Ar sutrikusi maisto tiekimo sistema gali pakeisti režimą Irane?

Nors Iranas teigia esąs pasirengęs kovoti su Jungtinėmis Valstijomis mažiausiai dešimt metų, šalis greičiausiai negalės apsirūpinti maistu visam tam laikotarpiui, todėl itin svarbus veiksnys, veikiantis Irano režimo stabilumą, yra „bado riaušių“ rizika.

Kaip dengiamas deficitas?

Irane tradiciškai auginami grūdai (kviečiai, miežiai, ryžiai ir kukurūzai), vaisiai (datulės, figos, granatai, melionai ir vynuogės), daržovės, medvilnė, cukriniai runkeliai, cukranendrės, pistacijos, riešutai, alyvuogės, prieskoniai, arbata ir tabakas. Tačiau dėl klimato sąlygų šaliai sunku visiškai apsirūpinti maistu.

Deficitas dengiamas dviem būdais: vyriausybė skatina vietos ūkininkus auginti grūdus, supirkdama derlių fiksuotomis kainomis, taip pat teikia ūkininkams finansines ir technologines subsidijas. Antrasis būdas – importuoti maistą. Pasak Pasaulinės maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), 2025/2026 m. sezonu Irano grūdų ir ryžių importo poreikis sieks apie 16,5 mln. tonų.

Šiuo sezonu Iranas turės importuoti 2 mln. tonų kviečių, o per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai buvo importuota 4 mln. tonų. Tačiau tai negarantuoja šalies aprūpinimo maistu saugumo. Pernai šalyje smarkiai išaugo grūdų, miltų ir ryžių mažmeninės kainos, o tai metų pabaigoje išprovokavo didelio masto visuomenės protestus, kuriuos valdžios institucijos griežtai numalšino.

Problema – sausra

Sausra išlieka nuolatine Irano žemės ūkio problema. Antai Vakarų Irano žemės ūkio provincijos pastaraisiais metais nyksta dėl mažo kritulių kiekio. Šio sezono žiema buvo gana lietinga, skirtingai nei ankstesnės žiemos, tačiau šio kritulių kiekio nepakako rezervuarams užpildyti.

Irano valstybinės naujienų agentūros „Mehr“ duomenimis, kelerius metus trukusi sausra jau sumažino vandens atsargas rezervuaruose daugiau nei 50 proc. Dėl to 2025 m. kviečių derlius sumažėjo daugiau nei 30 proc. Tuo pačiu metu FAO praneša apie 12 proc. sumažėjusį žieminių kviečių derlių, palyginti su pastarųjų penkerių metų vidurkiu, iki 12,5 mln. tonų.

Urbanizacija

Kaip pažymi portalas tradingeconomics.com, Irano aprūpinimo maistu saugumui įtakos turi ir itin aukštas urbanizacijos lygis, kadangi lyginant su Artimųjų Rytų šalimis – iki 77 proc. šalies gyventojų gyvena miestuose. Miesto gyventojai nemoka patys auginti žemės ūkio produktų, o didelis gyventojų tankumas apsunkina jų aprūpinimą.

Be to, pavyzdžiui, sostinė Teheranas, kurioje kartu su aglomeracija gyvena daugiau nei 14 milijonų gyventojų, dūsta dėl užteršto oro ir ribotų valstybės galimybių pilnai atlikti savo funkcijas sostinėje.

Praėjusiais metais netgi buvo diskutuojama apie sostinės gyventojų perkėlimą į pietus, siekiant sumažinti miesto apkrovą. Manoma, kad apie 4 milijonai iraniečių jau tapo šalies viduje perkeltais gyventojais, iš kurių nemaža dalis persikėlė į kaimo vietoves, taip dar labiau pablogindami šalies maisto situaciją.

Augina per mažai

Pasak JAV Žemės ūkio departamento (USDA), 2023/2024 m. prekybos metais Iranas užaugino 16 mln. tonų kviečių. O štai portalas agriinsite.com, remdamasis „Tehran Times“ informacija, akcentuoja, jog per metus vidutiniškai suvartojant beveik 17 mln. tonų (t. y. apie 1,4 mln. tonų per mėnesį), šalis patiria apie 3,45 mln. tonų deficitą, kuris buvo padengtas importu.

USDA 2024/2025 m. prekybos metais kviečių derlių skaičiuoja 13,5 mln. tonų (FAO skaičiavimais – 12,5 mln. tonų).

Miežiai Irane taip pat tampa deficitu. Pavyzdžiui, 2024/2025 m. šalyje buvo užauginta iki 3 mln. tonų miežių (sumažėjo 100 000 tonų, lyginant su ankstesniu sezonu), tad Iranui tenka importuoti dar 2,1 mln. tonų papildomai.

Šis gamybos disbalansas taikos meto sąlygomis dar atrodo gana priimtinai. Tačiau JAV ir Izraelio karinės operacijos kontekste Iranas neišvengiamai susidurs su maisto trūkumu per kelis mėnesius.

Bado grėsmė

Todėl manoma, kad jeigu konfliktas Artimuosiuose Rytuose tęsis bent iki birželio, dar apie 45 milijonus iraniečių gali atsidurti ties bado riba.

Nors pasaulis patiria įvairių sunkumų dėl iškastinio kuro tranzito per Hormūzo sąsiaurį sustabdymo, pačiame Irane bręsta vietinė maisto tiekimo krizė, akcentuoja ekspertas Michaelis Werzas, JAV vyresnysis Užsienio santykių tarybos mokslinis bendradarbis.

Kartu M. Werzas įžvelgia ir milžinišką humanitarinės katastrofos pavojų visam regionui: „Iranas sistemingai naudoja maistą, vandenį ir trąšas kaip ginklus ištroškusiame regione, todėl šis konfliktas tampa pirmuoju tikru XXI amžiaus konfliktu, galinčiu užkurti sulėtintą bado mašiną... Karo sukeltas trąšų šokas kartu su klimato kaitos paveiktais vegetacijos sezonais, išeikvotomis grūdų atsargomis ir skolų apribotomis vyriausybėmis turėtų būti laikomas grėsme visam pasauliui. Jei problema nebus išspręsta, ji gali paversti regioninį karinį konfliktą pasauline humanitarine krize“.

JAV ir Izraelio kariniai smūgiai taip pat kelia bado riziką Irane, nes pagrindinis šalies pažeidžiamumas yra jos giliavandeniai terminalai, o ne karinė galia, rašo Jungtinių Arabų Emyratų nekilnojamojo turto vystytojos „Al Habtoor Group“ analitikė Pasinte Abdel-Fattah. Ji teigia: „Irano maisto tiekimo sistema darė prielaidą, kad šalies pietiniai uostai visada išliks prieinami ir visiškai funkcionuos. Karo rizikos draudimo ir navigacijos per Bandar Abbaso uostą sustabdymas paneigė šią prielaidą. Sumažėjusios esamos žaliavų atsargos iki 14 dienų ir dėl to atsiradęs baltymų trūkumas kelia didelę vidinio nestabilumo riziką...“

Analitikė priduria, kad neįmanoma kompensuoti jūrų prekybos sausumos keliais per Rusiją, Kazachstaną, Turkiją, Armėniją ar Pakistaną, kadangi sausumos keliai fiziškai negali užtikrinti reikiamo maisto kiekio.

Trapus sausumos koridorius

Iranas išties importuoja dalį maisto iš Rusijos ir Kazachstano transporto koridoriumi per Turkmėnistaną palei Kaspijos jūrą. Potencialiai Irano įmonės gali gauti tam tikrą kiekį grūdų iš Vidurinės Azijos šalių, tačiau šiuos maršrutus riboja JAV sankcijos. 2026 m. vasarį Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsakymą, leidžiantį nustatyti papildomus muitus šalims, kurios yra Irano prekybos partnerės.

Igoris Semivolosas, Artimųjų Rytų studijų centro direktorius, portale „Latifundist“ teigia: „Amerikiečiai dabar gana aktyviai veikia Vidurinėje Azijoje, stebi sankcijų įgyvendinimą. Akivaizdu, kad jei jie pamatys padidėjusį prekių tiekimą Iranui, jie gali daryti tam tikras „organizacines išvadas“, kad darytų spaudimą šioms šalims. Pavyzdžiui, Azerbaidžanas po apšaudymo iš Irano visiškai uždarė savo sieną ir sustabdė transporto eismą. Todėl šie sausumos keliai gali pasiteisinti, bet sunku pasakyti, ar jie bus veiksmingi...“

Revoliucijos tikimybė didėja

Irano maisto problemos atrodo labai rimtos, konstatuoja minėta Pasinte Abdel-Fattah. Artimiausiomis savaitėmis šalies vyriausybė susidurs su sunkiu pasirinkimu: arba derėtis dėl Hormūzo sąsiaurio atvėrimo grūdų ir pašarų importui, arba ruoštis struktūriniam maisto trūkumui ir iš to sekančioms socialinėms pasekmėms, kai gyventojai vienu metu susidurs su maisto trūkumu, valiutos nuvertėjimu ir augančia infliacija.

„Maisto kainų infliacija, kuri prieš raketos smūgį jau siekė 90 proc., greičiausiai išaugs iki triženklio skaičiaus. Per didelė maisto paklausa dar labiau pablogina padėtį, nes namų ūkiai bando konvertuoti nuvertėjančią valiutą į kaupiamas atsargas, ištuštinant parduotuvių lentynas greičiau, nei ištęsta valstybės paskirstymo sistema gali papildyti atsargas“, – sako analitikė.

Pasak jos, Irano centrinis bankas įvedė lengvatinį pagrindinių maisto produktų importo valiutos kursą – 285 000 rialų už JAV dolerį, siekdamas apsaugoti gyventojus nuo kainų svyravimų. Tačiau Hormūzo sąsiaurio blokada sutrikdo Irano naftos eksportą – pagrindinį užsienio valiutos pajamų šaltinį. Lengvatinis maisto produktų importas brangiai kainuoja šalies biudžetui, taip pat smarkiai paveikia jos fiskalines sistemas ir dar labiau gilina krizę.

Analitikė rašo, kad operacija „Epinis įniršis“, kurios metu maistas iš esmės paverstas ginklu, Irano vidaus stabilumui smogė tikslesnį smūgį nei raketų atakos. Dėl to kitos šešiasdešimt dienų taps „kritiniu šalies socialinės sanglaudos išbandymu“.

Klaidinga prielaida

Panašu, jog amerikiečiai rėmėsi panašiomis prielaidomis, prieš pradėdami karą, tačiau analitikai pateikia stiprų kontrargumentą: iraniečiai turi labai aukštą „kentėjimo slenkstį“, o dešimtmečius trukęs ajatolos režimas išmokė žmones toleruoti skurdą, nepritarimą ir represijas.

Būtent tokią klaidą padarė stebėtojai, kurie tikėjosi žaibo karo, lygindami JAV ir Izraelio strateginę galią su Iranu. Jie ignoravo šalies dydį, gyventojų skaičių, politinę struktūrą ir valdymo sistemą.

„Negalima tiesiog lyginti konflikto dalyvių karinio potencialo. Tačiau atsižvelgiant į visus kriterijus, matyti, kad per trumpą laiką ten neįmanoma pasiekti režimo pakeitimo. Taip, spaudimą daro ekonomikos nuosmukis, išpuoliai prieš karinius objektus, sabotažas prieš saugumo pajėgas, neramumai, bankų sistemos žlugimas ir problemos su maistu. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kol nebus sunaikinta specialiųjų tarnybų gyventojų kontrolės sistema Teherane ir didžiuosiuose miestuose, nėra prasmės kalbėti apie režimo pakeitimą“, – aiškina I. Semivolosas.

Parengė Ričardas Čekutis