, netekęs žemės ūkio bendrovės, taptų našta valstybei. Panašu, jog to ir siekiama – bedarbiai giriasi per mėnesį gaunantys pakankamai pašalpų, pajamomis iš darbo jų nesuviliosi. ES bendrijoje agrarinis verslas išgyvena tik remiamas tiesioginėmis išmokomis. Tose šalyse, kur darbo jėga brangi, gamybos kaštai dideli, ūkininkai gauna daugiau nei Lietuvoje.

Okainių ŽŪB praėjusiais metais valstybei sumokėjo 719 tūkst. Eur mokesčių, šiemet ši suma sieks apie 850 tūkst. Eur. Per šiuos metus Okainių ŽŪB pardavė produkcijos už 6 mln. Eur.

Praėjusiais metais dėl prastos vasaros buvo prastas javų derlius, neužderėjo pievos, nepavyko pasigaminti kokybiško žolės siloso, patirti ūkio nuostoliai siekė daugiau nei 100 tūkst. Eur. Įvairių išmokų Okainių ŽŪB pernai gavo 654 tūkst. Eur. Tai padėjo išgyventi. Tačiau šiemet vietoje 654 tūkst. Eur valdžios vyrai siūlo išmokų lubas – nuo 60 iki 100 tūkst. Eur. V. Samuolio nuomone, tai būtų neatsakingas politikų sprendimas, orientuotas į populistinį, tariamą rūpestį apsimestiniais ūkininkais, dalis kurių yra prisiekę miestiečiai. Be to, Vyriausybė rizikuoja sulaukti Briuselio sankcijų kaip nesilaikanti Lisabonos sutarties. Joje nurodoma didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą. Iš šio tikslo kyla kitas – užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių žmonių asmenines pajamas.

Vadinamojo žemdirbių parlamento šaukliai viešojoje erdvėje platina nuomonę, jog žemės ūkis nėra verslas, o likusieji ir dirbantieji kaime – tiesiog vargšai ir nevykėliai. Tokių kalbėtojų dėka klaidinama visuomenė. Nevilties erozija paveikusi visą agrarinį sektorių, ypač gyvulininkystę.

Kas apgins žemdirbį?

„Penkerius metus kritikuojame ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių inicijuotą Pieno įstatymą, bet vis neatsiranda politinės valios jį pakeisti ar panaikinti, – kalba Okainių ŽŪB vadovas V. Samuolis. – Iš dešimties įstatyme numatytų grupių kaip stambiausi gamintojai mes gauname didžiausią kainą, tačiau vis viena ji atitolusi nuo pieno gamybos kaštų.“

Bendraudamas su kolegomis V. Samuolis sako išgyvenantis dėl šalies pieno gamybos sektorių kamuojančių problemų. Nedidelių ūkių nykimas jau tapo įprastas, bet Klaipėdos rajone šeimininko prašosi ir stambus, robotizuotas, apie tūkstantį hektarų žemės turintis pieno ūkis.

Aplink didmiesčius prekinių ūkių šeimininkus terorizuoja žemės savininkai – už 20 ha prašo 300 tūkst. Eur. Žemė prie fermų – nenupirksi, privers likviduoti ūkį – dėl kvapų, taršos ir pan.

V. Samuolis įsitikinęs, kad Okainių ūkio padėtis gyvulininkystės ūkio plėtrai buvo palankesnė – fermos jau keletą dešimtmečių toje pačioje vietoje, atokioje nuo gyvenviečių. Deja, projektuojant naujas statybas reikėjo surinkti kaime ir mieste gyvenančių žemės savininkų parašus dėl poveikio aplinkai vertinimo (PAV), sanitarinių apsaugos zonų (SAZ) ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo (PVSV). „Vien dėl šių procedūrų retas verslininkas norėtų kurtis kaime ir imtis žemės ūkio gamybos“, – sako V. Samuolis, trejus metus vargęs, kol gavo statybų leidimą. Per tą laiką planuotos išlaidos išaugo – pabrango statybinės medžiagos, paslaugos, darbo jėga. Pagalbos ranką ištiesė akcinė bendrovė „Lytagra“, tapusi dalies Okainių ūkio akcijų savininke.

