A. Pranckevičius. Europos maisto iššūkis: ar tapsime priklausomi nuo importo?

Baltymų reikės vis daugiau – tik kokių ir iš kur?

Prognozės rodo, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius priartės prie 10 mlrd., o gyvūninės kilmės baltymų paklausa išaugs apie 40 proc. Tai reiškia ne tik didesnį bendrą maisto poreikį, bet ir didėjantį spaudimą maisto gamybos sistemai. Vidurinė klasė pasauliniu mastu plėsis, keisis jos vartojimo įpročiai, o miestuose gyvenanti visuomenės dalis vis dažniau rinksis patogiai vartojamus, aukštesnės pridėtinės vertės maisto produktus.

Tačiau renkantis gyvūninės kilmės baltymų gausų maistą bus svarbūs ne tik norai, bet ir galimybės. Daugelyje pasaulio rinkų jautiena brangsta, kiaušinių kainos svyruoja, o vartotojai vis dažniau ieško ne tik kokybiško, bet ir prieinamo baltymų šaltinio.

Žinant tai, nestebina faktas, kad per pastaruosius 20 metų paukštiena tapo sparčiausiai augančiu gyvūninės kilmės baltymų šaltiniu pasaulyje. Ji išsiskiria itin aukštu gamybos efektyvumu, mažiausiu CO₂ pėdsaku tarp pagrindinių gyvūninių baltymų ir vienu geriausių kainos bei maistinės vertės santykių.

Paukštiena ir ateityje išliks pagrindiniu augančios baltymų paklausos varikliu. Tai reiškia, kad ir Europos rinkai baltymų reikės vis daugiau. Tik klausimas – kas tą paklausą patenkins?

Nors vis daugiau kalbama apie laboratorijose užaugintą mėsą ar vabzdžių baltymus, šiandien šios technologijos susiduria su aiškiomis ribomis. Laboratorinė mėsa kol kas sunkiai konkuruoja su tradicine gyvulininkyste tiek masteliu, tiek kaina, o vabzdžių baltymų sprendimai išlieka nišiniai ir brangūs.

Yra ir kitų barjerų: sudėtingas reguliavimas, kol kas ribotas mastelis, vartotojų kultūrinis nepasirengimas ir kt. Tad alternatyvūs baltymai artimiausiais dešimtmečiais greičiau bus nišinis papildymas, o ne reali alternatyva tradicinei Europos gyvulininkystei ir paukštininkystei.

Būtent čia Europa turi labai tvirtas pozicijas. Paukštienos sektorius bendrijoje yra vienas efektyviausių. Jame nuolat gerėja pašarų konversijos rodikliai, mažėja CO₂ pėdsakas ir diegiamos naujos technologijos.

Europos konkurencingumas ateityje priklausys ne nuo to, ar gaminsime mažiau, o nuo to, ar gebėsime gaminti efektyviau, tvariau ir technologiškai pažangiau nei likęs pasaulis.

Tačiau pažvelgus į statistiką tampa aišku, kad ne viskas taip idealu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors ES yra viena iš keturių didžiausių pasaulyje paukštienos gamintojų, užtikrinanti ir aukštą produkcijos kokybę, vis daugiau paukštienos įsivežame. O tai tampa ne tik ekonominiu, bet ir strateginiu Europos pažeidžiamumu.

Europos pažeidžiamumas – didesnis, nei norėtume pripažinti

Pastarieji metai parodė, kokia trapi gali būti Europos maisto tiekimo grandinė. Kariniai konfliktai, energetinės krizės, paukščių gripo protrūkiai darė tiesioginę įtaką maisto kainoms ir produktų prieinamumui. Tačiau dar daugiau nerimo kelia struktūrinė priklausomybė nuo importo.

Statistika rodo, kad apie 9 proc. visos ES suvartojamos paukštienos yra importuota iš trečiųjų šalių. Dar ryškesnė situacija atskiruose segmentuose – daugiau kaip ketvirtadalis ES suvartojamų paukštienos krūtinėlių jau šiandien atkeliauja iš už bendrijos ribų. Tai reiškia, kad net ir strategiškai svarbiuose maisto segmentuose mes tampame vis labiau priklausomi nuo išorinių tiekėjų. Pavyzdžiui, tokių kaip Brazilija, kurios įtaka Europos rinkai jau didėja, o nuo 2026 m. pradėtas taikyti ES ir „Mercosur“ susitarimas šią tendenciją gali dar labiau sustiprinti.

Problemą ekspertai įžvelgia ne vien kiekyje. Trečiosios šalys dažnai gamina pagal gerokai žemesnius gyvūnų gerovės, aplinkosaugos ir veterinarijos standartus. Tai leidžia joms pasiūlyti pigesnę produkciją, bet kartu kuria nesąžiningą konkurenciją. Tai tampa ne tik ekonomine, bet ir etine problema. Viena vertus, Europa reikalauja iš savo ūkininkų aukščiausių standartų, tačiau leidžia rinką pripildyti produktų, pagamintų be analogiškų įsipareigojimų.

Jeigu ši tendencija nesikeis, ES taps vis labiau priklausoma nuo trečiųjų valstybių, kurių gamybos standartų ir tiekimo stabilumo mes nekontroliuojame. O tai jau ne vien žemės ūkio klausimas – tai saugumo ir strateginės nepriklausomybės iššūkis.

Neatsitiktinai ir Europos Komisijos retorikoje vis dažniau girdimas poslinkis nuo vien tik Žaliojo kurso (angl. Green Deal) ambicijų prie konkurencingumo ir atsparumo didinimo. Ne todėl, kad tvarumas būtų mažiau svarbus, o todėl, kad be vietinės, stiprios gamybos jis gali likti tik teoriniu siekiu.

Europa po truputį pradeda suprasti, kad maisto gamyba nėra vien klimato politikos klausimas. Tai strateginės autonomijos klausimas.

Šį realybės patikrinimą pradeda atspindėti ir pati rinka. 2026 m. restoranų grupės, valdančios 18 didžiųjų restoranų prekės ženklų, paskelbė atsitraukiančios nuo Geresnės vištienos įsipareigojimo iniciatyvos (angl. Better Chicken Commitment). Šis sprendimas parodė, kad net ir gerų tikslų siekiančios iniciatyvos susiduria su praktiniais apribojimais – tiekimo grandinių galimybėmis, gamybos pajėgumais, kainų spaudimu ir vartotojų lūkesčiais dėl prieinamo maisto.

Kitaip tariant, diskusija apie gyvūnų gerovę ir tvarumą vis dažniau susiduria su klausimu, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp aukštų standartų ir realių rinkos galimybių.

Panašu, kad vis daugiau europiečių supranta, jog ES nebegali sau leisti politikos, kuri riboja vietinę gamybą, bet kartu atveria rinką pigesniems, žemesnių standartų importuotiems produktams. Tai ilgainiui silpnina mūsų pačių maisto gamintojus ir visą sistemą.

Kaip energetika ar gynyba, taip ir maisto gamyba turi būti laikoma strategiškai svarbia sritimi. Juk be patikimo maisto tiekimo nebus nei ekonominio stabilumo, nei socialinio saugumo.

Mano įsitikinimu, kelias į 2050 metų realybę prasideda nuo suvokimo, kad privalome būti atsakingi patys už save.

Akola group informacija