Kai į sodą įžengia augintinis…

Gimus kūdikiui, šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiradus augintiniui, šuniui ar katinui, džiaugsmo per kraštus, bet ir rūpesčių ne ką mažiau. Kieme jiems įdomu viskas: gėlynai, krūmai, medeliai, lysvės, šiltnamis, tušti žemės lopinėliai, pro šalį einantys žmonės. Norisi viską pamatyti, pakramsnoti, pasikapstyti. „Žinoma, šunelį pirmiausia reikia dresuoti, tačiau aplinka taip pat turi prisitaikyti prie naujojo šeimos nario“, – sako kraštovaizdžio dizainerė Joana Bakūnė, pati auginanti du šunis, kačių, dekoratyvinių vištų ir net avių.

Giedrė RYMEIKYTĖ

Jei už tvoros šaligatvis, augintinis greičiausiai neatsispirs norui pabendrauti“ su praeiviais – padarykite jam takelį, o gėles pasodinkite tolėliau.

Šeimoje apsigyveno šuo

„Įsigijus augintinį, sodo vaizdas gali keistis, nes norime apsaugoti augalus, gėlynus, veją ir kartu pasirūpinti, kad jis būtų saugus. Dėl to projektuodama sodą, visada išsiaiškinu, ar šeima laiko augintinių ir kokių“, – pasakoja J. Bakūnė.

Ji įsitikinusi, kad ir augintinis daro įtakos pasirenkant augalus, mažąją kiemo architektūrą, erdvių išdėstymą. Geras projektas tinka visiems, o šuo ar katinas – taip pat šeimos narys!

Projektuotoja siūlo įsigijus šunį pirmiausia teritoriją aptverti kokybiška tvora. Yra šunų, kurie pasikasdami po ja, mėgsta pasprukti. Tai svarbu tiek kaimo vietovėje, kur pabėgęs į mišką šuo gali nukentėti nuo laukinių žvėrių, tiek mieste – čia gyvūnas gali pakliūti po automobiliu arba, susigrūmęs su svetimu šunimi, patirti sužalojimų, sužeisti kitą gyvūną.

Įsigijus didelį šunį būtina pagalvoti apie voljerą ir jo vietą. „Rekomenduojama, kad bent dvi voljero sienos būtų uždaros – šuo jausis saugesnis. Šuns nameliui netinkama vieta galiniame kieme: jis turi matyti vartus ir pagrindines namų duris, kad galėtų stebėti įeinančius ir išeinančius žmones, – reikalavimus akcentuoja kraštovaizdžio dizainerė. – Voljeras turi būti pakeltomis nuo žemės grindimis pagal gyvūno dydį. Dėl to kartais tenka iškelti augalus, nes toje vietoje statomas voljeras.“

Net labai panašūs šunys gali būti visai skirtingo charakterio, dėl to sunku pasakyti, kuris iš jų sode stipriai krės eibes, o kuris tik vos vos (Coco ir Pipi).

Pavojingi augalai

Tvora ir voljeras aktualūs tik šuniui, todėl katino jais nesulaikysite. Svarbu pasirinkti augintiniui nenuodingus augalus. Daugelis jų yra kažkiek toksiški, tačiau negalima auginti pavojingiausių. Pavyzdžiui, katėms labai nuodingos lelijos, kurias apkramčius gali net žūti, o šuniui sutriks virškinimas.

Šunims labai nuodingos azalijos, raganės, narcizų svogūnėliai, rusmenės, vėlyviai, nesveika persikai ir slyvos, labai kenkia pomidorai ir rabarbarų lapai (ne stiebai), vilkdalgių šaknys. Sąrašas ilgas, todėl būtinai pasidomėkite, kad gyvūnas neapsinuodytų. Venkite labai dygliuotų augalų, nes jie gali sužeisti.

Jei namuose gyvena šuo, turėsite stengtis naudoti mažiau cheminių preparatų vejai ir augalams apsaugoti, o juos panaudoję, neišleiskite gyvūno į lauką. „Visada geriau rinktis ekologines priemones, – atkreipia dėmesį J. Bakūnė. – Galbūt jas reikės naudoti dažniau, tačiau ir žmonės, ir gyvūnai bus sveikesni.“

Net ir išmokyti nelipti į želdynus šunys gali susipainioti, nes žemi augalai jiems primena žolę.

Pratinkite grožėtis iš toliau

Šunį įsigiję žmonės pradeda galvoti ir apie augalų apsaugą. „Teisingai – mūsų numylėtiniai linkę bėgti per gėlynus, nulaužyti gėles, ką nors iškasti arba žymėti teritoriją ant to netoleruojančių augalų. Tiesa, kiek žalos sodui darys augintinis, priklausys nuo jo. Vienas gali iškasti visą teritoriją, atlikti gamtinius reikalus gėlyne, teko matyti ir tokių, kurie vaikšto daržo tarpueiliais ir teėda kiaulpienes. Taigi ne nuo kiekvieno šuns teks saugoti viską“, – sako projektuotoja.

Šunį reikia dresuoti, tik taip galėsite jį kur nors vestis ir suvaldyti. Jį galima išmokyti neatlikti gamtinių reikalų sode, o tik tam tikroje vietoje.

Bus zonų, kur šuo vis tiek norės bėgioti, pavyzdžiui, daugelis mėgsta lakstyti pirmyn ir atgal palei tvorą iš kelio pusės, jei ten šaligatvis ir vaikšto žmonės. Nesodinkite augalų prie pat tvoros, palikite metrą šuniui. Toliau nuo tvoros susodinti augalai užstos ištryptą vietą, o jums nereikės pykti ant gyvūno už jo instinktus.

Jei baiminatės, kad dėl šunelio gamtinių reikalų nukentės medelis ar krūmas, toje vietoje įkomponuokite akmenį.

Jei šuo itin mėgsta „padėti šeimininkauti“, galima nuo jo aptverti tik dekoratyvinę zoną, o kitur leisti bėgioti. Ne visur tinka, bet jei tinka – tai išeitis.

Kartais sode įrengiamas purkštuvas, įsijungiantis nuo judesio. Jis nuo konkrečios vietos greičiau atbaido kates, tačiau kartais nustebina ir šunis. Ši priemonė gali padėti, jei nebijote užmiršęs sušlapti pats!

Mulčias taip pat veiksmingas. Kai kurie gyvūnai nemėgsta lipti ant drėgnų medžio drožlių, tad toks mulčias gali apsaugoti augalus. Tiesa, kai kuriems šunims tai visai nebaisu.

Jei nepavyksta susitarti su šuniu, kad jis nekilnotų kojos prie tujų gyvatvorės ar akcentinio augalo, galima tą vietą aptverti dekoratyvine tvorele arba greta padėti, pavyzdžiui, didelį akmenį, kad žymėtų ant jo. Net jei jo nenorite, tai geriau, negu nudžiūvęs augalas, kuris galbūt augo dar prieš įsigyjant šunį.

Tais atvejais, kai nei dresūra, nei jokios apsaugos priemonės nepadeda ir nepavyksta susitarti su gyvūnu, kad neniokotų kurios nors sodo dalies, yra dar viena išeitis – tiesiog ryžtis ją paaukoti. Šiais laikais šuo mums dažniau yra numylėtinis, o ne sargas ar gyvūnų piemuo. Tad jei jis, padėjęs galvą ant kelių, suteikia daugiau laimės nei išpuoselėtas rožynas, ir jei negalite turėti jų abiejų, rinkitės dvasios ramybę ir šunį.

Joanos Bakūnės nuotraukos ir vizualizacijos

 

 

augintinis sode, augintinis gėlyne