Kaimynų geraširdystės malonėje – vienatvės atskirtieji

Jonas džiaugėsi Miglės pagalba, jį aplankė Salamiesčio seniūnaitė Rima Gatautienė, policijos pareigūnė Gintarė Šližytė, Emocinės paramos linijos administratorė Violeta Šabrinskienė. Kol politikai postringauja apie regionų atgaivinimą, Lietuvos kaimas dažnai laikosi tik dėl nuoširdžios kaimynystės ir vietinių entuziastų dėka. Daug kas tikrame gyvenime yra kitaip, nei bandoma suformuluoti įvairiose strategijose. Tad sostinės valdininkams kartais būtų pravartu nusileisti ant žemės ir labiau susipažinti su realiu atokių kaimų žmonių problemų pilna kasdienybe. Rūpi tik vidurinioji klasė? Nė dienos be rūpesčio – taip kažkas protingas yra pasakęs apie kasdienį mūsų gyvenimą. Bankininkams rūpi pinigingi klientai, prekybininkams pirkėjai, gydytojams ligoniai. Premjeras Saulius Skvernelis neseniai per radiją kalbėjo, kad jam rūpi šalies vidurinioji klasė, o jai priklauso tie piliečiai, kurie padoriai uždirba, tikėtina, pajamų gauna daugiau nei minimali alga. Salamiestis, Bakšėnai Kupiškio rajone – ne tokios vietos, kur viduriniajai klasei būtų tinkama vieta gyventi ir klestėti. Negali sakyti, kad skurdas čia akis badytų. Stovi medinės trobelės, kai kurios tuščios, apšiurusios, kitos sodybos tvarkingos, ir žmonių dar yra. Kai kur kieman užsukus, pasimato šluota ar lentgaliu užremtos durys, reikia suprasti, kad šeimininko viduje nėra. Atidžiau apsižvalgius, ateina nuo medžių pavėsio, sveikinasi. „Ar nutiko kas?“ – dėmesingai klausia vyriškis. Jis Ramūnas, gyvena čia vienas. Palei trobos sieną žydi gėlės, tolėliau daržas. Švariai nuravėtas, prisodinta svogūnų, krapų, gūžes suka kopūstai. Tik agurkai menki, ką tik užmegzti, labai šiemet neauga, pasakoja šeimininkas ir dosniai siūlo: gal bulvių reikia, tuoj pakasiu, geros... Paklaustas, ar taip šeimininkauja, kad moters neturi, atrėžia: kam man ta garso lempa? Ramūnas rodo savo daržą. Ramūnas taip nešmaikštautų, jeigu nepažinotų atvykėlių, Salamiesčio seniūnaitės Rimos Gatautienės, policijos pareigūnės Gintarės Šližytės. Jų tikslas – aplankyti vienišus gyventojus, pakalbinti, sužinoti jų problemas, priminti apie namų, turto ir pačių saugumą, savijautą. Kartu policijos automobiliu vyksta ir Emocinės paramos linijos senjorams Kupiškio rajono administratorė Violeta Šabrinskienė. Pašnekesių temos – įvairiausios, aptariamos dviese atokiau prisėdus ant suoliuko. Gintarė ir Violeta yra rajono savižudybių prevencijos darbo grupės aktyvios narės, tokie žmonių atviravimai joms kasdieniški. Ir pasidžiaugimai pasikalbėjus jau labai dažni. Maži džiaugsmai Važiuojam pas Joną, jis irgi gyvena vienas, neįgalus. Kiemo viralinėje užkurta krosnis, garuoja didelis marinato puodas, pridėta stiklainių. Kaimynė konservuoja cukinijas. Čia pat pasidalija receptu, išmėginsim ir mes. Atbėga mergaitė, iš paskos ir gražiai margas šuo. „Ką aš be jų daryčiau? Miglė man prineša vandens, malkų, kaimynė Violeta, ką išvirusi, valgyti atneša. Bėda ištiko, insultas, pamatė laiku, nuvežė pas gydytojus, dabar vėl krutu“, – gyrė Jonas geraširdžius kaimynus ir patikino, kad vienas retai tebūna. Vandos namų duris atradom priremtas šluota, o ją pačią – prisėdusią ant kaladės po sena pušimi kieme. Vanda prisėdo kieme ant kaladės po sena pušimi. „Kur man eiti, viena esu, oras gražus, tai ir sėdžiu“, – sako. Turi Vanda du sūnus, abudu Anglijoje dirba ir gyvena. Parvažiuoja kartą per metus, aplanko ir vėl išvažiuoja. Dabar jai rūpi, kad kaminas griūva, nėra kam pataisyti. Prieš tris mėnesius sugadino savo mobilųjį telefoną, negali net paskambinti. Iš 150 eurų pensijos ne ką prasimanysi. V. Šabrinskienė pasiūlo parūpinti telefoną, Vandai jau džiugu... Turi šeimininkė ir kitą gerą naujieną – atėjo pranešimas dėl dantų protezavimo (vidurinioji ir aukštesnioji Lietuvos klasės nė neįsivaizduoja, koks tai neįperkamas rūpestis skurstantiems senjorams), bet reikės nuvažiuoti į miestą, o autobusų vasarą nėra, tik vienas reisas per savaitę. Žinantieji Vandos, Ramūno, Jono gyvenimus galėtų pasakyti, kad patys tokius vargus prisišaukė, jauni būdami neteisingai gyveno, visokių klystkelių buvę ir yra, bet, ką besakytų, kaimynystėje būdami, nenusisuka, padeda. Policijos rėmėja, seniūnaitė R. Gatautienė gali tai paliudyti. Žmogiškumas atstoja išmokas Dar nuvažiuojam pas Ireną. Jai 87-eri. Galima daug išvardyti, ko neturi – artimųjų, giminių, šaldytuvo, televizoriaus, skalbimo mašinos ir kitokių buities patogumų, – bet turi rūpestingus kaimynus. Jie sukapoja malkas, jie maitina. Kaimynė Dalia pasakoja turinti savo daržą, mėsos, kiaušinių, tad valgį išverda, atneša triskart per dieną, aplanko, apžiūri, išskalbia. Daro tai be jokių globos išmokų. „O ką daryti, negi paliksi žmogų? Ji nieko neturi, viena, mamą teturėjo, seniai nukaršino. Pas daktarus tik neseniai pirmąkart gyvenime važiavom, kol nuvykom, mano ranką laikė iš baimės...“, – pasakojo senolę globojanti kaimynė. Senolei Irenai kasdien reikia pagalbos ir priežiūros, ją globoja kaimynai. Pati Irena tikina, kad jai nieko daug nereikia, sveikatos niekas nebesugrąžins, sunkiai dirbo lauko darbus kolūkyje sovietmečiu, pensija nesiekia ir 200 eurų, bet kraustytis iš savo namų niekur nenorėtų. Aplankiusieji duoda mintį kaimynei dėl valstybės socialinės paramos, specialiųjų poreikių nustatymo, o čia jau reikės medikų, socialinių paslaugų centro pagalbos. Tarpininkauti tokiais atvejais neretai tenka ir policijos pareigūnams. Bevažinėdami po Bakšėnų kaimą, užkalbinom ir gatvelėse sutiktus sodiečius. Kas į automobilinę parduotuvę keliavo, kas darbavosi bityne. Vanda ir Povilas kaip tik triūsė prie avilių, sakė pirmąkart šią vasarą daugiau medaus išėmę. Ir atnešė dubenį prilaužytų korių su varvančiu medum... Užtat gavo prevencinių policijos lankstinukų apie saugumą ir emocinę paramos liniją. Nuo medaus saldumo apkvaitę važiavom namo iš kaimo. Kaimo, kuris neįtaiko į viduriniąją klasę pagal pajamų vidurkius, kur neturi ką veikti socialinio televizijos serialo kūrėjai (bet čia, Alizavos seniūnijoje, kuriamas dokumentinis filmas „Kupiškio projektas“ apie Kupiškio patirtį savižudybių prevencijos srityje, apie tai bus dar kalba kitąkart), kur yra paprastas kaimyniškas bendravimas. Taip rakina duris kaime: moterys – su šluota, vyrai – su lentgaliu. Valdininkų kalba tai galima pavadinti tarpinstituciniu bendradarbiavimu, naujomis socialinės pagalbos strategijomis. O tikrame gyvenime yra paprasčiau: pareigūnė Gintarė, pasikvietusi bendrakeleivių, važiuoja po kaimus, kalbina Joną, Vidą, kitąkart į kitą kaimą, ir taip vėl iš naujo. Virginija JUŠKIENĖ Autorės nuotraukos       Medaus koriai – tiesiai į policijos automobilį...