Pasak ūkio vadovo, visi „derinimai“ su valstybės tarnybomis bendrovei kainavo nemažai, paskiram ūkininkui vien dėl valdininkų požiūrio pradingtų noras investuoti ir plėsti ūkį. „Kas šiandien apgins ūkininką?“ – retoriškai klausia V. Samuolis.

Pradėdama naujo tvarto statybas Okainių bendrovė pirmiausiai nemažai investavo į inžinerinius tinklus (kilometro trasa), buvo pastatyta 12 tūkst. t grūdų saugyk­la-džiovykla ir 264 vietų automatizuota (keturi melžimo robotai „Lely Astronaut A5“) karvių ferma, statyta iš bendrovės lėšų ir kreditų. Sprendimą modernizuoti pieno ūkį lėmė tai, jog didžiausias pajamas bendrovei duoda gyvulininkystė. Galvojant apie ateitį, jau vyksta robotizuoto tvarto statyba – ateityje 325 karves melš 5 robotai „Lely“. Pasak V. Samuolio, jau atlikti patys sunkiausi ir brangiausi žemės darbai. Tik kirba nežinia – jeigu pieno ūkiui bus gerokai sumažintos įvairios išmokos, ar neteks statybų „užšaldyti“?

Modernus ūkis – priekaištas valstybei

Su ūkio vadovu apžiūrime Lietuvoje šiandien bene moderniausius šalto laikymo galvijų tvartus. Pirmojoje 38 m pločio ir 90 m ilgio 264 vietų karvidėje šoninėse sienose sumontuoti ventiliatoriai, kurie įtraukia daugiau šviežio oro iš lauko. Ant ventiliatorių uždėti purkštukai, karštą dieną galintys vėsinti gyvulius, kartu ir nuplauti šiek tiek dulkių. Sienose sumontuotos 3,5 m aukščio užuolaidos taip pat padeda kovoti su karščio sukeliamu stresu.

Oro judėjimą fermoje užtikrina dvigubas stogas – viršutinė dalis yra skardos, po ja paliktas oro tarpas ir  tada sudėtos poliuretaninės plokštės. Ant jų nesiformuoja rasa, geriau cirkuliuoja oras. Fermoje padarytas patogus takas karvėms pervaryti iš vienos grupės į kitą, sumontuota vartų sistema. Pasak ūkio vadovo, tie vartai būna atidaryti ir karvės gali laisvai judėti – į robotą, guoliavietę, gerti ar ėsti, pasikasyti į besisukantį masažo šepetį.

Anksčiau vidutinis Okainių ūkio karvių produktyvumas siekė 8,6 t per laktaciją, dabar siekiama apie 10 t. Kasdien parduodama po 25 t pieno. Parduodant žaliavą vieno cento paklaida Okainiams kainuoja 7 tūkst. Eur per mėnesį. Kas tą įvertins? Parduotuvės lentynoje atsiradusio pieno kainoje didžiausias nuošimtis tenka prekybininkui (apie 38 proc.), gamintojui – apie 23 proc. Ir vartotojui vis primenama: pieno produktai brangsta, nes brangsta žaliava. Tik žemdirbiai neatsimena tokios šventės – už pieną mokama vis mažiau, sugalvojant įvairiausių priežasčių.

„Šiandien mes įgyvendiname žaliosios ekonomikos nuostatas, – sako Okainių ŽŪB vadovas V. Samuolis, – galvijams pašarus pasigaminame patys, mėšlą įterpiame ir apariame pačiu tinkamiausiu laiku, rūpinamės galvijų gerove, taikome pažangiausias technologijas.“

V. Samuolio tikinimu, karvių fermoje įdiegtas naujas dalykas Lietuvoje – užpakalinių kojų nagų priežiūros sistema „Lely Meteor“, visą parą šėrimo taku važinėja robotas „Lely Juno“, pristumiantis pašarus. Vienoje karvidės pusėje sudėti kilimai per visą guoliavietės ilgį, kitoje – trumpesni. Ant jų užpilama 7 cm šiaudų, kad karvė gultųsi minkštai, netraumuodama sąnarių, be to, smulkinti šiaudai padeda sugerti drėgmę.

