Miškai žaliuos, arimai naktį švytės?

Šalies žemės ūkis, įgyvendinęs žaliąjį kursą, ne tik žaliuos, bet ir švytės. Aplinkos ministerijos (AM) vietoj gyvulių mėšlo kaip laukų trąša peršamas nuotekų dumblas dėl jame esančio fosforo naktimis švytės. Kontrolieriams bus lengviau nustatyti pažangiai ūkininkaujančiuosius...

Laukai tręšiami ar teršiami?

Prieš dešimtmetį šalies ekonomikos garvežiu vadinta žemdirbystė pastaraisiais metais tapo mažiausiai dviejų ministerijų (Aplinkos ir Žemės ūkio) atakų taikiniu – „šaudoma“ europiniais ir nacionaliniais reglamentais, tikrais ir būsimais draudimais. Pagrindinės ūkininkų organizacijos, susitelkusios į Lietuvos žemės ūkio tarybą (LŽŪT), dar prieš porą metų kreipėsi į abiejų ministerijų vadovus prašydami pagrįsti valdžios draudimus fermų mėšlui ir leidimus miesto nuotekų dumblui. Pasirodo, kad nuotekų dumblas podraug su mineralinėmis trąšomis bei cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis nekenkia gamtai, neskatina dirvos erozijos, nes sunkieji metalai nusėda į 50 cm gylį, o gyvulių mėšlas, panaudotas kaip organinė trąša, laikosi dirvos paviršiuje, nuplautas lietaus nitratais užnuodija vandens telkinius, o vėliau ir Baltijos jūrą, vieną taršiausių pasaulyje. Apie tai diskusijoje kalbėjo aplinkos ministras Simonas Gentvilas, kolegai neprieštaravo žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis tvirtina jau ne vienus metus iš politikų ir visuomenės veikėjų girdintis, kad šalies žemės ūkis yra didžiausias gamtos teršėjas. Mitais grindžiamas gyventojų pasipriešinimas žemdirbių ketinimams regionuose plėsti ar steigti gyvulininkystės ūkius. „Šiandien karvę Lietuvoje pamatysi kas šimtą kilometrų, – sako J. Vilionis, – prieš porą dešimtmečių pieno ūkių turėjome daugiau nei 250 tūkst., dabar liko 16 tūkst. Žaliasis kursas privers ūkininkus vietoj galvijų rūpintis meldinėmis nendrinukėmis. Tik ką tada dėsime ant stalo?“

Aplinkos viceministrė Gintarė Krušnienė ūkininkus ramina. „Numatytos priemonės skirtos ne naujiems draudimams ir ribojimams įvesti, o tam, kad skatintų keisti ūkininkavimo principus, praktikas ir metodus palankesniais aplinkai ir sveikesniais žmogui“, – tikino ji.

Jos nuomone, laukiami pokyčiai gyvulininkystės sektoriuje skirti ne gyvulių skaičiui mažinti, o tam, kad būtų efektyviau panaudota tai, kas atlieka: gyvulių mėšlas virs organine trąša ir žaliava biodujoms gaminti, kurių paklausa transporto, pastatų ir pramonės sektoriuose augs jau artimiausiais metais. Klimato kaitos darbotvarkėje numatyta tinkamai sutvarkyti vis daugiau mėšlo ir srutų – iki 2030 m. padvigubinti jų kiekį, bet kartu siekti, kad didelė kiaulių, galvijų mėšlo ir srutų dalis būtų naudojama biodujoms gaminti. Kartu užsibrėžta iki 2030 m. efektyviau naudoti mineralines trąšas augalininkystėje, siekiant ne mažiau nei 15 proc. sumažinti išberiamų azoto trąšų kiekį. Tai prisidėtų ir prie kitų aplinkos būklės gerinimo, ypač vandens taršos mažinimo, siekių.

Darbotvarkėje užsibrėžta per dešimtmetį padvigubinti ekologinio ūkininkavimo plotą, palyginti su 2020 m., ne mažiau nei 8 tūkst. ha padidinti daugiamečių pievų plotus, o žemės naudmenų plotus, kuriems taikomos neariminės technologijos, išplėsti tris kartus. Numatoma, kad maisto produktų tiekimo grandinės artės prie vartotojų, pavyzdžiui, vystant žemės ūkį ir miestuose, siekiant mažinti transportavimo poreikį ir atstumus.

LŽŪT nariai, puoselėjantys augalininkystės ūkius, teigia, kad kaip alternatyvą mėšlui ir organinėms trąšoms savivaldybių vandenvalos įmonės siūlo nuotekų dumblą. „Juk tai – visa cheminių elementų lentelė, – piktinasi LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – kiekvienas miesto gyventojas žino, kiek jo namų ūkis į kanalizaciją nuleidžia teršalų iš indaplovių, skalbimo mašinų, tualetų. Dar pridėkime viešus ir paslėptus gamybos įmonių vamzdžius. Ar nuotekų valymo įrenginiuose ši nuodinga chemija neutralizuojama?“

Fosforas, arsenas, švinas, gyvsidabris...

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) pateiktais duomenimis, nuotekų išleidimas į gamtinę aplinką 2019 m. šalyje siekė 2 750 662,133 tūkst. kub. m, nereikalaujančių valymo – 2 579 434 tūkst. kub. m, išvalytų iki reikalaujamos normos – 122 601,583 tūkst. kub. m, nepakankami išvalytų – 48 349,335 tūkst. kub. m, užterštų be valymo – 277,215 tūkst. kub. m.

AAA duomenimis, 2019 m. į aplinką išleidžiamus teršalus sudarė beveik šimto pavadinimų cheminiai elementai. Pavyzdžiui, bendrojo azoto kiekis per metus siekė 1 929 t, bendrojo fosforo – 149 t, amonio azoto – 333 t, amonio – 14 t, nitratų – 53 t, nitratinio azoto – 1 032 t, nitritinio azoto – 27 t, fosfatų – 16 t, fosfatinio fosforo – 73 t, skendinčiųjų medžiagų – 2 740 t, chloridų – 21 818 t, sulfatų – 5 506 t, riebalų – 267 t, naftos ir jos produktų – 21 t, aliuminio – 3 t, cinko ir jo junginių – 7,8 t ir t. t.

Pasak LŽŪT pirmininko J. Vilionio, žemdirbiams nerimą kelia su nuotekomis ir jų dumblu į aplinką patenkantis fosforas, išliekantis net pelenuose, aukštoje temperatūroje sudeginus išdžiovintą dumblą. Žinomas gamtininkas, Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidentas dr. Rimantas Budrys teigia, kad didžiausias fosforo kiekis į nuotekas patenka iš skalbimo priemonių. Skandinavijos šalys, beveik visos Europos Sąjungos (ES) šalys riboja fosforo kiekį skalbikliuose, tik Lietuva ir Rusija to nėra padariusios. Net Baltarusija prieš porą metų priėmė reglamentą, kuris riboja leidžiamą fosforo kiekį skalbimo priemonėse. Gamtininko nuomone, šimtus kartų pigiau fosforo nenaudoti, nei pašalinti jį iš nuotekų.

Antrinis dumblo panaudojimas

Pastaraisiais metais bendromis politikų, mokslininkų ir verslo atstovų pastangomis Lietuvoje ieškoma galimybių, kaip tvarkyti nuotekų srautus. AAA duomenimis, Lietuvoje kasmet susidaro apie 80 tūkst. t nuotekų dumblo. Tačiau esama dumblo tvarkymo sistema šalyje nėra galutinai suformuota, dumblas vis dar laikomas atliekomis. Pavyzdžiui, Kinijos žemės ūkio reikmėms – laukams tręšti – panaudojama 100 proc. nuotekų dumblo, JAV – 77 proc. Lietuvoje per metus 48,3 proc. sutvarkyto dumblo panaudojama tręšti ir rekultivuoti, 38,7 proc. – kompostuoti, 7,4 proc. patenka į sąvartynus, 5,2 proc. pašalinama kitais būdais, 0,3 proc. – sudeginama.

