Ar sėsime žieminius?

Šie metai sudėtingi Lietuvos žemdirbiams: vasarą prasidėjusi ir užsitęsusi sausra apsunkino žiemkenčių sėją, dabar vyraujantys neįprastai šilti orai sudaro palankias sąlygas žiemojančių augalų vegetacijai, o kalbos apie visišką žiemos nebuvimą žadina skirtingas ūkininkų mintis. O kaip visa tai atrodo iš žemės ūkio mokslo varpinės? – klausėme Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Virginijaus Feizos.

„Reikia pripažinti, jog dėl sausros šiųmetės rudeninės sėjos kokybė buvo prasta, žieminiai augalai dygo labai nevienodai. Gerokai suvėlavęs lietutis pagelbėjo žiemkenčiams ir dabar jie puikiai vegetuoja“, – „ŪP“ sakė dr. V. Feiza. Mokslininkas akcentavo, jog, pagal dabartinę situaciją, visi žieminiai javai galėtų sėkmingai sulaukti pavasario. Tačiau, pasak dr. V. Feizos, jau atėjo tas metas, kai augalų vegetaciją reikėtų pristabdyti, o tam labai reikėtų stiprių šalnų. „Jei šalčių išvis nebūtų, kas visgi mažai tikėtina, ir žiemkenčiai vegetuotų iki pavasario, tuomet nevyktų jarovizacija. Be jos javai neaugintų varpų ir derliaus praktiškai nebūtų. Tačiau manau, kad klimatas dar nėra tiek pasikeitęs, kad mūsų platumose visiškai neliktų žiemos“, – kalbėjo mokslo darbuotojas. Per pastaruosius 30 metų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje temperatūra pradėjo labai staigiai kilti. Vis dažniau girdimos kalbos, kad žiemų, o kartu ir šalčių Lietuvoje iš viso gali nelikti. „Ar tai reiškia, kad mūsų krašto ūkininkai nebeturės galimybės auginti žieminių veislių javų ir negalės gauti jų sukuriamos pridėtinės vertės?“ – klausėme V. Feizos. „Klausimas turi rimtą pagrindą. Sėti žiemkenčius ar nesėti – šį klausimą jau ne pirmus metus savo diskusijose svarsto žemdirbiai. Visi gerai prisimename, kaip prieš kelerius metus Lietuvoje, esant dviem iš eilės šaltom žiemom, iššalo didelė dalis žieminių rapsų ir žieminių javų pasėlių. Žemdirbiai visiškai neturi noro du kartus sėti ir vieną kartą pjauti, tad suprantama, kad nepalankios oro sąlygos sužadina diskusiją tarp žemdirbių dėl žiemkenčių auginimo tikslingumo. Šių metų ruduo taip pat buvo nepalankus žiemkenčių sėjai. Tačiau po sausos vasaros vis tik žiemkenčiai Lietuvoje užaugino gerą derlių. Koks jis yra iš tikrųjų – dar nežinome. Reikia sulaukti Statistikos departamento skelbiamų skaičių. Tačiau aišku tai, kad net ir tie, kurie garsiai rėkė, kad Lietuvoje žiemkenčių pasėliai nuo sausros žuvo ir bus kone badas – pritilo, kuomet derlių suvežė į aruodus. Visi suprato: gera auginti Lietuvoje žiemkenčius! Tai ne tik didesnis biologinis derlius, palyginti su vasariniais javais. Net ir sausą vasarą ankstyvomis rytmečio valandomis rasa kaupiasi ant augalų lapų ir stiebų, tad aukštame, tankiame javų pasėlyje bent iš dalies patenkina drėgmės poreikį, o žiemkenčių šaknynas, išsivystęs geriau nei vasarojaus, sugeba paimti vandenį iš gilesnių dirvos sluoksnių. Tai didžiulis žiemkenčių pranašumas, palyginti su vasarojumi. Analogiška situacija yra su žieminiais ir vasariniais rapsais. Vasariniai rapsai savo derlingumu ir fiziologinėmis savybėmis niekada neprilygs žieminiams“, – išsamiai aiškino pašnekovas. Žemės ūkio veikla visais laikais buvo rizikingas verslas. Ūkio veiklos rizikos laipsnis dar labiau padidėjo mūsų dienomis, susiaurėjus ūkių specializacijai (gyvulininkystės arba augalininkystės), išplitus siauroms komercinių augalų (javų ar rapsų) sėjomainoms. Viena vertus, tai gerai, tačiau kuo siauresnė veikla, tuo didesnė rizika. Net ir komerciniai bankai savo klientams pataria, kad reikia paskirstyti riziką.

Dainius ŠEPETYS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.