Lietuvos politikų arogancija – raktas į priešiškų valstybių pergalę

Prasidėjus Aleksandro Lukašenkos organizuotai ir, tikėtina, Vladimiro Putino padiktuotai nelegalių migrantų atakai prieš Lenkiją pagalvojau, kad tai – didžiulė klaida. Pirma, tokia ataka turėjo galutinai pabudinti Europos Sąjungos lyderius, kad šie suprastų, jog tiek Lenkija, tiek ir Lietuva susiduria su realiomis provokacijomis. Juk kalbame apie agresiją, kurios metu žmonės tampa gyvaisiais ginklais nuo valdžios apsvaigusių veikėjų rankose. Antra, jeigu ne visoje ES, tai bent jau Lietuvoje vyliausi išvysti susitelkimą ir vienybę. Juk deklaruojame įgūdžius įžvelgti Kremliaus žaidimus. Deja, įkvepianti savaitės pradžia netrukus virto nuviliančiu fiasko. Trečiadienį vidaus reikalų eurokomisarė Ylva Johansson užsiminė, kad ES reikalaus keisti Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos įstatymus, leidžiančius išstumti nelegalius migrantus į Baltarusijos teritoriją. O ketvirtadienį Seimas demonstratyviai atmetė tris Prezidento veto ir parodė panieką valstybės vadovui.

Kontroliuojamas diktatorius

Suformuota ir link Lenkijos sienos pajudėjusi nelegalių migrantų minia tarytum liudijo, kad A. Lukašenka yra virtęs visiška Rusijos marionete. Kokią naudą pačiam diktatoriui galėjo atnešti ši provokacija? Didesnį ES susitelkimą? Naujas sankcijas? Ar dar įnirtingesnes sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos statybas? Blaiviai žvelgiant nė vienas iš šių reiškinių negali būti laikomas A. Lukašenkos tikslu. Galimos tik dvi alternatyvos. Pirmoji, A. Lukašenka visiškai išprotėjo ir nebesuvokia savo veiksmų pasekmių. Tuo labai smarkiai abejočiau, nes efektyvus protestų suvaldymas, kai net dalis Baltarusijos ambasadorių stojo į protestuotojų pusę vildamiesi, kad režimas žlugs, liudija apie sistemos gebėjimą išlikti. Deja, gerokai didesnį nei linkėtume baltarusiams. Antroji alternatyva – milžiniška A. Lukašenkos priklausomybė nuo V. Putino. Naujojo Rusijos caro parama diktatoriaus režimui yra virtusi savotišku narkotiku. V. Putinas yra suinteresuotas sukelti tam tikras krizes Baltarusijoje, kad didėtų A. Lukašenkos priklausomybė nuo paties V. Putino paramos. Tokių krizių pavyzdžiu galime laikyti ir Europos sankcijas Baltarusijai. Kita vertus, jeigu ES nesugebėtų susitelkti esant tokioms aplinkybėms, ji Rusijai pademonstruotų, kad pastaroji gali testuoti savo veiksmų ribas ir toliau nuosekliai siekti galios.

Vladimiro Putino triumfas

Rusijos režimas turėjo savų interesų šioje provokacijoje, tačiau kartu atrodė, kad už ją turės susimokėti nemažą kainą. Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra jau kuris laikas gyvena vidinio šaltojo karo sąlygomis. Teiginiai, kad premjerė neturi laiko matytis su šalies vadovu, jog pasitarimai vyksta patarėjų lygmenyje nedviprasmiškai bylojo apie ypač prastą situaciją Lietuvoje. Juk nei Prezidento, nei Premjerės patarėjai neturi jokių rimtų sprendimo priėmimo įgaliojimų. Taigi šis šaltasis karas neabejotinai atliepė Rusijos interesus. Vykstant masinei provokacijai prie Lenkijos sienos, nuoširdžiai tikėjausi, kad atėjo vienybės valanda. Maniau, kad siekiant vienybės mūsų politikams nereikės laukti daugiabučių namuose aidinčių automatų šūvių ar gatvėmis važinėjančių tankų. Prezidento Gitano Nausėdos ir Premjerės Ingridos Šimonytės susitikimas ir jį sekusi valstybės vadovo parama vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės iniciatyvai skelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje tarytum bylojo, kad gebame susitelkti bendro priešo akivaizdoje. Deja, ketvirtadienį vykusi Seimo fiesta ir, dr. Mažvydo Jastramskio žodžiais tariant, juodasis G. Nausėdos ketvirtadienis virto geriausia dovana V. Putinui. Parodėme, kad net ir vykstant neregėto mąsto hibridinei agresijai prieš Lenkiją, mes nesugebame sutramdyti noro demonstruoti vienas kitam savo politinius raumenis. Graudu ir liūdna.

Trys šūviai į Prezidentą

Kalbant perkeltine prasme, ketvirtadienį Seimas Prezidentą sušaudė trimis šūviais. Atmesti veto dėl mokamų testų nevakcinuotiems arba COVID-19 nepersirgusiems darbuotojams, dėl parlamento nuolatinio atstovavimo ne tik ES, bet ir dvišaliame lygmenyje bei prievolės aplinkosaugininkams reaguoti į visus pranešimus apie galimus pažeidimus.  Didžiausią dalį diskusijų pakurstęs Prezidento veto dėl mokamų testų nevakcinuotiems arba koronavirusu nepersirgusiems darbuotojams kėlė tikrai nemažai klausimų. Viena vertus, šiandien vakcina nuo COVID-19, nors ir ne tobula, bet geriausia įmanoma alternatyva kovoje su pandemija. Kita vertus, korupcija medicinos sektoriuje niekur nėra dingusi, todėl visuomenės rankų laužymas atvestų ne tik į didesnį skiepijimąsi, bet ir į didesnį kyšininkavimą. Dar daugiau ironijos kelia tai, kad tą patį ketvirtadienį Seimas bandė priimti narkotikų dekriminalizavimo įstatymą, kuris apima ne tik kanapes, bet ir kitas narkotines medžiagas. Tą pačią dieną kalbėti apie laisvę ir žiaurumą kovoje su narkomanija bei žūtbūtinę ir besąlygišką kovą su pandemija, apribojant pasirinkimo galimybes, Aušrinei Armonaitei atrodė racionalu. Net ir įžvelgiant tam tikrą valdančiųjų nenuoširdumą, dar buvo galima suprasti šio veto motyvus. Juk geresnių priemonių, kaip padidinti pasiskiepijusių žmonių gretas, niekas nepasiūlė. Vis dėlto tai, kad per vieną dieną buvo atmesti ir tie Prezidento veto, kurie galėjo palūkėti ramesnių laikų, liudija, kad valdantieji norėjo pažeminti valstybės vadovą. Jie tą darė absoliučiai ignoruodami geopolitinį kontekstą ir įvykius Lenkijoje.

Vietoje išvadų

Simboliška, kad didelio masto hibridinė ataka prieš Lenkiją buvo surengta kelios dienos iki Lapkričio 11-osios – Lenkijos nepriklausomybės dienos. Neabejoju, kad Lenkija sugebės išlaikyti šį išbandymą, o pati ataka lenkams dar kartą parodys, kokia svarbi yra nepriklausomybė. Lenkija egzaminą išlaikė. Deja, mums nepavyko. Arogancija, politinis Lietuvos susipriešinimas ir noras pažeminti vienas kitą liudija, kad šiandien mes esame pažeidžiami kaip niekad. Tuo tarpu priešininkai tą mato ir tuo naudosis.

2021-11-13

ŪP apžvalgininkas Audris NARBUTAS

Redakcijos nuotrauka

Prezidento veto, Aušrinė Armonaitė, Audris Narbutas, Ūkininko patarėjas