Antrinio nuotekų dumblo panaudojimo projektą parengė UAB „Vilniaus vandenys“, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras, Lietuvos miško savininkų asociacija ir Švedijos žemės ūkio mokslų universitetas. Bendrovės „Vilniaus vandenys“ generalinio direktoriaus Mariaus Švaikausko teigimu, Vilniaus miesto nuotekos, patekusios į valyklą, pirmiausia valomos mechaniškai. Po mechaninio valymo ateina eilė biologinio valymo etapui. Biologinio valymo procesą perėjusios nuotekos – tai vandens (išvalytų nuotekų) ir aktyvaus dumblo mišinys. Jis patenka į antrinius sėsdintuvus, kuriuose nusodinamas aktyvus dumblas, o likusi nuotekų dalis – išvalytas vanduo – išleidžiamas į Nerį. Antriniuose sėsdintuvuose nusodintas dumblas grąžinamas į biologinį procesą ir toliau dalyvauja skaidant nuotekų organines medžiagas, jo perteklius pašalinamas. Šis perteklinis aktyvus dumblas kartu su nuotekų valymo procese sulaikytu pirminiu dumblu ir yra perdirbami į trąšas.

Į nuotekų valyklos teritorijoje esančius dumblo apdirbimo įrenginius perduota žaliava paruošiama ir suskaidoma termohidrolizės įrenginyje. Čia, veikiant aukštai temperatūrai ir slėgiui, suardomi tvarūs junginiai. Tada dumblas keliauja į pūdytuvus, kuriuose, vykstant puvimo procesui, išsiskiria biodujos. Deginant biodujas išgaunama elektros energija ir šiluma, reikalinga termohidrolizės procesui palaikyti. Per metus „Vilniaus vandenyse“ pagaminama apie 16 mln. kWh elektros energijos ir apie 19 mln. kWh šiluminės energijos. Pūdytuvuose supūdytas dumblas nusausinamas iki 70 proc. drėgnumo ir toliau arba kompostuojamas, arba džiovinamas. Išdžiovintame dumble lieka vos 10 proc. drėgmės – jis pavirsta tamsiomis bekvapėmis granulėmis. Granulės sufasuojamos ir laikinai sandėliuojamos valyklos teritorijoje, o vėliau išvežamos želdiniams tręšti.

Minėto vilniečių projekto autorių teigimu, tiek kompostuotas, tiek džiovintas nuotekų dumblas turi tam tikrą vertę. Kompostuotame dumble gausu augalams reikalingų organinių ir kitų biogeninių medžiagų, kurios tręšiant grąžinamos atgal į dirvožemį.

Džiovintas dumblas yra degus, turintis didesnę nei įprastų atliekų energinę vertę. Deginti dumblą ir panaudoti jame esančią energiją šiuo metu galima tik dviejose šalies vietose: Akmenės cemento gamykloje ir Klaipėdos „Fortum“ termofikacinėje jėgainėje, deginančioje atliekas. Deginant dumblą energijai išgauti, jo pelenuose lieka santykinai didelė fosforo koncentracija. Užsienyje jau sukurtos technologijos, kurios šiuo metu tobulinamos, siekiant išgauti fosforą iš dumblo pelenų.

Miškui dumblas tinka

Lietuvoje AB „Akmenės cementas“ nuo 2020 m. pradėjo naudoti dumblo granules kaip biokurą, o gauti pelenai panaudojami klinkerio gamybai. Nors bendrovė netaiko technologijų, kurios leidžia grąžinti fosforą į dirvožemį, jų parinktas verslo modelis padeda spręsti labai aktualią Lietuvai dumblo granulių panaudojimo problemą.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai prof. Edmundas Bartkevičius, prof. Gediminas Brazaitis, dr. Gerda Šilingienė ir dr. Regina Vasinauskienė AM užsakymu parengė mokslinę studiją „Nuotekų dumblo poveikis sodmenų išauginimui valstybiniuose miško medelynuose“. Tyrimai buvo pradėti prieš dešimtmetį Rokiškio urėdijos medelyne. Darbo ataskaitoje teigiama, kad, atlikus AB „Rokiškio sūris“ nuotekų dumblo poveikio paprastosios eglės sėjinukams tyrimus, nustatyta, kad labiausiai sėjinukų antžeminės dalies augimą stimuliavo 80 t/ha nuotekų dumblo norma, ji sėjinukų aukštį padidino 31,5 proc., šoninių ūglių skaičių – 182,2 proc., šoninių ūglių ilgį – 19,1 proc., spyglių skaičių – 53,9 proc., spyglių ilgį – 3,0 proc., šoninių pumpurų skaičių – 29,4 proc., sėjinukų su šoniniais pumpurais skaičių – 95,3 proc., sėjinukų su šoniniais ūgliais skaičių – 92,7 proc., šaknies kaklelio skersmenį – 30,2 proc., palyginti su kontroline grupe. Paaiškėjo, kad tręšimas nuotekų dumblu esmingai sumažino (12,9–30,9 proc.) sėjinukų pagrindinės šaknies ilgį, palyginti su tręšimu mineralinėmis trąšomis.

Patvirtinta prieš keliolika metų

UAB „Šiaulių vandenys“ generalinio direktoriaus Jono Matkevičiaus teigimu, bene du dešimtmečius aimanavusios, kur dėti džiovintą nuotekų dumblą, vandentvarkos įmonės švenčia tarpinę pergalę. Dumblas pagaliau perkamas. Iš „Šiaulių vandenų“ kas 3–4 dienas dumblą paima „Akmenės cementas“, tai yra puikus kuro papildas deginant įvairias kitas atliekas. Pasak J. Matkevičiaus, vandenvalos dumblas Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos ar Nyderlandų cemento gamyklose deginamas jau bene 20 metų. Prieš keliolika metų AM patvirtino dumblo tvarkymo programą. Europos Komisija skyrė finansavimą ir lietuviai pirmieji Baltijos šalyse pradėjo tvarkyti nuotekų dumblą. Didmiesčiuose jis pūdomas ir džiovinamas, o mažesnėse savivaldybėse – kompostuojamas specialiose aikštelėse.

Šalyje veikia 12 nuotekų dumblo pūdymo bei džiovinimo įrenginių, įrengta 11 dumblo kompostavimo aikštelių.

VDU ŽŪA mokslininkai bei aplinkosaugos specialistai pastebi, kad dumblo pakartotinio panaudojimo galimybės žiedinėje ekonomikoje priklauso nuo šios medžiagos kokybės. Dumblas yra turtingas maistinių medžiagų, ypač fosforo ir azoto. Jis lėtai atiduoda azotą, todėl po stabilizavimo proceso gali būti grąžinamas į dirvožemį kaip trąša ir dirvos struktūrą gerinanti medžiaga. Tačiau ši medžiaga gali didinti šilumos efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį. Maisto perdirbimo pramonės nuotekų dumble gali būti sunkiųjų metalų (nikelio, vario, cinko, švino ir kt.), patogenų, medikamentų ir kitų nepageidautinų medžiagų likučių, o tai daro tokios medžiagos panaudojimą trąšų gamyboje pavojingą aplinkai, gyvūnų ir žmonių sveikatai. Neigiamą poveikį vandens telkiniams ir dirvožemiui gali daryti net ir perteklinių maistinių medžiagų patekimas į aplinką, tai verčia ieškoti alternatyvių saugių dumblo panaudojimo būdų. Pavyzdžiui, išdžiovintas dumblas gali būti deginamas kaip kuras. Lietuvoje jau veikia nuotekų dumblo granules gaminantys įrenginiai. Toks apdorojimas sumažina atliekų kiekį, atpigina jų transportavimą ir sandėliavimą. Išdžiovintos saugios dumblo granulės kartais panaudojamos kaip trąša, tačiau dažniau – kaip biokuras.