Modernūs ir senos statybos tvartai Okainių ūkyje, siloso tranšėjos, grūdainio rankovės ir šienainio ritiniai, mėšlo ir vandens rezervuarai, elevatoriaus bokštai liudija apie šeimininko rūpestį žemės ūkio, kaimo žmogaus ir valstybės ateitimi.

Žemdirbio ir šeimininko („gaspadoriaus“) išminties nestokojantis V. Samuolis pagrindiniu ūkininko bruožu vadina kantrybę. Prieš pradėdamas bet kokias statybas kaime, jis turi gauti įvairiausius valstybės tarnybų leidimus, ūkio planus suderinti su gyventojais, žemės savininkais, turėti lėšų, kredito įstaigas užtikrinti, kad turės iš ko grąžinti skolą, nestokos darbuotojų, nebankrutuos statybinė organizacija, kaip Okainiams jau nutiko.

Tokių objektų atsiperkamumo trukmė – apie 15 metų. Nors nesi garantuotas, kad, siekiant visa tai įgyvendini, nepasikeis žemės ūkio ir kaimo plėtros taisyklės. Okainių ŽŪB tai patyrė – tenka stabdyti buliukų auginimo tvarto projektavimą, nes ir dabar, pardavus bulius, patiriama didelių nuostolių. Be to, naujuoju 2021–2027 metų finansavimo laikotarpiu visiškai planuojama neberemti ūkyje išaugintų 600 bulių, sveriančių po 600–700 kg. Parduoti sunkiai pavyks.

V. Samuolis svarsto, jog politikavimu užimantys Žemės ūkio rūmai galėtų sukurti bent 2–3 pieno bei mėsos kooperatyvus, tada suprastų ūkininkų nerimą. Politikams žinotina, jog mūsų žemės ūkio produkcijos augintojai ES rinkoje privalo konkuruoti su Latvijos, Estijos, Čekijos, Vokietijos ir kitų šalių ūkininkais.

Nuo 2018 metų Okainių ŽŪB gyvulininkystės ūkio modernizavimas, sutapęs su tiesioginių išmokų lubomis ir įvairių politinių sprendimų peripetijomis, išaugino ūkio nuostolius. Pavyzdžiui, kreditavimo palūkanos išaugo iki 270 tūkst. Eur per metus. Pasak V. Samuolio, žemdirbys sukuria valstybei daugiau nei 25 darbo vietas, teikia socialinio stabilumo garantijas, tačiau valstybė „ačiū“ jam už tai nepasako.

„Visos Europos šalys savo žemės ūkį kreipia modernizavimo, stambėjimo ir gamybos kaštų mažinimo linkme, – kalba patyręs žemdirbys ir sumanus vadybininkas V. Samuolis. – Labai gražiai skamba politikų ir net kai kurių žemdirbių savivaldos atstovų kvietimai padidinti gimstamumą kaime, sukurti ten daugiau verslų, tačiau ateitis priklauso dirbančiam, o ne žadančiam.“

Pasak V. Samuolio, vakariečiai pavydi lietuviams žemdirbystės galimybių. Mūsų ūkininkas būtų laimingas, jeigu Vilniaus ir Briuselio politikai rečiau keistų žemdirbystės taisykles, o šalies valdininkai draudimus ir baudimus pakeistų patarimais ir rekomendacijomis.

„Valstybei reikalingas ir stambusis, ir smulkusis ūkiai, – kalba V. Samuolis. – Stambusis pieno ūkis tiekia žaliavą perdirbimo įmonėms, kurios eksportuos produkciją, o mažesni ūkiai verslo sėkmę surastų dalyvaudami trumpojoje maisto grandinėje „nuo fermos iki stalo“, taip pat tiekdami ekologišką produkciją, kurios taip laukia vartotojas.“

 

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas