Kava iš šaknų ir sėklų – lietuviškas paveldas

Anykščių krašto ūkininko Ramūno Daugelavičiaus krautuvėlėje „Arbatos magija“ laukiami visi, susidomėję žolelėmis ir jų teikiama nauda. Jis atgaivino senovinį lietuviškos kavos gaminimo būdą: skrudina kiaulpienių, varnalėšų ir kitų augalų šaknis bei sėk­las, taip išgaudamas kvapnų gėrimą. „Kavą galima gaminti ir iš erškėtuogių sėklų, ir netgi iš morkų. Juk geriame įvairių žolelių arbatą, tad kavą įmanoma paruošti ir iš mūsų krašto augalų“, – šypsojosi žolininkas, pasakodamas apie tai, ką esame seniai primiršę.

Aurelija UŠACKĖ

 

Kokia jūsų kelio pradžia?

Svarbu nepamiršti, kad gerųjų savybių sėklose ir šaknyse daugiausia sukaupiama prieš žiemą.

Mano seneliai ir tėvai gyveno Anykščių rajone ir domėjosi žolelėmis: rinkdavo, gydydavo ligas, virdavo arbatas. Visas žinias ir įgūdžius perėmiau iš jų. Pasvajodavau, kad pomėgis taptų darbu ir vėliau Vilniaus senamiestyje atidarėme rytietišką arbatinę, rengdavome arbatos ceremonijas: sėdėdavome ant kilimėlių, degustuodavome, ieškodavome įvairesnių skonių, vertinome ne aromatizuotas, bet kuo natūralesnes. Tyrinėjome poveikį, kurį suteikia vienoks ar kitoks gėrimas, vandens paruošimo būdas.

Kai 2008-aisiais persikėliau į Anykščius, pamačiau, kad yra lietuviškų augalų, daugeliu atžvilgių pranokstančių užsienietiškas arbatas. O paruošimo principas panašus – pagarbus požiūris į žoleles, skynimo, džiovinimo procesus, užpylimą ir pan.

Semtis žinių vykote net į Kiniją. Ką ten atradote?

Kurį laiką mokiausi Nankine, Kinijoje, ir su studentais vaikščiojau į paskaitas. Kaligrafijos muziejuje buvo arbatos mokytojas, mokęs jos gamybos paslapčių. Kinijoje lankiausi keletą kartų. Prisimenu ekspediciją, skirtą kolekcinėms arbatų plantacijoms, kitos ekspedicijos metu tyrinėjome indus. Buvome vietoje, kur kasamas garsiausias kvėpuojantis Isino molis, iš kurio gaminami įvairių spalvų arbatinukai.

Baltiškąja tradicija domėtis pradėjau, kai apsigyvenau Anykščiuose. Draugai paprašė surinkti kilogramą vaistažolių, nors netikėjau, kad tai gali būti rimta (juokiasi). Tada žolelių nuvežiau į Kaziuko mugę ir žmonėms patiko. Tai paskatino dirbti daugiau, toliau kurti vaistažolių derinius.

Kaip susižavėjote kavos gamyba iš Lie­tuvoje esančių augalų? Ar lietuviai turi kavos tradicijų?

Įdomu tai, kad lietuviai arbata vadina viską, kas nėra kava, net uogienę, užpiltą vandeniu. Tad man kilo klausimas: galbūt ir kavą galima gaminti iš įvairesnių augalų, žolelių. Koks skirtumas tarp šių gėrimų? Kavos nepavyks pagaminti iš lapų, nes augalo dalį, iš kurios ruošiamas šis gėrimas, reikia paskrudinti. O paskrudinti galima tik šaknis ir sėklas.

Sužinojau, kad Klaipėdos krašte buvo kafijos tradicija, lietuviai mėgavosi savo gilių kava. Vadinasi, tradicijos yra, tik primirštos. Tada išgirdau Sibire gyvenusių žmonių pasakojimų, kaip jie išsiversdavo badmečiu. Pasakojo, kad tie, kurie rudenį spėdavo prisikasti varnalėšų, kiaulpienių ar kitų augalų šaknų, jas sudžiovindavo, o pavasarį, kai trūkdavo maisto ir vitaminų, paskrudinę sutrupindavo plaktuku ir užpylę verdančiu vandeniu gerdavo. Išeidavo skani kava, kvapas pasklisdavo visur. Tada mane pasiekė žinios, kaip lietuviai naudodavo šakniavaisius. Pasirodo, paskrudindavo ir vandeniu užpildavo cukrinius runkelius, morkas – visa tai vadinta kava.

Iš kokių augalų šaknų ir sėklų galima gaminti kavą?

Ramūnas Daugelavičius perspėja, kad kavos iš lapų pagaminti nepavyks, mat augalo dalį, iš kurios ruošiamas šis gėrimas, reikia paskrudinti, tad tinka tik sėklos ir šaknys.

Tiesą sakant, iš įvairių. Mes pradėjome nuo gilių kavos, paskui sukūrėme visą kolekciją. Gilių kava primena riešutų pieną arba kakavą. Dažniausiai geriama balinta, nes nuo seno yra tradicija užpilti kuo riebesniu pienu ar grietinėle. Toks gėrimas net prilyginamas skystam maistui. Ji tinka vaikams, nes stiprina kaulus, organizmą, gerina kraują, suteikia sotumo jausmą.

Štai, pavyzdžiui, pagaminta iš kiaulpienių ar varnalėšų šaknų kava skoniu primena mums įprastą. Jas galima gerti juodas arba balinti pienu, grietinėle. Tinka kraujui valyti, gerai kepenims, stiprina imunitetą. Visi žinome, kad kiaulpienių šaknys prasikala net pro asfaltą, toks gėrimas suteikia gyvybingumo. Į morkų kavą įpylus pieno ar grietinėlės, ji tampa it skystas pyragas, turi malonaus skrudinimo kvapo.

Gudobelių sėklų kava naudinga širdžiai, gerina kraujotaką, mažina cholesterolio kiekį. Šios sėklos mažai kepintos, tik pakaitintos, derinamos su kvapiaisiais pipirais ir todėl skoniu primena šildančią „Jogų“ arbatą (joje – imbiero šaknys, ciberžolės, kardamonas, gvazdikėliai, pipiriukai, cinamonas). Ypač tinka tiems žmonėms, kurių rankų, kojų pirštai nuolat šąla, taigi silpna kapiliarinė kraujotaka.

Itin vitamininga erškėtuogių kauliukų ir žievelių kava. Erškėtuogė naudinga dėl vitamino C. Sėklos kaupia dar daugiau savybių, tik jas sudėtinga atskirti, reikia išplauti, susmulkinti. Augalai sėklose, kaip ir šaknyse, kaupia genetinę informaciją, ten yra visų gerųjų savybių koncentratas. Šis gėrimas taip pat primena arbatą, šiek tiek jaučiamas rūgštumas.

Naujausia – neutralaus skonio varpučių šaknų kava. Tai itin gyvybingas augalas, tie, kas turi ūkius, žino, kaip sunku juos išnaikinti. Šią savybę tereikia panaudoti žmogaus sveikatai gerinti, pagaminti priimtino skonio gėrimą.

Vadinasi, iš lietuviškų augalų gaminamos kavos dar ir naudingos sveikatai?

Tikrai taip, augalų šaknys ir sėklos – puikus maisto papildas, jas galima ir reikia įtraukti į kasdienį racioną. O šaknys kepinamos, kad būtų skanesnės, pasklistų malonus aromatas. Jei įprastinių arabikos rūšies kavos pupelių nepakepinsite, jos irgi bus visiškai kitokios (sunksis sultys, nebus skanios ir pan.). Pasirodo, tas pats galioja ir mūsų aplinkoje augančių augalų (varnalėšų, trūkažolių, kiaulpienių ir t. t.) šaknims. Vartodami tokią kavą užbėgame ligoms už akių, gauname retų ir reikalingų papildų, be to, toks gėrimas neturi kofeino. Svarbu ir tai, kad galima suvalgyti ir ląstelieną – tai, kas lieka puodelyje, irgi sveika, skirtingai nei įprastinės kavos tirščiai.

Saikingai pakaitintos šaknys ar sėklos naudingesnės organizmui nei nepakepintos – gerina virškinimą, nes priduoda šilumos, lengviau įsisavinamos gerosios medžiagos ir, kalbant tibetietiškos medicinos terminais, sukelia mažiau vėjų. Naudingas medžiagas, mikroelementus, sukauptus lapuose, artėjant žiemai augalas perduoda į šaknis, tad jas reikia tik išsikasti.

Ar iš šaknų ir sėklų pagamintos kavos paruošimo būdas sudėtingas?

Kava iš augalų šaknų ir sėklų stiprina organizmą ne tik Sibiro sniegynuose, bet ir gyvenant gana švelnaus klimato Lietuvos krašte.

Ruošti galima kaip įprasta, net ir kavos aparatu. Pavyzdžiui, kiaulpienės šaknų kava puikiai juo pagaminama. O dažniausiai viskas daroma paprastai: tereikia šaukštelį kavos užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti tiek, kiek įprastą pupelių gėrimą. Vandens temperatūros mažinti nereikia, kaip gaminant žaliąją ar žolelių arbatą. Karštas vanduo nenužudo chlorofilo, nes nei sėklos, nei šaknys neturi žalios spalvos. Jei mėgstate, galite pagardinti pienu ir grietinėle – ir viskas (šypsosi).

Kaip patiems pasigaminti, pasiruošti kavos iš šaknų, sėklų?

Svarbu nepamiršti, kad gerųjų savybių sėklose ir šaknyse daugiausia sukaupiama prieš žiemą. Kuo vėliau rudenį šaknis iškasite, tuo jos bus naudingesnės ir skanesnės (pavyzdžiui, kartus kiaulpienių šaknų skonis jaučiamas vasarą, nes yra sulčių). Svarbu tinkamai sudžiovinti, kad nesupelytų. Tuomet reikia susmulkinti riekelėmis, sumalti ir paskrudinti, kol pasklis malonus kvapas.

Iš sėklų gėrimą gaminti kiek sudėtingiau. Susikonstravau specialų malūną, nes kavamalės neatlaiko – sėklos labai kietos. Galima traiškyti grūstuvėje arba malti pakepintas, tada sėklos trapesnės.

Atrodo, paprasta pasigaminti kavą patiems, bet… Tai, kas auga arčiausiai, lyg paslėpta nuo žmonių akių. Tarsi tikima, kad retas ar iš tolesnių kraštų atvežtas augalas suveiks stipriau, tačiau taip nėra. Augalai, kurie išsikovoja vietą gamtoje, labiau paveikūs, turi savybių, padedančių jiems išgyventi, o per vandenį tą gėrį galima perduoti ir žmogui.

Ramūno Daugelavičiaus nuotraukos

2021-07-16