Pareiškėjas teigė, kad teritorija yra privati ir pašaliniai asmenys į ją nepatenka, nes jų patekimas ribojamas savivaldybės įsakymais, o lankytojų saugumo reikalavimas šiuo atveju netaikytinas. Jis tvirtino, kad agentūra nepagrįstai laiko jį ir jo šeimos narius lankytojais vien dėl to, kad jie gyvena šioje teritorijoje, nors, jo nuomone, nuolatiniai gyventojai negali būti laikomi lankytojais. Pareiškėjas prašė teismą įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą išduoti prašomą leidimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad pareiškėjas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas gauti leidimą jam ir jo sutuoktinei priklausančiuose sklypuose laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad esminė priežastis, lėmusi sprendimą neišduoti leidimo, yra ta, jog nebuvo nurodytos objektyvios priemonės, kuriomis galėtų būti užtikrinami saugumo reikalavimai, neatribojus gyvenamosios paskirties statinių ir planuojamo įrengti aptvaro. Pagal teisės aktus aptvaras turi būti įrengtas taip, kad gyvūnai neturėtų galimybės ištrūkti, o žmonių saugumas būtų garantuotas. Tokių reikalavimų neįmanoma įgyvendinti, kai toje pat teritorijoje laikomi ir laukiniai gyvūnai, ir nuolat gyvenama.
LVAT taip pat pabrėžė, kad teismai negali įpareigoti viešojo administravimo institucijos priimti konkretaus turinio sprendimo (šiuo atveju – išduoti leidimą), teismai tik tikrina administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą. Kadangi agentūros sprendimas buvo motyvuotas ir teisėtas, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų nebuvo.
Atsižvelgęs į tai, LVAT 2025 m. lapkričio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų sprendimą, kuriuo konstatuota, kad Aplinkos apsaugos agentūra turėjo pagrindą atsisakyti išduoti leidimą nelaisvėje laikyti laukinius gyvūnus – stirnas – pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija