Mes darbininkams į nugaras nealsuojam

Plungės rajono Narvaišių kaime pienininkystės ūkį su 230 ha žemės valdantiems Nijolei ir Arvydui Prišmontams darbininkų netrūksta. Ūkininkai turi penkis samdomus žmones, kurie, išskyrus jų sūnų Darių, gyvena čia pat, ūkyje. Ir dirba ne pirmus, o penktus ar net dešimtus metus. Kaip sakė Arvydas, jei ir išeina kuris, po kiek laiko grįžta ir prašosi priimamas atgal. Buvo keista tą girdėti, nes dabar ne tik ūkininkai, bet ir pramonės, prekybos, statybos įmonių vadovai per visas komunikacijos priemones skundžiasi, jog trūksta darbo jėgos. Keista dar ir dėl to, kad narvaišiškių ūkis – pačiame kaimo užkampyje, kur iki artimiausio kaimyno – geras kelio gabalas. Tad kur paslaptis?

Arvydas ir Nijolė Prišmontai

Darbininkams ir pusryčius, ir pietus verda

Kiekvieną rytą atsikėlusi N. Prišmontienė skuba į darbininkų namą, kur paruošia jiems pusryčius – iškepa kiaušinienės ar sutepa sumuštinių. Dvi melžėjos ir du fermoje dirbantys vyrai po rytinės ruošos iškart sėda pusryčiauti. Kadangi be šeimininkės yra dar dvi moterys, pietus jos ruošia padieniui. Išverda tiek, kad užtektų ir vakarienei. Visus produktus superka šeimininkai, iš darbininkų nepaimdami nė euro. Šaldytuvas pilnas šviežios ir rūkytos mėsos, dešrų, pieno, kt. produktų. Kiekvienas išalkęs bet kada gali atsidaryti šaldytuvą ir papildomai pavalgyti. Per laisvadienius išvažiavę į miestą, jie už savo pinigus perka nebent tai, ko nori patys.

Sodyboje gyvenantys samdomi žmonės nemoka nuomos mokesčio. Jiems nekainuoja nei elektra, nei vanduo, nei dujos. Visas atlyginimas (o tai gerokai daugiau negu minimumas) lieka jų kišenėse. Išskyrus melžėją ir jos draugą, kiti du turi atskirus kambarius, televizorius, jiems reikalingą buitinę techniką. „Mes darbininkams į nugaras nealsuojame, pirštais nerodome, ką jie turi dirbti. Jie patys gerai žino, ką ir kaip turi padaryti. O mes žinome, ko iš jų reikalaujame“, – tokį darbininkų prieraišumą „Ūkininko patarėjui“ paaiškino moteris, kurios vardu ir įregistruotas ūkis. Taip yra nuo tada, kai Nijolės tėvas Stasys Diburys padovanojo jai savo atgautus 28 ha.

Ir cukrinius runkelius, ir net linus augino

N. ir A. Prišmontai savo ūkininkavimo pradžią prisimena kvatodami. Vyras visais įmanomais būdais į kaimą veržėsi, o ji užsispyrė – nė krust iš priemiesčio. Tada Arvydas susirinko savo daiktus ir išvažiavo į uošvio ūkį. Vairuotoju dirbęs A. Prišmontas apie miestą nė girdėti nenorėjo. Įsikūręs Narvaišiuose, laikė tris karves, pulką vištų, kalakutų ir nė nemanė grįžti namo – į prie Plungės prigludusius Varkalius, kur turėjo namą. Žmona nepasidavė – ką siuvėjai vidury laukų veikti, jei net karvės pamelžti nemoka? Kada taip užsispiria du žemaičiai… baigtį sunku nuspėti. Vis dėlto nusileido Nijolė.

Kai moteris apsisprendė ir atvažiavo pas vyrą, juodu ėmėsi statybų. Pirmiausiai reikėjo naujam ūkiui rasti tinkamą vietą. Išsirinko didžiulį miežių lauką, kuriame šiandien – ir gyvenamasis namas, ir visi reikalingi ūkiniai pastatai, ir technikos kiemas telpa. Tuo pat metu reikėjo ir technikos bei reikalingos įrangos. Su Europos Sąjungos (ES) parama ir be jos juodu įsigijo grūdų kombainą, 9 traktorius ir visą prie jų kabinamą įrangą. Daugiausia skirtą šienavimui, nes beveik visa jų žemė atiduota pievoms. Grūdų sėja tik tiek, kiek jų reikia pašarui. O jo reikia nemažai, nes ūkininkai turi 100 melžiamų karvių ir tiek pat telyčių – visos holšteinų veislės.

