Kas labiau piktnaudžiauja – savivaldybės ar bedarbiai?

Šalyje – didžiulis nedarbas, nors laisvų darbo vietų netrūksta. Ne visada vien bedarbiai kalti, kad, užuot įsidarbinę, gyvena iš pašalpų. Antai dažnas kaimo vietovės gyventojas renkasi pašalpą, užuot važinėjęs į darbą mieste ir kelionei išleidęs didžiąją dalį minimalios algos.

Daug žmonių lieka be darbo, siaučiant optimizacijai, arba neištvėrę vergiškų santykių, gaudami minimalų atlygį. Jei jie vyresnio amžiaus, ypač sunku rasti darbą, juolab patinkantį ar pagal specialybę, įgytus įgūdžius. Išeitis – ta pati: gauti pašalpą ir už ją atidirbti, kuopiant viešuosius tualetus, tvarkant parkus ar, kaip būta Alytuje, stovėti prie gatvės kelias valandas, nepaisant, kad šąla, bąla ar lyja, ir padėti mokiniams ją pereiti. Kažin ar tuomet bedarbiai nesijaučia viešumoje pastatyti prie gėdos stulpo, pažeminti? Žinomi atvejai, kai už 120 Eur pašalpą moteris kiekvieną mėnesio darbo dieną po 4 val. tvarkė miestelį, kuopė jo tualetą, o vyras privalėjo nutiesti šaligatvį. Savivaldybės etatiniams asmenims už panašius darbus, žinoma, sumokėtų gerokai daugiau.

Girdėti, kad neseniai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rajonų savivaldybėms išsiuntė raštus, kuriuose rekomenduojama nuo kitų metų nebereikalauti, kad žmonės atidirbtų už pašalpą. Ar savivaldybės pasinaudos šia rekomendacija? Ar reikalaujant, kad žmogus atidirbtų už pašalpą, nepažeidžiamos jo teisės, nežeminamas orumas?

Audronė VAREIKYTĖ, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais: „Savivaldybės visuomenei naudingų darbų atlikimą pašalpas gaunantiems žmonėms organizuoja pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintą tvarką. Savivaldybės gavo raštus iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su rekomendacijomis geriau organizuoti visuomenei naudingų darbų atlikimą žmonėms, kurie gauna socialines pašalpas. Rašte nėra rekomendacijos nuo kitų metų nebeleisti žmonėms atidirbti už pašalpas. Jame teigiama, kad ministerija stebės, kaip atliekami visuomenei naudingi darbai. Įvertinus rezultatus, bus svarstomi visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarkos aprašo pakeitimai.

Rekomendacijose siūloma pašalpų gavėjams skirti daugiau socialinių paslaugų, pasiūlyti dalyvauti priklausomybių prevencijos programose.

Savivaldybių praktika rodo, jog pašalpų gavėjams reikia ir naudinga atlikti visuomenei naudingus darbus. Juk didžiuma jų – ilgalaikiai bedarbiai. Jie, atlikdami visuomenei naudingų darbus, tobulina darbinius įgūdžius, bendraudami gauna naudingos informacijos. Tai ir drausminanti priemonė, nes kai kurie pašalpų gavėjai turi žalingų įpročių, atpratę užsiimti naudinga veikla.

Savivaldybės stengiasi žmogui pasiūlyti darbą, kuris atitiktų jo gebėjimus, turimus įgūdžius. Niekada nereikalaujama dirbti visuomenei naudingų darbų tiems, kurie gauna pašalpas, bet yra neįgalūs, serga, augina nepilnamečius vaikus ar dėl kitų objektyvių priežasčių negali atlikti darbo.

Prievarta netaikoma: savivaldybės žmogų tikina, kad darbas – pagrindinis pajamų šaltinis. Visuomenei naudingi dabai vykdomi susitarus su pašalpų gavėju.“

Aistė ADOMAVIČIENĖ, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė: „Savivaldybėms turbūt labai patogu vienu šūviu nušauti du zuikius – ir paramą mokėti, ir aplinką susitvarkyti, tai pavadinant bedarbių integracija į darbo rinką. Tačiau taip nėra. Viliamės, kad savivaldybės peržiūrės taikomas priemones ir vietoje atidirbimo už paramą galvos apie tikrus ir pasiteisinusius metodus, skirtus įtraukti paramos gavėjus į visuomeninį gyvenimą ir darbo rinką.

Tvarka, kai reikalaujama už pašalpas atidirbti, yra neteisinga ir neori. Jei žmogus dirba, tai turi būti įteisinta darbo santykiais. Su juo turi būti pasirašoma darbo sutartis, mokamas atlygis ir mokesčiai. Taip žmogus kaupia ir darbo stažą. Dabar žmonės dirba, bet gauna ne darbo užmokestį, o pašalpą.

Gaunantieji pašalpas dažniausiai pasitelkiami aplinkai tvarkyti. Šią veiklą organizuoti ir garantuoti turi savivaldybės, skirdamos etatus. Tačiau jos taupydamos išnaudoja skurstančius ir pažeidžiamus asmenis. Jei šie nesutinka už pašalpas atidirbti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jei kvalifikacija aukštesnė arba jei jaučiasi neoriai, socialinė parama atimama. Tai iš tiesų – socialinių teisių pažeidimas. Juk Europos socialinių teisių ramstis, kurį ratifikavo ir Lietuva, numato, kad kiekvienas asmuo, neturintis pakankamai lėšų, turi teisę gauti tinkamo dydžio minimalias pajamas, kurios užtikrintų orų gyvenimą. Narių patirtis byloja, kad dalis žmonių negauna paramos būtent dėl to, kad nesutinka atlikti visuomenei naudingų darbų arba dėl stigmos baimės net nesikreipia paramos. Pasitaiko atvejų, kai žmonės dėl taip žeminančiai organizuojamos paramos geriau renkasi emigraciją ar vegetavimą negu laikiną paramą.

Visgi didžioji dalis asmenų atlieka tuos visuomenei naudingus darbus, nes neturi kito pasirinkimo. Tai primena modernią vergystę.

Ne kartą esame girdėję žmonių skundų, kad ši veikla organizuojama neoriai: žmonės pagal veidą atrenkami, kokius darbus kas dirbs – švaresnius ar purvinus. Be to, apie darbus ir jų vietą informuojami iš vakaro, darbai nėra parenkami pagal žmogaus kvalifikaciją. Tokios sąlygos nesuteikia žmonėms sąlygų integruotis į darbo rinką.

Kaip galima bedarbius žmones vadinti dykaduoniais, piktnaudžiautojais, jei nėra galimybių įsidarbinti ne taip toli nuo namų ir pagal poreikį, sugebėjimus, o vidutinė socialinė parama – 81 Eur ir už ją dar reikia atidirbti?! Ši suma sudaro tik apie trečdalį absoliutaus skurdo ribos – nepadeda išbristi iš skurdo, nekalbant apie žmogaus orumą, socialinių įgūdžių palaikymą, psichologinę būseną, pakirstą savivertę. Už paramą dirbantys žmonės kenčia dėl nepritekliaus, jaučiasi nusikaltę. Neretai mamos, ypač gyvenančios kaime, atidirbinėja namie palikusios vaikus – negalėdamos jų nuvežti į darželį, mokyklą. Ar XXI a. galima tokia vergovė?!

Pernai kai kurios savivaldybės nepanaudojo 50 proc. socialinei paramai skirtų lėšų. Kai kurios neva sutaupytas lėšas panaudojo ne tam, kam galėjo panaudoti. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė 4 mln. Eur – pusę socialinei paramai skirtų lėšų – išleido nežinia kam ir to net neįvardija. Vilniaus savivaldybė nuo socialinės paramos nuriektais 2 mln. Eur sumokėjo skolą už viešojo transporto nuolaidas pensininkams, studentams, neįgaliesiems. Tad kas didesni piktnaudžiautojai – savivaldybės ar už menkas pašalpas vergaujantys bedarbiai?!

Valdžia, užuot permetusi kaltę ir atsakomybę pašalpų gavėjams, kitaip turėtų spręsti su nedarbu susijusius iššūkius.

Retoje Europos Sąjungos šalyje reikalaujama už pašalpas atidirbti. Daugelyje bendrijos šalių stengiamasi bedarbius išlaikyti aktyvius, kad jie neprarastų darbinių ir socialinių įgūdžių. Vakarų šalyse išaiškinami individualūs žmonių poreikiai, tuomet suteikiama kompleksinė pagalba. Apskritai daugelis šalių pripažįsta, kad paramos sistema itin stigmatizuojama. Žmonės, susidūrę su sunkumais, dažnai net gėdijasi kreiptis pašalpos. Kai kurie iškrenta iš sistemos, neatitikę tam tikrų reikalavimų. Tai didelė problema. Juk jeigu laiku žmonėms neužtikriname būtiniausių poreikių, jie smenga į vis gilesnę duobę, iš kurios išlipti vis sunkiau.

Tyrimai rodo, kad kuo universaliau teikiama pagalba žmonėms, tuo mažesnis ir skurdas šalyje. Ištyrus, kaip siejasi paramos skyrimo griežtumas ir skurdo rodikliai, paaiškėjo, kad Lietuva ir Latvija – valstybės, kurių paramos skyrimo tvarkos griežčiausios ES, skurdo rodikliai prasčiausi. Taigi mūsų paramos įstatymas nekelia tikslo mažinti skurdą. Daugiau dėmesio skiriame neva piktnaudžiautojams sugaudyti.“

Augustinas NORMANTAS, Lietuvos Seimo kontrolieriaus vadovas: „Ankstesniais metais gavome žmonių skundų dėl reikalavimo atidirbti už gaunamas pašalpas, pastaruoju metu negauname. Prie skundų nebūdavo pridedami dokumentai, nepaaiškinamos visos aplinkybės, todėl dažniausiai tik tarpininkaudavome, siekdami išsiaiškinti visas su kiekvienu skundu susijusias aplinkybes.

Vienas iš pavyzdžių – 2016 m. skundas, kad savivaldybė siunčia atidirbti už socialinę pašalpą. Atsisakėme nagrinėti skundą, nes nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Mažeikių r. savivaldybę. Taigi nebuvo žinoma jos pozicija skundo atžvilgiu. Vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymu, pareiškėjo skundą persiuntėme Mažeikių r. savivaldybei nagrinėti pagal kompetenciją – kad ji išsiaiškintų skunde įvardijamas aplinkybes ir pateiktų paaiškinimus. Mažeikių r. savivaldybė atsakė Seimo kontrolieriui, kad Mažeikių seniūnija, kaip atliekų turėtoja, surenka atliekas iš viešųjų erdvių, o atliekų rūšiavimas – visuomenei naudinga veikla.“

Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė: „Mes pernelyg žmones remiame, padedame jiems pašalpomis – ne visi jų nusipelnė. Daugelis gaunančiųjų pašalpas jomis piktnaudžiauja, nes tingi dirbti. Buvau patenkinta, kai, taupant pinigus, buvo patikėta savivaldybėms spręsti, kam skirtinos pašalpos, kam ne. Savivaldybių, seniūnijų darbuotojai geriau žino, kas pašalpas panaudos pagal paskirtį.

Susitikdama su rinkėjais patyriau, kad, jų nuomone, nereikia tiek daug "pašalpininkų", nes tarp jų yra blogos reputacijos. Neva vertėtų daugiau paremti žmones, kuriems iš tiesų reikia pagalbos.

Nieko blogo, jei bedarbis už pašalpą atliks teritorijos tvarkymo ar kitus visuomenei naudingus darbus. Nedžiugina vaizdai, panašūs į matytąjį, kai keturi vyrai stovi prie kapinių, atsirėmę į kastuvus, ir neskuba už pašalpas atlikti visuomenei naudingo darbo.“

Parengė ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