Lietuvių ir vokiečių priešai naujaisiais laikais – tie patys

1918 m. išleisti proginiai atvirukai skelbė, kad Lietuvos nepriklausomybės diena – kovo 23-ioji. 2015 m. Vyriausybės sudaryta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa tarp aštuonių atgimusiai valstybei svarbiausių įvykių nurodo ir 1918 m. kovo 23-iąją, nors nedaug kas žino, ką reiškia ši data, kas slypi po sausu sakiniu „pirmasis Lietuvos pripažinimas de facto ir de jure“. „Ūkininko patarėjo“ kalbinti istorikai tvirtino, kad Vokietija, 1918 m. kovo 23-iąją pripažinusi Lietuvos valstybę ir netrukus priėmusi įgaliojamuosius raštus iš pirmojo mūsų nepaprastojo pasiuntinio Berlyne Jurgio Šaulio, sudarė galimybę lietuviams politiškai atsiriboti nuo ankstesnių pavergėjų rusų ir „sąjungininkų“ lenkų. Lietuvos vokiečiai ragina mūsų Vyriausybę kitais metais paminėti ir dar vieną istorinį šimtmetį – 1918 m. kovo 3 d. Breste Vokietija privertė carinės imperijos teisių perėmėją bolševikinę Rusiją atsižadėti Lietuvos. O užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius džiaugiasi, kad galingiausia Europos valstybė Vokietija šiandien suteikė tvirtas saugumo garantijas mūsų šaliai.

Mitas apie „ baisius vokiečius“ „Nors Vokietijos kaizeris 1918 m. pripažino tik tokią Lietuvą, kuri su Vokietija turėjo būti susieta kariniais, transporto, muitų ir pinigų sistemos saitais, tai nebuvo visiškai beprasmis nutarimas. Jis suteikė Lietuvai pasitikėjimo kurtis“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Česlovas Laurinavičius. Lietuvos vokiečiai stengiasi deramai paminėti visas Lietuvai ir Vokietijai svarbias datas – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Spalio 3-iąją (Vokietijos suvienijimo dieną 1990-aisiais). „Žinoma, ir kovo 23-iąją, kai prieš 99 metus Vokietija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvą. Dabar bibliotekoje ieškau medžiagos apie saksų savanorius, 1919-aisiais gynusius Lietuvos nepriklausomybę. Noriu paneigti sovietų okupacijos laikais lietuviams į sąmonę grūstą stereotipą, neva vokiečiai – „amžini Lietuvos priešai “. Maskva net gamtos reiškinius panaudojo antivokiškai propagandai: lietuvių vaikai mokyklose turėjo atmintinai iškalti, kad „iš Rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš Vakarėlių debesėliai ėjo“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Vilniuje įsikūrusios Vokiečių bendruomenės pirmininkas Martynas Ervinas Peteraitis.

Atplėšė, bet nesugriovė 1918 m. kovo 3 d. Lietuvos Brastoje (Brest Litovske – dabar tai Baltarusijos miestas Brestas) buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis. Berlynas, be kita ko, privertė Maskvą atsisakyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Paklaustas, kokį poveikį Lietuvos nepriklausomybei turėjo Lietuvos Brastos sutartis, Č. Laurinavičius tvirtino, kad ir tas dokumentas sustiprino mūsų valstybę. „Savotiškai išplėšė Lietuvą iš Rusijos imperijos, sujudino imperijos suverenumą. Sugriauti Rusijos negalėjo, nes bolševikai dar tais pačiais 1918 m. sutartį su vokiečiais atšaukė, o Vakarų pasaulis jos apskritai nepripažino“, – „ŪP“ aiškino istorikas.

Istorinė klaida M. E. Peteraičio manymu, istorinis nesusipratimas ir klaida, kad lietuviai viduramžiais ir naujaisiais laikais tiek daug metų kovojo su vokiečiais, lengvabūdiškai ir neatsargiai atsukę nugarą tikriesiems Lietuvos priešams iš Rytų. „Pernai konferenciją surengėme apie tai, kaip rusai 1944–1945 metais „vadavo“ Rytų Prūsiją. Paminėsiu tik vieną iš daugelio kruvinų Maskvos nusikaltimų. Prie Šilutės Raudonosios armijos tankai traiškė Mažosios Lietuvos pabėgėlius – moteris, vaikus. Bet oficialiuose kariniuose dokumentuose buvo nurodyta, kad rusai sunaikino 2 tūkst. „iki dantų ginkluotų hitlerininkų“ koloną. Po to Raudonosios armijos 16-osios „lietuviškos“ divizijos kareiviams buvo įsakyta surankioti ir užkasti nužudytus lietuvininkus“, – pasakojo M. E. Peteraitis.

Nereikėjo vartyti kaizerio skulptūros Anot M. E. Peteraičio, vokiečiams niekada nebuvo būdinga primesti savo kalbą, papročius, kultūrą kitoms tautoms, kaip darė rusai ir lenkai. Prūsijos karalius (1713–1740 metais) Frydrichas Vilhelmas I vienas iš pirmųjų Europos valdovų diegė visuotinį pradinį mokslą, nurodė Prūsijoje įsteigti daugiau nei tūkstantį mokyklų. „Apie 300 jų buvo atidarytos lietuvių vaikams mokytis gimtąja kalba. Kitas Prūsijos karalius, o nuo 1871 m. Vokietijos imperatorius Vilhelmas I buvo draugiškas lietuvininkams, dovanojo lietuviškoms bažnyčioms varpų. Lietuviai didžiuojasi Mažosios Lietuvos patriarchu, spaustuvininku, „aušrininku“ Martynu Jankumi, tačiau jis ne visada buvo teisus. 1923 m., kai Lietuva prisijungė Klaipėdą, M. Jankus paragino nuversti Aleksandro aikštėje stovėjusią kaizerio Vilhelmo I skulptūrą ir pergalės prieš Napoleoną 100-ųjų metinių proga 1907 m. skverelyje priešais Klaipėdos rotušę atidengtą Borusijos paminklą (Borussia – lotyniškas Prūsijos pavadinimas – red. past.). Taip ir buvo padaryta. Kam to reikėjo? Argi tie meno kūriniai trukdė, žeidė lietuvių tautinius jausmus?.. Juk tai ne geležinio kanclerio, nurodžiusio germanizuoti (vokietinti) Mažąją Lietuvą Otto von Bismarcko statula, 1918 m. vokiečių kareivių pastatyta ant Lyduvėnų (Raseinių r.) tilto...“, – svarstė Vokiečių bendruomenės vadovas.

Draugiškai elgėsi su lietuviais „Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausias mokslo darbuotojas profesorius Valdas Rakutis tvirtino, kad per Antrąjį pasaulinį karą žygiuodami į sovietų pavergtas Baltijos šalis Vokietijos Vermachto kariai į uniformos viršutinę kišenę buvo įsidėję instrukcijas draugiškai, pagarbiai elgtis su lietuviais, latviais ir estais, o į kuprines buvo prisikrovę šokolado plytelių, karininkų įsakymu sąžiningai išdalydavo saldumynus vietiniams vaikams, patys nesuvalgydavo pakeliui“, – kalbėjo Lietuvos vokiečių bendruomenės narys. Anot M. E. Peteraičio, 1941–1944 metais Vokietijos užimtų Baltijos kraštų holokaustą nulėmė ne kažkokia zoologinė vokiečių neapykanta žydams, o tiesiog to meto Vokietiją apkvaitinusi nacionalsocialistinė ideologija. „Net patys sovietai dokumentų rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ nurodo, kad kitus, ne žydus, vokiečių administracija sušaudydavo ar įkalindavo už konkrečius nusikaltimus: „buvo uolus sovietų NKVD bendradarbis, stotyje žiauriai sumušė mokytojo žmoną, vežamą Sibiran, gavo iš sovietų valdžios dviratį ir 10 tūkst. rublių premiją už tai, kad atidžiai saugojo tremiamus lietuvius“, – įrodinėjo Vokiečių bendruomenės pirmininkas.