Dirvai – trąša,   žmogui – pavojus

Lietuvoje nuotekų dumblo panaudojimą kaip trąšą reglamentuoja normatyvinis dokumentas – Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui bei rekultivavimui reikalavimai, jis klasifikuoja dumblą atsižvelgiant į mikrobiologinius, parazitologinius parametrus bei pagal sunkiųjų metalų koncentraciją. Leistinas tręšimas siejamas su fonine sunkiųjų metalų koncentracija dirvožemyje, nustatyta didžiausia leistina sunkiųjų metalų koncentracija dirvožemyje. Dokumentas sieja dumblo kokybę bei jo panaudojimo galimybes žemės ūkyje, miškininkystėje, auginant energetinius augalus, rekultivuojant pažeistas teritorijas, nustato nuotekų dumblo stabilizavimo būdus. Stabilizuoti nuotekų dumblą galima šią medžiagą kompostuojant. Toks apdorojimas leidžia sumažinti patogenų kiekį ir atliekų apimtį, pagerina dumblo struktūrą, iš dalies padeda išvengti nemalonaus kvapo. Didinant oro paskirstymą dumble, jį galima kompostuoti su struktūrine medžiaga (pavyzdžiui, šiaudais, medžio skiedromis ar daržo atliekomis), kuri gali būti maišoma su dumblu arba dedama sluoksniais. Kompostas gali būti grąžintas į laukus kaip trąša, jos komponentas arba dirvos struktūrą gerinanti medžiaga, jeigu kompostuojama medžiaga yra saugi. Jis taip pat gali būti panaudotas pažeistoms teritorijoms atkurti, pakelėms tvarkyti ir miškininkystėje. Lietuvoje nuotekų dumblo kompostavimas plačiai taikomas, o dumblo kompostavimo aikštelės jau veikia Druskininkuose, Kelmėje, Kaišiadoryse, Ukmergėje, Akmenėje, Jonavoje, Raseiniuose, Biržuose, Švenčionėliuose, Vilniuje.

Remiantis prieš dešimtmetį Lietuvos ir Lenkijos gamtininkų atliktais tyrimais, nuotekų dumblo užterštumas kelia rimtą susirūpinimą, todėl aktyviai ieškoma saugiausių dumblo panaudojimo būdų. Prie tokių galimybių galima priskirti siūlymus, atsižvelgiant į sunkiųjų metalų kiekį, naudoti stabilizuotą dumblą energetiniams augalams tręšti arba ne žemės ūkio paskirties plotams rekultivuoti. Paskleidus nuotekų dumblą ant dirvos, sunkieji metalai greitai patenka į gilesnius sluoksnius, nes didžiausia metalų koncentracija kaupiasi 40–50 cm gylyje, į augalus, o vėliau – į gyvūnų ir žmonių organizmus. Todėl augalų, skirtų maisto grandinei, nerekomenduojama tręšti neapdorotu nuotekų dumblu.

Dirvožemių taršos sunkiaisiais metalais problemą leidžia spręsti žinios, kad augalai geba kaupti sunkiuosius metalus. Pavienės medžių rūšys iš dirvožemio gali pasisavinti ir pernešti į kamienus iki 60 proc. sunkiųjų metalų, todėl nuotekų dumblo paskleidimas miškų kirtavietėse arba energetinių medžių sodinimas dumblu patręštuose dirvožemiuose yra viena iš nuotekų dumblo tvarkymo galimybių. Remiantis Suomijos pavyzdžiu, nuotekų dumblas gali būti panaudotas ir pakelėms apželdinti, miesto želdiniams, gėlynams.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

Redakcijos nuotrauka

2021-03-16