Karvės švarios ir sočios

 

Melžimo aikštelė

„Ko tik mes nesigriebėm, – sakė Nijolė. – Sodinom bulves, cukrinius runkelius, kopūstus, linus auginom. Kai dabar apie tai pagalvoju, nė prisiminti nenoriu.“ Nesunku įsivaizduoti, kaip nuo kaimo lyg nuo ugnies bėgusi moteris jautėsi, kai pateko į nesibaigiančių darbų sūkurį. Vienas kitą papildydami Prišmontai papasakojo, kaip tuos kopūstus net naktimis ravėdavo, rankomis nukirsdavo, kaip juos į vagonus kraudavo. Likusius raugdavo ir pardavinėdavo turguose.

Vargo ne tik su bulvėm ir kopūstais. „Su linais, kol jų Lietuvai dar reikėjo, irgi visko buvo, – prisiminė A. Prišmontas. – Vienais metais nurovėm ir suklojom juos lauke. Užėjo tokia liūtis, kad viską suplakė, su žemėmis sumaišė. Taip jie tame lauke ir supuvo.“ „Dar ir kiaules auginom – turėjom jų apie 100. Ir paršavedžių laikėm, – įsiterpė Nijolė. – Tuo pat metu ir karvių jau nemažai turėjom, nes už kiaules juokingus pinigus mokėjo. Netrukus pasirodė nurodymai, jog negalima kartu kiaulių ir karvių laikyti, taip su kiaulėm ir atsisveikinom.“

Liko ištikimi pienininkystei

Prieš 25 metus pasirinkę pienininkystę, N. ir A. Prišmontai nesiblaško. Gavę gerą pamoką, kai mėgino tapti daržininkais, dabar jie sėja tik tai, ko reikia jų gyvuliams: kviečius, miežius, avižas, žirnius. Šiemet pirmą kartą pasėjo žieminių kviečių – pažiūrės, kaip seksis. Ir daržovių augina tik tiek, kiek reikia šeimai. Nijolė su Arvydu darbus pasidalinę: ji rūpinasi tuo, kas dedasi fermose, jis – kas vyksta laukuose. Arvydui padeda ūkyje dirbantis sūnus Darius. Tik jie vieni valdo techniką – niekam kitam jos nepatiki.

Prišmontai vis dar didina melžiamų karvių bandą. Telyčias laiko anksčiau pastatytose fermose, o melžiamas karves – naujoje. Pastatui, kuriame pagal projektą telpa 128 karvės, pastatyti paramos neprašė – apsisuko su savais pinigais. Tačiau stovus, vakuuminę liniją, artezinį gręžinį, kitą įrangą įsigijo už savo ir ES paramos lėšas. Naujoje fermoje iškart pasikeitė ir darbo sąlygos. Dabar gerokai lengviau ne tik pagalbiniams darbininkams, bet ir melžėjoms, nes iškart melžiama 12 karvių.

Vaikštant prieš porą metų pastatytoje fermoje, į akis krito ideali tvarka ir švara. Viskas žvilgėjo ne tik šaldiklių ar buitinėse patalpose, bet ir pačioje fermoje. Nesunku suprasti, kad ūkio šeimininkai – reiklūs. Lyg perskaičiusi mūsų mintis, N. Prišmontienė pasakė: „Kiekvieną mėnesį viena diena skirta generaliniam tvarkymuisi, o ir kasdien reikia viską tinkamai susitvarkyti, nes su pienu juokauti negalima. Prastesnė kokybė – mažesni pinigai.“

Naujoji ferma

Ūkis turi ateitį

N. ir A. Prišmontai neabejoja, kad ūkį paveldės sūnus Darius. Šiuo metu sūnus su šeima gyvena kartu su Nijolės tėvais Varkaliuose, bet, laikui bėgant, įsikurs ūkyje, kurį jam ir teks valdyti. Dukrai Odetai tėvai padovanojo savo namą Varkaliuose. Odeta dirba Plungės rajono savivaldybėje ir augina sūnų. Nijolė džiaugiasi anūkais ir sako nesigailinti, kad nusileido vyrui ir apsigyveno kaime. Kaip nesigaili ir to, jog būdama aštuoniolikmetė ištekėjo už Arvydo, su kuriuo per 36-erius bendro gyvenimo metus daug visko patyrė.

2021-10-27

ŪP korespondentė Roma MĖČIENĖ

Autorės nuotraukos

Arvydas Prišmontas, Nijolė Prišmontienė, Narvaišių kaimas, Roma Mėčienė, ES parama