Ką nutylėjo sovietų propaganda? M. E. Peteraičio pavardę tikrai turėjo įsidėmėti kino mėgėjai. Jis vaidino Lietuvos, Rusijos, Ukrainos kino studijų, net Holivudo filmuose. Sovietų laikais M. E. Peteraitis filmavosi Lietuvos televizijos 1977 m. sukurtoje kino juostoje „Ko verkė pušys“ pagal kompartijos veikėjo Motiejaus Šumausko autobiografinę knygą „Gyvenimo prasmė“ apie sovietinius Antrojo pasaulinio karo diversantus. „Kadangi atrodžiau tikras „nacis“ – aukštas ir šviesiaplaukis, vaidinau esesininką, Švenčionių apskrities komisaro Fritzo Ohlio adjutantą. Pagal scenarijų „kraugerį“, jo padėjėją Ernstą Heinemanną vokiečių komendantūroje nušovė ir dar pusę Vermachto karių įgulos išguldė narsūs raudonieji „partizanai“, nuo vokiečių motociklų ir sunkvežimių pasprukę arklių traukiamomis rogėmis. Bet vietos gyventojas, su kuriuo teko pasikalbėti per filmavimo pertraukas, papasakojo, kad iš tikrųjų F. Ohlį ir jo palydą klastingai užpuolę nužudė iš Baltarusijos atsibastę banditai, numovė negyvam Švenčionių apskrities komisarui batus, nupjovė lavonams lytinius organus ir sugrūdo į burnas...“, – tai, ką nutylėjo sovietinis propagandinis filmas, atskleidė Vokiečių bend­ruomenės vadovas.

Pagaliau normalūs santykiai Anot M. E. Peteraičio, F. Ohlis buvo labai padorus žmogus, dvarininkas, išmanė žemės ūkį, važiuodamas pro dirbančius lietuvių ūkininkus patardavo, kaip geriau arti, sėti. „Jis mėgdavo užeiti į kaimo žmonių trobas, jeigu matydavo, kad 6–8 vaikus auginanti šeima vargsta, nuėjęs pas kaimyną, laikantį 5–6 karves, siūlydavo vieną atiduoti vargšui, nes „Trečiajam reichui reikia sveikų vaikų“, – tikino M. E. Peteraitis, kuriam labai malonu, kad dabar Vokietijos ir Lietuvos santykiai puikūs. Šiandien svarbiausia Europos šalis Vokietija rodo ypatingą palankumą Lietuvai, parduoda galingą karinę techniką, dislokuoja savo karius Lietuvai ginti nuo Rusijos, kitaip tariant, suteikia mums saugumo garantijas.

Geopolitinis lūžio taškas „Nors vokiečiai ne kartą buvo užėmę Lietuvą, bet niekada jos neaneksavo, neįsiurbė į Vokietijos sudėtį. Nevaldė mūsų ir, tikiuosi, niekada to nebandys daryti. Mus sies sąjunginiai euroatlantinio solidarumo ryšiai“, – pabrėžė istorikas Č. Laurinavičius. Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus nuomone, labai reikšminga, kad Vokietija įsipareigojo ir ryžtingai ėmė vadovauti NATO priešakinių pajėgų batalionui Lietuvoje. „Tai geopolitinis lūžis. Juk iki tol Vokietija dėl suprantamų istorinių priežasčių labai nenoriai prisidėdavo prie tarptautinių taikos palaikymo pajėgų, vengdavo NATO karinių operacijų. Esame labai dėkingi dėl Lietuvai rodomo išskirtinio Vokietijos dėmesio“, – „Ūkininko patarėjui“ pakiliai kalbėjo Lietuvos diplomatijos vadovas L. Linkevičius, nors mūsų diplomatinis korpusas nesirengia kaip nors ypatingai švęsti kovo 23-iosios.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Archyvinė nuotrauka