Naudotų padangų surinkimas stringa pirmiausia dėl milžiniško šešėlio rinkoje

Kone savaitę gesintas gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje jau ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą privertė labiau suklusti ir verslininkus, ir politikus, ir piliečius: padangų atliekų rinkoje ne viskas gerai, o panašūs įvykiai skaudžiai gelia ir kitoms ūkio šakoms: žemės ūkiui, maisto pramonei, vandentvarkos įmonėms ir galų gale aplinkosaugai. Vis dėlto kokios priežastys lemia netvarką naudotų padangų surinkimo ir perdirbimo srityje?

Surinkimo sistema veikia prastai

„Manau, šiame sektoriuje turėtume tvarkytis kitaip, – konferencijoje Vilniuje kalbėjo padangų atliekų perdirbimo UAB „Ekobazė“ atstovas Marius Kubilius. – Jeigu žmogus numetė padangą ir aplinkui susikaupė krūva, tai akivaizdu, kad arba žmonės nemotyvuoti, arba nežino, kur jas dėti, arba vengia atsakomybės už padangų atsikratymą, o surinkimo sistema neveikia. Jeigu panaudotų padangų surinkimas iš gyventojų ribojamas iki 4–5 per metus, vadinasi, padangų atliekos kaupsis garažuose. Kiekvienas ribojimas rodo sukurtos sistemos neefektyvumą.“

Jis teigė neabejojąs, kad degančių padangų gaisrai Lietuvoje kartosis ir toliau terš ne tik orą, aplinką, bet ir dirvožemį, apylinkėse gaminamus žemės ūkio produktus – kiekvienas ne vietoje padėtas daiktas anksčiau ar vėliau užsidega. Nuo to kentės ir ūkininkai, ir žemės ūkio produktų perdirbimo, prekybos įmonės.

Pasak M. Kubiliaus, Lietuva – dar ne Kuveitas, kuris yra laikomas didžiausių padangų atliekų sankaupų šalimi, čia yra sukaupta per 7 mln. atititarnavusių padangų. Jos nuolat užsidega, ir gaisras Alytuje tėra mažutis lauželis, palyginti su mastais ten.

Apgaulinga sistema

Lietuvoje naudotų padangų surinkimo ir perdirbimo sistema tarsi sukurta ir tarsi veikia, bet, kaip teigė Aplinkos apsaugos instituto (AAI) direktorius Alfredas Skinulis, naudotų padangų atliekų tvarkymo rinkoje didžiulė netvarka dėl visiškai netikusios apskaitos, kuri visą su tuo bent kiek susijusį verslą stumia į šešėlį.

A. Skinulis nurodė pagrindines padangų patekimo į rinką kryptis: tiesioginis importas iš gamintojo, importas naudojantis internetine prekyba – taip masiškai atsisiunčiama iš Lenkijos, Norvegijos. Dar didelė padangų dalis atkeliauja su naujomis ir naudotomis transporto priemonėmis. Šios padangos atskirai neapskaitomos. Visa tai galima laikyti šešėliu, nuo kurio kenčia legaliai ir teisėtai veikiančios verslo įmonės. Iš ES ir trečiųjų šalių importuojamų automobilių padangos yra žymimos kaip ratai. Be to, AAI dar 2017 metais atlikto tyrimo duomenimis, 82 proc. važiuoti netinkamų automobilių yra išardomi nelegaliai ir jų dalys parduodamos bei naudojamos kaip atsarginės. Tarp tokių dalių – ir padangos.

AAI vertinimu, kasmet į Lietuvos rinką patiekiama mažiausiai 40 tūkst. tonų padangų ir maždaug tik pusė jų yra sutvarkoma, o oficialiai deklaruojama, kad atvežama apie 27 tūkstančius.

Alytuje degė latvių padangos

Didelė bėda, anot A. Skinulio, yra tai, kad automobilių priežiūros ir remonto įmonės privalo priimti iš gyventojų netinkamas naudoti padangas ir jas atiduoti regioniniams atliekų tvarkymo centrams, esantiems kiekvienoje savivaldybėje, bet šie pastaruoju metu vengia jas priimti, matyt, dėl padidėjusio naudotų padangų srauto, įprasto kiekvieną pavasarį ir rudenį, kai padangos keičiamos. Gaisras Alytuje tapo tik formalia priežastimi, juolab kad, kaip teigė AAI viešųjų ryšių ekspertė Virginija Žygienė, Alytaus įmonės nebuvo didžiausių padangų perdirbėjų sąraše. Ji padangas daugiausia importuodavo iš Latvijos.

Kita vertus, ir politikai dar nesutaria, kas yra perdirbta padanga. Pavyzdžiui, Alytuje tai buvo produktas, supjaustytas į kelis gabalus, nors, pavyzdžiui, „Ekobazėje“ tai ne didesnė kaip 2 cm skersmens granulė, ir tik tokia gali turėti komercinę vertę.

Ne tuščia vieta

„Padangų perdirbimo verslas – purvinas darbas. Visi vaikštome pajuodę“, – tvirtino M. Kubilius. Anot jo, tai, kas lieka iš panaudotos padangos, yra naudojama arba kaip alternatyva akmens angliai, arba kaip kelių arba vaikų žaidimo aikštelių danga, arba kaip asfalto, bitumo priedas. Fizikinės gumos savybės trumpina transporto priemonės stabdymo kelią, turi daug kitų sukibimo savybių, bet Lietuvoje tai naudojama retai. Yra apskaičiuota, kad nutiesti kokybišką asfalto kelio kilometrą užtektų 20 tonų padangų gumos atliekų, bet Lietuvoje jos nenaudojamos, nes kloti gryną asfaltą paprasčiau. Sumaltos į miltus, gumos granulės galėtų papildyti bitumą bėgimo takams stadionuose, bet tam taip pat nenaudojamos.

„Daug kas mūsų klausia, ar negalėtume padidinti perdirbimo pajėgumų. Galėtume labai greitai, bet Lietuvoje nereikia mūsų produkcijos“, – kalbėjo „Ekobazės“ atstovas.

Jis pripažįsta, kad dalis padangų tampa alternatyviu kuru, o jis pakeičia akmens anglį. „Čia nesame paskutiniai Baltijos valstybėse, nes turime cemento fabrikų Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, bet rinkoje padėtis yra įkaitusi, ir padangų kurui reikia vis mažiau. Cemento fabrikai pradėjo gauti gero alternatyvaus kuro, pagaminto iš kitų atliekų, pavyzdžiui, plastiko. Mat cemento fabrikai, anksčiau pirkdavę padangas kurui, dabar netgi gauna pinigų už plastiko deginimą. Dėl to rinkoje padangų jau nėra kur dėti, nors tikrai didelė dalis yra sudeginama kaip alternatyvus kuras“, – pasakojo M. Kubilius.

Anot jo, lyg ir paprasta, bet reikia statyti padangų surinkimo konteinerius, kad surinkimas būtų saugus ir tokių vaizdų kaip Alytuje nematytume. Nors štai metalo surinkėjai, užuot išmontavę padangas, elgiasi paprasčiau – jas padega ir pasiima tai, kas lieka, – metalą. Ar ne dėl to ir kilo gaisras Alytuje?

Brangiau, bet paprasčiau

Pasak M. Kubilius, surinkus padangas, reikia mąstyti, ką su jomis daryti. Pakartotinis padangų naudojimas – aukščiausias prioritetas, nes tai žiedinės ekonomikos dalis, kai ta pati medžiaga naudojama tokiam pat produktui gauti. Vis dėlto tai nėra žiedinė ekonomika, naujoms padangoms galima panaudoti tik dalį granulių, pagamintų susmulkinus padangų atliekas. Nemaža padangų gumos dalis yra naudojama restauruojant krovininių automobilių padangas, bet tik su sveikais, parametrus atitinkančiais karkasais, kai uždedamas naujas protektorius ir padanga paleidžiama į naują gyvenimą.

Kitas panaudojimas – šaudyklos, sportinių automobilių trasų formavimas, tačiau tai problemos neišsprendžia.

Tai iš tikrųjų nėra žiedinė ekonomika, bet kam reikia viską naikinti ugnyje, jeigu galime naudoti kitaip, užuot pirkę žaliavą užsienyje?

„Ekobazė“ padangas smulkina. Šiemet planuoja susmulkinti 14 tūkst. tonų padangų. Padangos smulkinamos trimis etapais. Antrajame gaunama 2 cm dydžio granulė, ir tai jau yra produktas, turintis vertę. Toliau galima granules smulkinti iki miltų ir įmaišyti į bitumą.

Pasaulyje dabar konkuruoja dvi padangų perdirbimo technologijos: susmulkinimas ir išvalymas nuo metalų bei sintetikos, arba pirolizė. Smulkinimas – labai sudėtingas procesas, o pirolizė turi labai menkai Lietuvoje taikomą naudojimo būdą. Tai organinių medžiagų kaitinimas esant ribotam deguonies kiekiui. Taip padangos suskaidomos į dujas, metalą ir aktyvuotą anglį. Europoje tai nėra paplitęs metodas, nes krosnių kuras yra užterštas siera. Aktyvuotos anglies lyg reikia, bet parduoti dideliais kiekiais būtų sudėtinga.

Pirolizė yra paplitusi trečiųjų šalių teritorijose, t. y. Pakistane, Indijoje. Ten padangos perkamos, gaminamas krosnių kuras ir deginamas, nes ten žemesni aplinkosaugos reikalavimai.

Šešėlio galybė

Visos šios netvarkos neliks, kai tik kontroliuojančios institucijos imsis rimtai kovoti su šešėliu šiame sektoriuje, užuot kontroliavusios teisėtas įmones, pabrėžė dauguma pranešėjų konferencijoje.

Aplinkosaugos ekspertas Povilas Baltusevičius pabrėžė, kad daug buvo tikimasi įvedant elektroninę atliekų deklaravimo ir apskaitos sistemą GPAIS, bet ji dar neveikia, kaip buvo sumanyta. Matyt, iš dalies todėl, kad surenkamų padangų nedeklaruoja dauguma automolių servisų, kurie veikia iš dalies nelegaliai – pajamų deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikia, bet prievolės užpildyti GPAIS anketas nevykdo.

„Mūsų vertinimu, automobilių remontu verčiasi 5–7 tūkst. fizinių ir juridinių asmenų, o veiklos vykdymo deklaracijas Aplinkos ministerijai yra pateikusios apie 1,8 tūkst. įmonių. Tai rodo „šešėlio“ mastą“, – kalbėjo P. Baltusevičius.

A. Skinulis teigė, jog VMI savo pajamas deklaravo daugiau kaip 7 tūkst. autoservisų. Visi jie pagal GPAIS privalo teikti ataskaitą apie atliekų susidarymą. Dar prieš GPAIS tokius duomenis teikė 1 117 autoservisų, o realiai veiklą galėjo vykdyti apie 5 tūkstančius fizinių ir juridinių asmenų. Taigi, ataskaitas pateikė 20 proc. servisų.

AAI vadovas pažymėjo, kad Lietuvoje dar nėra sukurta rinka gaminiams iš perdirbtų padangų gumos. Jai paskatinti reikia valstybės valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, įstatymu turėtų būti įvesta prievolė kelininkams keliams tiesti bei remontuoti naudoti iki 10 proc. gumos.