MINČIŲ BRASTA: Tarp sotaus ir alkano

Neseniai vienas šalies istorikas ištarė: „Lietuva dar niekad taip sočiai negyveno.“ Tauta šį teiginį pasitiko kapų tyla. Žemdirbiai netgi pasipiktino: jiems duonos, pieno, mėsos gamybos kaštai auga, gaunamos kainos išlaidų nepadengia. Parduotuvės lentynoje atsidūrusio produkto kainoje ūkininko dalis sudaro 23 proc., prekybininko – 38 proc. Neįperkame lietuviškų sūrių, dešrų, dardame į Suvalkus pigesnių…

Tris dešimtmečius mindžikuojame kurdami žemės ūkio ir kaimo išlikimo strategiją. Šiandien Lietuva skaičiuoja turinti 226 tūkst. karvių ir apie 14 tūkst. pieno ūkių, Latvija – 138 tūkst. karvių ir 6 tūkst. ūkių, Estija – 85 tūkst. karvių ir 500 ūkių, Lenkija – 2,2 mln. pieno ūkių. Pastarąjį dešimtmetį Latvijoje pieno gamyba augo 32 proc., Lenkijoje – 31 proc., Estijoje – 26 proc., Lietuvoje – 7 proc. Kai kurių verslo apžvalgininkų nuomone, lietuviams prieš keliolika metų koją pakišo politikų pageidavimai paversti pieno ūkį kaimo socialinio stabilumo garantija. Dar ir šiandien vidutinis mūsų šalies pieno ūkis – 12 karvių. Vis dar superkamas šiltas rytinis pienas, nors tai daryti draudžiama nuo 2004 metų. Latvijoje net smulkūs ūkininkai supirkėjams dienai brėkštant atneša iki 8 oC atvėsintą vakarinį pieną. Estai nuėjo kitu keliu. Jie palaidojo kolūkines fermas ir lygioje vietoje jau prieš du dešimtmečius statė modernius šalto galvijų laikymo tvartus, kasė lagūnos tipo mėšlides, pirko modernią skandinavišką įrangą. Jau tada jie kalbėjo apie darbo jėgos fermose pakeitimą automatizuotomis sistemomis. Latviams sekėsi prasčiau, lietuviams –
suvis prastai. Verslo paniką skatino į eksportą orientuotas nacionalinis pieno perdirbimo sektorius. Rinkos apžvalgininkų nuomone, tarp ES šalių, kuriose pienininkystė užima svarbią ekonomikos dalį, Lietuvos pieno ūkių struktūra pasirodė labiausiai atsilikusi. Pernelyg didelis smulkių pieno ūkių skaičius šalies biudžetui buvo ir yra nemenka našta – valstybė ir ES kasmet priversta kompensuoti patiriamus neefektyviai veikiančių ūkių nuostolius. Estijos valdžia prieš du dešimtmečius pradėjo pieno ūkių pertvarką – priėmė sprendimą, kad prekiniai pieno ūkiai privalo veikti rinkos sąlygomis. Nuo 1995 metų iš 3 tūkst. prekinių pieno ūkių pastaruoju metu liko 500, kurie rinkai sugeba patiekti dar daugiau pieno nei iki reformos. Šiuo metu Estija pagal vidutinio pieno ūkio dydį (180 karvių) yra viena iš ES lyderių. Estijoje per metus iš karvės vidutiniškai primelžiama 8,8 t, Lietuvoje – 5,7 t pieno. Palyginti su Estija, Lietuvoje pieno ūkių yra 35 kartus daugiau, tačiau jie parduoda vos dukart daugiau pieno nei estai. Pieno ūkio dydis yra esminė konkurencijos pranašumo sąlyga – kuo didesnį aukštos kokybės pieno kiekį ūkis gali pasiūlyti, tuo didesnė kaina už jį mokama (tam Seime 2015 m. netgi buvo „prastumtas“ specialus Pieno įstatymas, pieno tiekėjus suskirstęs į 10 grupių, kainą nustatant pagal pristatomo pieno svorį). Dėl didelio kiekio atvėsinto pieno Lietuvos pieno perdirbėjai iš Estijos ir Latvijos ūkių parsiveža 40 proc. šalyje perdirbamo pieno, už žaliavą mokėdami gerokai brangiau, be to, patirdami logistikos kaštus. Sunku pasakyti, ar „draugystė“ su estais ir latviais ilgai tęsis. Pastarieji šalyje beveik dvigubai, palyginti su 1990 m., didina sūrių, pieno ir išrūgų miltų gamybą, pasistatė naują kooperatinę pieninę.

Lietuvos pienininkai pastaruoju metu jaučiasi kaip į krantą išmesta žuvis. Maži ūkiai neišgyvena, nes už pieną gauna savikainos nepadengiančią kainą. Verslą sunkina ir tai, jog tik 30 proc. šalies pieno ūkių fermose turi šaldymo įrangą. Praėjusiais metais valstybė pieno gamintojams neatlygintinai skyrė pinigų įsigyti šaldytuvams, tačiau retas ta galimybe pasinaudojo. Liko nepanaudota krūva milijonų eurų.

Prieš keletą metų viename pieno gamintojų suvažiavime buvo pateikta skaičiuotė, kaip išsilaiko 20 karvių turintis ūkis Lietuvoje ir kitapus sienos – Lenkijoje. Ir tada, ir dabar patikėti sunku. Statistiškai vidutinis kaimynų ūkis – 7,1 ha, 10 karvių. Net 56,6 proc. ūkių – mažesni nei 5 ha. Užtat pienininkystė – ketvirta ES ir dvylikta pasaulyje. Per metus pagaminama 2 proc. pasaulio pieno. Oficiali šalies agrarinė ir socialinė politika – išlaikyti šeimos ūkius. Lenkai atvirai kalba, jog juos išgelbėjo tai, kad sovietmečiu čia nebuvo kolūkių, vystėsi šeimos ūkiai. Pieno supirkimo kainos pastaruoju metu panašios kaip ir Lietuvoje, tačiau 90 proc. šalies pieno ūkių – kooperuoti. Pieno gamintojai valdo pieno perdirbimo bendrovių akcijas. Superkamo pieno kokybė labai griežtai kontroliuojama, iš lietuvių priimamas ekologinis, atvėsintas, aukštos kokybės pienas, grietinėlė. Perkamos ir produktyvių veislių telyčios savo ūkių bandoms papildyti. Lenkijoje pagaminti pieno, mėsos produktai realizuojami kaimyninėse šalyse – Čekijoje, Slovakijoje, Lietuvoje. Agrarinį sektorių gelbsti ir tai, jog Lenkijoje – didelė vartotojų rinka, be to, prioritetas teikiamas vietinės kilmės žemės ūkio produkcijai. Savo pieno produkciją parduotuvėse mieliau renkasi ir estai bei suomiai. Lietuvoje baiminamasi reklamuoti vietinės kilmės pieno produktus, esą, sulauksime Briuselio sankcijų. Tik ar kas pabandė?

 

2022.03.07

Šaltinis – Justinas ADOMAITIS

Susijusios temos – skaitykite: žemės ūkis; pieno ūkiai; pienininkystė;